Poetas, prozininkas, dramaturgas Kazys Inčiūra (–), gimė 1906 m. rugsėjo 25 d. Vidugiriuose, Anykščių rajone. metų rugsėjo 25 dieną minimos rašytojo 120-osios gimimo metinės.
Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas Kazio Inčiūros archyvinis palikimas, kuriame atsiskleidžia dvi svarbios rašytojo kūrybinės kryptys – literatūra ir teatras. Mašinraštyje „Pareiškimas“, rengtame poezijos rinktinei „Stirnų šaltinis“ (išleista metais) rašo: „Mane iš mažų dienų riša plunksna ir scena. Dar mažas, bet jau įgudęs skaityti, paskaitydavau kaimynėms. Tos šaukte šaukdavo mano motinai: „Kunigu bus tas tavo mažylis!“ Aš šaute atšaudavau: – Ne kunigu, o artistu.“
Menininkas nuo ankstyvos jaunystės bendravo su literatūros ir kultūros žmonėmis. Virtualioje parodoje rodomas rankraščio „Autobiografija“ fragmentas, kuriame K. Inčiūra rašo: „ m. baigiau Panevėžio gimnaziją (mokytojai – J. Lindė-Dobilas, G. Petkevičaitė-Bitė, J. Zikaras ir kiti). Gimnazijoj aktyviai dalyvavau Meno kuopoj ir vaidybos būreliuose.“ Eksponuojamas ankstyvosios kūrybos rankraštis „Mėnesiena“, parašytas m. rugsėjo 16 d. Panevėžyje, išsiskiria dailiu, kruopščiu ir puošniu raštu.
Baigęs gimnaziją, 1925 metais Kazys Inčiūra išvyko į Kauną, įstojo į Lietuvos universitetą, humanitarinių mokslų fakultetą. Dalyvavo studentų Humanitarų draugijos literatų sekcijoje, lankė Balio Sruogos vadovaujamą teatro seminarą. Intensyviai kūrė ir publikavo savo darbus žurnaluose bei laikraščiuose.
Praėjus dešimtmečiui po Kazio Inčiūros mirties, rašytojas Stasys Santvaras prisiminė gausų K. Inčiūros kūrybinį palikimą: „Čia svarbu pabrėžti tik štai ką: Kazys Inčiūra aprėpė beveik visus grožinės literatūros žanrus – kūrė poeziją, dramas, op. libretus, romanus, apysakas ir noveles. Jo daininga ir muzikali poezija turbūt susilauks ilgiausių metų, bet ir kituose žanruose jis reiškėsi su talentu ir giliu literatūrinės formos pažinimu.“
Pirmoji eilėraščių ir dainų knyga „Su jaunyste“ išleista metais Kaune. Autobiografijoje K. Inčiūra rašo: „vėliau atskirais leidiniais pasirodė apsakymų rinkinys „Fatima burtininkė“ ( m.), romanas „Ant ežerėlio rymojau“ (), „Tyliųjų saulėlydžių žemėj“ (eilėraščiai ), „Mylinčios moterys“ (apsakymai, 1931) ir kt.
S. Santvaras pastebi: „Reikšmingas lietuvių grožinės literatūros istorijos faktas – poetas Kazys Inčiūra yra pirmasis profesionalus mūsų operinio libreto kūrėjas. Remdamasis Ad. Mickevičiaus poema, jis parašė J. Karnavičiaus operos „Gražinos“ libretą ir fantastinę lyrinę dramą Ant. Račiūno „Trim talismanam. Abu veikalai buvo statomi scenoj, abu – to žanro ryški ir gera pradžia.“
K. Inčiūros pjesė „Vincas Kudirka“ Kauno Valstybės teatre buvo pastatyta m., Klaipėdoje ji buvo vaidinta m., Vilniuje – ir m., Šiauliuose – m. Virtualioje parodoje – 1942 m. Vilniaus miesto teatre pastatytos pjesės nuotrauka. Spektaklį režisavo R. Juknevičius, o Vincą Kudirką jame vaidino Henrikas Kačinskas. Pjesė buvo statoma ne tik Lietuvoje – rinkinyje saugoma m. birželio 9 dienos Lietuvių dramos teatro tremtyje programa su aktorių parašais.
K. Inčiūra į lietuvių kalbą vertė pasaulio klasikų A. Puškino, P. Calderóno de la Barcos, C. Goldoni, V. Hugo kūrinius. Virtualioje parodoje rodomas V. Hugo Marija Tiudor vertimo rankraščio fragmentas.
Po K. Inčiūros mirties išleistos poeto Eugenijaus Matuzevičiaus parengtos kūrybinio palikimo knygos: „Stirnų šaltinis“ (1979), „Gulbės giesmė“ (), „Beržai už sodo“ (). Lietuvai ėmus laisvėti, išleista K. Inčiūros tremties kūryba: „Motulės staklės“, „Nelaisvės psalmės“, „Kūčių kelionė“, „Akmenys verkia“.
