Rašytoja Vytautė Žilinskaitė (–) buvo paradoksali kūrėja. Humoristė, satyrikė, kurios šypseną nedaug kam teko pamatyti. Suaugusiems ji skyrė švelnaus inteligentiško sąmojo kupinas knygas, vaikams – gilaus būties tragizmo persmelktus kūrinius. Net jos biografija tokia pat prieštaringa: gimusi Kaune, V. Žilinskaitė save laikė tikra vilniete. Vilniuje pradėjusi sėkmingai sportuoti, netrukus pasirinko žurnalistės ir rašytojos karjerą. Kas gi lėmė tokį blaškymąsi? Nepastovumas? Nepasitikėjimas savimi? O gal tiesiog laimės paieškos? Savo draugei rašytojai Alei Rūtai jau senatvės sulaukusi V. Žilinskaitė rašė: „Kaip čia išmokus džiaugtis gyvenimu? Tai būtų vertingiausia likimo dovana, bet ji keistokai dalijama, ar ne?“ [MLLM ER2 28964]
Išties, šios dovanos atseikėjama nevienodai. Kita vertus, net jei V. Žilinskaitė nemokėjo džiaugtis mažais dalykais, būtų įžūlu menkinti jos netektis. Stigo jai ir džiaugsmo, ir laimės, ir meilės. Jau vaikystėje atrodė, kad tėvas myli jos vyresnį brolį, mama – sesę, o pati Vytautė – niekieno vaikas. Mokykloje mergaitei taip pat nesisekė – ilgai nepajėgė išmokti skaityti, neteko geriausios draugės, o iš artimųjų sulaukdavo kone vien griežtų žodžių. Gal todėl Vytautė taip džiaugsmingai pasitiko Vilnių – naują pradžią, naują gyvenimą. Tiesa, prasidėjus karui, pasaka baigėsi. Iš prašmatnių namų teko kraustytis į butą Arklių gatvėje, kur po tėvo arešto įsigalėjo nepriteklius ir badas. Visgi nors paauglystė buvo labai varginga, bet taip pat pilna nuotykių, iššūkių, paslaptingos miesto užkaborių magijos. Čia, Arklių gatvėje, V. Žilinskaitė parašė savo pirmuosius rimtesnius kūrinius. Tokiame pat name ji po daugybės metų apgyvendino ir savo apysakos „Tiputapė“ personažus: peliūtukus ir pelytėles, savanaudę Liukę ir žiaurias grobikes žiurkes. Kaip tik čia pelių poetas Pėtas pareiškė, kad poezija ir kandys – nesuderinami dalykai! Jaunajai Vytautei teko juos derinti, klampojant į mokyklą per dideliais brolio batais ar ieškant užsimetusios kriaukšlelės. Bet ką čia apie tas kandis ir žiurkes – anuomet, ką tik pasibaigus karui, V. Žilinskaitė nė neketino apie jas rašyti. Gal dar apskritai negalvojo apie rašytojos kelią? Juk jai puikiai sekėsi sportas.
Į sportą šešiolikmetė Vytautė atėjo iš vienatvės ir alkio. Pati yra pasakojusi, kad pasisotinti tais laikais galėdavusi tik per tinklinio varžybas, mat tuomet sportininkes maitindavo. Tinklinis tapo jos aistra, o komandos draugės – geriausiomis ir ištikimiausiomis bičiulėmis. Netrukus mokyklinė pramoga virto profesionaliu sportu: nuo m. iki pat m. V. Žilinskaitė buvo moterų rinktinės narė. Mėgino ir kitas sporto šakas: nuo lengvosios atletikos iki šachmatų ar šaudymo. Visgi po mokyklos mergina pasirinko ne sporto ar profesines studijas, bet žurnalistiką Vilniaus universitete (anuomet – Vilniaus Vinco Kapsuko universitete), tuo labai nustebindama namiškius. Kai studentės kūrybą ėmė spausdinti laikraščiai ir žurnalai, artimieji negalėjo patikėti, kad toji „prasčiausia iš šeimos“ sugebėjo prasimušti, tapti svarbia to meto kultūriniame gyvenime. Nejau jie anksčiau nepastebėjo jos eilėraščių ar šmaikščių straipsnelių sienlaikraščiuose? Kelis tokius V. Žilinskaitė išsaugojo iki mūsų dienų, bet anuomet vis dėlto buvo greičiau lyrikė nei satyrikė.
Pirmąja rašytojos knyga ir tapo eilėraščių rinkinys „Nesustok, valandėle“. Knygą šiltai sutiko vyresni kolegos – gyrė, siūlė pagalbą, tačiau pati V. Žilinskaitė pajuto, kad nuo poezijos tolsta: nebenorėjo ne tik jos rašyti, bet ir skaityti! Pasisekimas virto didžiule kūrybine duobe, iš kurios V. Žilinskaitė išsikapstė tik išmetusi savo poetinius rankraščius bei parašiusi pirmąją humoreską. Tai ir buvo ieškotas kelias, padėjęs įveikti paniką, nusivylimą, sielvartą. Vėliau į savo poetinę kūrybą rašytoja žvelgė tik kaip į eksperimentą, atspirties tašką, nuo kurio anuomet pradėdavo daugelis jaunųjų literatų. Bet tai nebuvo klaida – ne! Anot V. Žilinskaitės, kiekvienam jaunystėje pravartu sukurti keliolika eilėraščių.