Šalia literatūrinio darbo neatsiejama K. Inčiūros gyvenimo dalis buvo vaidyba. Jis ne tik rašė pjeses, bet ir pats lipo į sceną, įkūnydamas įvairius personažus. Muziejaus rinkiniuose saugomas K. Inčiūros „Pareiškimas“, rengtas 1974 m. kūrybos rinktinei „Stirnų šaltinis“, kuriame autorius pasakojo apie galimybę vaidinti: „1930 m. sėkmingai baigiau dramos studiją ir buvau pakviestas į valst. Teatrą. Išsipildė mano pirmoji svajonė.“
K. Inčiūra nuo 1931 iki metų dirbo „Vaidilos“ bei Vilniaus valstybiniame teatruose. Suvaidino per 30 vaidmenų: Kleantą (Moljero „Tartiufas“), Šatkų (Dauguviečio „Uždavinys“), Juozą (Baltušio „Gieda gaideliai“), Nesčiastlivcevą (A. Ostrovskio „Miškas“) ir kt.
K. Inčiūros literatūriniai ir aktoriniai gebėjimai atsiskleidė ne tik scenoje, bet ir kuriant radijo eterio programas. Nuo 1934 m. pradėjo dirbti radijo laidų vedėju. Apie darbą radijo eteryje „Autobiografijoje“, publikuotoje knygoje „Beržai už sodo“, K. Inčiūra šiltai prisimena: „Iš to darbo miela man atsiminti literatūros šventes, koncertus su radiofono orkestru Rokiškyje ir kitur (juose tekdavo skaityti savo ar kitų kūrinius); miela atsiminti mano paties organizuotas ir atliekamas poezijos valandėles, rytines programas (pertraukose kasdien savo iniciatyva skaitydavau naujų knygų ištraukas). Taip pat mielai prisimenu literatūros vakarus, įvairias akademijas, na, ir visokias transliacijas iš tolimesnių punktų, kur tekdavo ir daug skaityti, ir dar daugiau kalbėti, improvizuoti…“ K. Inčiūros atsiminimuose Vilniaus grąžinimas Lietuvai iškyla kaip viena įsimintiniausių jo radijo transliacijų. Šią K. Inčiūros veiklos dalį primena ir virtualioje parodoje eksponuojama nuotrauka, kurioje jis užfiksuotas prie radijo mikrofono.
Iki m. K. Inčiūra priklausė Lietuvos rašytojų sąjungai, tačiau sovietinėje Lietuvoje nebeišleidęs naujų kūrinių, buvo iš jos pašalintas. K. Inčiūros svajones kurti ir vaidinti aptemdė skaudūs likimo išbandymai. 1951 metais K. Inčiūra buvo suimtas ir ištremtas į tolimą ir atšiaurią Sverdlovsko sritį, Uralo regione, kalėjo Tavdos lageryje. Aldona Inčiūraitė–Samuolienė apie savo dėdės tremtį prisimena: „Jį areštavo Troškūnuose per Porciunkulės atlaidus. Tuomet dėdė gyveno Vilniuje, bet buvo parvažiavęs į gimtinę. Atėjo trys vyrai ilgais lietpalčiais, įsodino jį į traukinuką ir išsivežė.“
Kazys Inčiūra buvo nuteistas 25-iems metams nelaisvės. Ištverti skaudžią tremties lemtį padėjo laiškai, susirašinėjimas su brangiais tėvynėje likusiais artimaisiais. Virtualioje parodoje eksponuojami šiltais prisiminimais dvelkiantys laiškai. Tikėtina, kad motina Eleonora Rimavičiūtė-Inčiūrienė buvo pirmasis žmogus, kuriam 1951 m. K. Inčiūra rašė pasiekęs tremties vietą: „Mylimoji Motute, Vakar, kovo 9 dieną, atvykau į vietą; šiandien jau pradėjome dirbti. Trumpai šį kartą rašau – tik pranešu savo tikslų adresą <…> Glaudžiu Jus prie krūtinės. Esu gyvas ir sveikas.“
metų kovo 4 d. rašytame laiške atsispindi artimi santykiai su mama, stiprus ryšys su gimine, šv. Velykų ryto prisiminimai: „Motute mano mylimiausioji! / Mintimis nuskrendu į kūdikystę. <…> Visi susėdam už stalo. Motutė pradeda maldą. Švinta rytų padangė. Pro visus langus veržiasi ryto prieblanda – iš tamsos išnyra stalas, suolai, nušvinta klėtis, sodo medžiai, nušvinta ir užstalėje susėdusiųjų veidai. / Ir štai pasigirsta skambesys – atgaudžia iš toli, lyg iš po žemių. / – Varpai! kažkas sušuko. / – Varpai! Varpai! – atsiliepė kiti, sujudo subruzdo iš užstalės, metasi lauk, suskambo durų klingė, atsišauna priemenės durys, ir į vidų liejasi varpų garsai. <…> Praėjo keturios dešimtys su viršumi metų. Nei gimtosios trobos, nei mūsų. Visi išklydome kas sau – į keturis vėjus. Širdyje išsinešėm tėviškės varpus. Ir Velykų rytą, jiems sugaudus, mintimis susirenkame į gimtinę, sugrįžtame iš tolimųjų kelionių, suplaukiame tokie patys, kokie buvome tada, dar nepažinę vargų ir nelaimių…“
Nelaisvėje kūrėją gelbėjo prisiminimai ir ateities svajonės. metais laiške Liudai Snicerytei pasakojo, kokių knygų laukia iš Lietuvos. Laiške ir jautrus pasakojimas apie neblėstančius prisiminimus: „Anykščių šilelio“ nebereikia – jau moku mintinai, laisvalaikiais pakartoju (ir kaip graudu iš svetimos šalies mintimis nuklysti į tėviškės šilus, į gimtuosius miškelius, kur uogauta, grybauta, dainuota ir šūkauta…) <…> Pagaliau, ko gi norėti iš žmogaus, kuris šiandien yra, galima sakyti, visko netekęs ir gyvena tik prisiminimais ir… svajonėmis, ateities svajonėmis… Ak, tos svajonių valandėlės! Koks laimingas esi, kai pasibaigus pilkai dienai, gali bent minutei kitai pamiršti rūpesčius, vargus ir pagyventi ateities miražais! Kaip lauki mėnesienos naktų, kada visi užminga, aplinkui nutyla dienos garsai ir triukšmas, o prie kuklaus guolio susirenka tėviškės laukai, visos lankytos vietos ir visi mylėti ir mylimi veideliai…“
Tremties metais K. Inčiūros kūryba nenutrūko – ten gimė poema „Motulės Staklės“ ir eilėraščiai „Nelaisvės psalmės“. Virtualioje parodoje – K. Inčiūros „Nelaisvės psalmių“ rankraštis, kurio išsaugojimo istoriją kunigas J. K. Matulionis pasakoja m. išleistos knygos įžangoje: „ metų pabaigoje K. Inčiūra susirgo. Jį lankiau. Už langų – dargana, rudens lietus. Sutemos. Poetas paprašė iš knygų spintos paduoti sąsiuvinį, kuriame telikę keletas lapelių. Pradėjo skaityti <…> Žavėjausi nuoširdžiais žodžiais, primenančiais maldą. <…> Keletą savaičių vaikščiojau su šių Psalmių mintimis. Labai norėjau rankraštį turėti. Suradau storo vatmano, sugalvojau formatą, įrišau oda, pieštuku suliniavau puslapius. Prasidėjus metams, šitą knygą nunešiau K. Inčiūrai (tada dar nebuvau kunigas). Su visais mano sumanymais poetas sutiko. 1969 metų kovo antroje pusėje Psalmės buvo perrašytos. <…> Apie Psalmes težinojo poetas ir aš. Abu nujautėm, kad esame sovietinio saugumo sekami, todėl turėjome būti itin atsargūs. Aptarėme, ką derėtų kalbėti, jei rankraštį rastų per kratas. Kratų buvo, bet rankraščio, laimė, nerado.“ 1998 m. kun. Jono Kazimiero Matulionio rūpesčiu „Nelaisvės psalmės“ buvo išleistos atskira knyga. Įžangoje kunigas rašė: „Nelaisvės psalmės“ – atplėštojo nuo Tėvynės malda. Čia sudėta visa kančios persmelkta žmogiškoji esybė, kreipimasis į Viešpatį ir šauksmas, kuris jau išklausytas.“
Iš sąsiuvinio pagamintoje knygelėje – jautrus ir liūdnas eilėraštis, atskleidžiantis niūrų tremtinių likimą. Eilėraštis pavadintas „Kūčios Kirtimuose“, vėliau pavadinimas pieštuku pataisytas – „Kūčios lageryje“ :
Sibirą apgaubė naktis ledinė–
Rami naktis, naktis šventa, tyra.
Šarmota eglė saugo palapinę,
It skurdų lopšį motina gera.
<…>
Ir sėda kaliniai už Kūčių stalo.
Nei motinų, nei sesių, nei gimtų krantų.
O gimęs Jėzau!
Pabūk tarp pasmerktų ir atstumtų.