Humoreskos buvo sutiktos jau ne taip šiltai – rašytoja įžengė į uždarą, konkurencingą, perdėm vyrišką humoristų pasaulėlį ir nenorėjo taikstytis su jo taisyklėmis. Vyresni kolegos konkurentės visai nelaukė, o jaunesni kūrėjai V. Žilinskaitės netgi baiminosi. Nuo iki metų ji dirbo „Jaunimo gretų“ redakcijoje ir, matyt, buvo jautri naujiems talentams, bet gan griežta darbuotoja. Štai Bitė Vilimaitė laiškuose ne sykį skundėsi, kad V. Žilinskaitė nepublikuoja jos kūrybos, šaltai bendrauja. Kita vertus, yra išlikęs saviironiškas, su švelnia užuojauta pačios V. Žilinskaitės parašytas beletristinis vaizdelis „Laiško skundas“, kuriame pasakojama, kas nutinka vieno jauno autoriaus kūriniui, atkeliavusiam į žurnalo redakciją [MLLM R1 ].
Įdomu, ar dažnai rašytoja pati susidurdavo su neigiamais atsakymais iš redakcijų? Nors ir jautėsi kolegų nevertinama, V.Žilinskaitė sulaukė milžiniško tarptautinio pripažinimo tuometiniame Socialistiniame bloke. Nuolat gaudavo kvietimų susitikti su skaitytojais. Visa bėda, jog pati tokių susitikimų nemėgo ir apgailestavo, kad publiką ne prajuokina, o netyčiom pravirkdo… Juk rašė socialiai jautriomis temomis, apie absurdišką, beviltišką žmogaus ir sistemos akistatą, tad jautresni skaitytojai juokdavosi pro ašaras. Dėl to ir su cenzūra tekdavo susidurti. Štai, susirašinėdama su vertėju M. Loodusu, ne kartą skundėsi, kad verčiami ir leidžiami visai ne tie kūriniai, kurie jai pačiai atrodo stipriausi ir reikalingiausi, mat politinė atmosfera visai nepalanki drąsesniam žodžiui. V. Žilinskaitės knygos išeidavo „išpešiotos ir apkarpytos“ [MLLM ER1 29522]. Galiausiai pats humoras ir satyra nustojo džiuginti. Gerai, kad tuo metu paaugo sūnelis Marius ir pareikalavo pasakų. Kažin, ar rašytoja nujautė, kad pradėjusi savo mažyliui sekti paprastutes pasakaites, netrukus taps tikra karūnuota lietuvių vaikų literatūros karaliene? Nors negalima sakyti, kad šis titulas – atsitiktinis. V. Žilinskaitė kūrybai vaikams kėlė tikrai ne žemesnius reikalavimus, nei rašydama suaugusiems. Taisydavo ir perrašinėdavo tekstus, kol juose nebelikdavo nieko nereikalingo, kol jie atsiskleisdavo visu gražumu. Taip „Kelionę į Tandadriką“, savo garsiausią pasaką-apysaką vaikams, rašytoja kūrė ir taisė net septyniolika metų! Kūrė ne priešokiais – nuolat ir intensyviai darbuodamasi. Kaip pati minėjo, „nei dulkių matydavau, nei skrupulų dėl higienos turėdavau – užtat visa galva į kūrybą buvau panirusi“ [MLLM ER2 28965].
V. Žilinskaitė rašė iki gilios senatvės. Paskutinė jos knyga – „Ne tas drugys“ pasirodė metais, kai rašytojai jau buvo virš aštuoniasdešimties metų, bet net ir tada ši dar nebuvo atradusi kelio į laimę, net ir tada blaškėsi. Čia pasidžiaugdavo: „išvis nieko nerašiau šiuos du mėnesius – kaip dar niekad per kelis dešimtmečius. Būdavo, važiuoju kur į Palangą ar Druskininkus su sūneliu atostogauti ir būtinai vežuosi rašomąją mašinėlę, popierių pluoštą: kvailė! Dabar gi ne tik nedirbu, bet ir džiaugiuosi nedirbdama, tiesiog gyvenu sau“ [MLLM ER2 28964]. Ir čia pat prisipažindavo: „Norėčiau imtis didesnio darbo… norėčiau!“ [MLLM ER2 28963]. Tai kurgi tas V. Žilinskaitės gyvenimo džiaugsmas? „[T]ik gamta ar gera knyga padeda susigrąžinti sielos rimtį,“ – pripažino rašytoja [MLLM ER2 28966]. Ten ir ieškojo atgaivos: skaitė Č. Dikensą, Dž. Foulzą, stebėjo zylių pulkelį, kasdien atlekiantį susirinkti saulėgrąžų duoklės. Gal net išmoko džiaugtis tais mažais dalykėliais – kas dabar atsakys?
Parengė Vaikų literatūros muziejaus edukatorė Aistė Mišinytė, m.