Skaudžios ir kupinos namų ilgesio mintys atsispindi tiek eilėse, tiek laiškuose. 1955 metų kovo 22 dieną Liudai Snicerytei rašė: „Daug kas iš mūsų grįžta. Palydime su viltimi, kad kada nors ir mums ateis toji džiaugsmingoji valanda. / Jau į antrąjį galą suka ketvirtieji, kai mano kojos nebemindžioja tėviškės ramunių ir kačpėdėlių. / Juo toliau, juo dažniau prilanko gūdi mintis įspėjėja, kad toli paliko sapnai sapnuotieji, kad negrįžtamai nuėjo į praeitį anų dienų pasaka. O taip norisi padėti pirštus ant seno židinio ir pajusti namų ugnelės šilumą… “
K. Inčiūra niekada neprarado tikėjimo žmogaus ir tautos dvasine stiprybe. metų gegužės 9 d. laiške mokytojai Adai Masiliauskienei prisiminė studijų laikus ir kvietė bendraminčius puoselėti lietuvių kalbą ir branginti literatūrą: „Gražiai prisimenu ir „Gimtosios kalbos“ būrelį (ėjo ir toks laikraštis kalbos klausimais). Rinkdavomės pas Čiurlionienę. Lankydavosi Salys, Talmantas, berods, Žiugžda, dar visas pulkelis, o iš rašytojų – Vaitkus, Neris ir aš. Neris ten skaitė savo vertimą „ Makaro sapnas“, o aš – padavimus. Žinoma, teužkliuvo tik viena kita pastaba; norint kruopščiai išlygint, reiktų dar pačiam ir prie tų pačių padavimų gerokai pasėdėti, turint po ranka žodyną ir gerą kirčio mokslo vadovėlį. Su eiliuotais dalykais nelengva: dėl vieno netikusio kirčio neretai tenka perkurti visą posmą. <…> Rašykit man, kurie tik turite noro – nekuklaudami, nenorėdami iškelti kažkokių gilybių ir platybių. Gilu ir platu jau tai, kad mums iš tikrųjų rūpi savoji kalba, savoji literatūra, gimtinės reikalai ir būsimosios pamainos prusinimas. Po žodelį, po žiedelį, po valyvą pastangą – ir jau bus gražiau mūsų tėvynėje, o tuo pačiu gražės ir visos žmonijos buitis.“
K. Inčiūrai pavyko sulaukti geresnių dienų. 1956 m. prasidėjo spartesnis lagerių naikinimas, o tremtiniams vis dažniau buvo leidžiama grįžti į tėvynę. Tarpininkaujant rašytojui Antanui Žukauskui-Vienuoliui, K. Inčiūros bausmės laikas buvo sutrumpinta ir 1956 m. rudenį jam leista sugrįžti į Lietuvą.
1956 metų gruodžio 8 d. A. Jurkūtei-Masiliauskienei rašė: „Aš – čia, gimtojoj žemėj, į kurią taip veržiausi. Alsuoju jos oru, žvelgiu į jos paminklus, regiu jos žmones – seniai bematytus ir naujus, dar nepažįstamus. / Aš – čia, sostinėj. Tvarkausi reikalus, bandau nutūpti. Prisiglaudžiau pas pažįstamus. Jau daug su kuo buvau susitikęs ir dar vis susitinku: tik išeik į gatvę, žiūrėk, vėl sulaiko pažįstamas. / Lankau ir teatrą. <…> Priguldamas skaitau – noriu susipažinti su visais plunksnos darbininkais ir jų veikalais. Randu daug ką įdomaus.“
Grįžęs į Lietuvą K. Inčiūra dalyvaudavo literatūros vakaruose, skaitydavo savo bei kitų autorių kūrybą, grįžo į teatro sceną. Virtualioje parodoje eksponuojami dokumentai, liudijantys, kad K. Inčiūra priklausė Rašytojų sąjungai ir Teatro draugijai. Pastarajame dokumente nurodyta K. Inčiūros profesija – „scenos veteranas“.
Apie Kazį Inčiūrą S. Santvaras rašė: „Poetas Kazys Inčiūra naujojoj liet. literatūroj savo kūrybos optimistiniu leitmotyvu, savo siela ir kūrinių tematika buvo romantikas. Jo poetinė kalba yra viena pačių muzikaliausių ir dainingiausių mūsų lyrikoj. Jis girdėjo, jis nuostabiai jautė lietuvių kalboje glūdintį muzikos pradą. Ir sugebėjo ta kalbos muzika žaisti.“
K. Inčiūra mirė 1974 m. lapkričio 30 d. Vilniuje. Savo kūryba K. Inčiūra paliko reikšmingą pėdsaką lietuvių literatūroje, jo kūriniuose atsispindi ne tik asmeniniai išgyvenimai, bet ir to meto istorinis bei kultūrinis kontekstas.
Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė, 2026 m.
