SIMONAS DAUKANTAS

Simonas Daukantas (1793–1864) – pirmasis profesionalus lietuvių istorikas, pirmosios Lietuvos istorijos lietuvių kalba autorius, rašęs ir leidęs ne tik istorijos veikalus, bet ir skaitinius, vadovėlius, žodynus, ūkio patarimų knygeles, tautosaką. Šiais metais minime Simono Daukanto 225-ąsias gimimo metines. Lietuvos Respublikos Seimas 2018-uosius paskelbė S. Daukanto metais. Maironio lietuvių literatūros muziejuje taip pat minimas istoriko jubiliejus – parengtos stacionari ir virtuali parodos „Simonui Daukantui – 225“, skaitomos paskaitos, įvykdyta ekspedicija, skirta S. Daukantui. 2018 m. birželio 13 d. vykome į Papilę, kurioje S. Daukantas gyveno paskutiniuosius savo gyvenimo metus (1861–1864), mirė ir yra palaidotas. Aplankytas Simono Daukanto memorialinis namas-muziejus, Papilės piliakalnio viršūnėje esantis S. Daukanto kapas, centrinėje miestelio aikštėje stovintis paminklas S. Daukantui (autorius – Vincas Grybas, statytas 1933 m.) ir kiti objektai. Visa tai nufotografuota, dalis ekspedicijos nuotraukų eksponuojama parodoje. Virtualioje parodoje taip pat rodomi vertingiausi muziejuje saugomo S. Daukanto rinkinio eksponatai. Galime pasidžiaugti, kad jame yra dailininko Adomo Varno 1937 m. tapytas S. Daukanto portretas, dailininko Antano Rimanto Šakalio grafikos darbas S. Daukantui iš serijos ,,Vilniaus universitetui – 400“ (1978 m.), dailininko Arvydo Každailio iliustracijos S. Daukanto „Būdui senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1986 m.) Saugomi ir pirmieji S. Daukanto knygų leidimai: „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ 1845 m.; „Dainės žemaičių“ 1846 m.; „Ugnies knygelė“ 1849 m. Ar kiti vertingi XIX a. pab.–XX a. pr. leidiniai: „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių 1822 m.“( fotografuotinis leidimas, Kaunas, 1929 m.); „Pasakojimai apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ ( Bitėnai,1893 m.); „Pasakos masių 1835 m.“ (išleista ,,Lietuvių tautoje“, 1932 m.); „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (antrasis leidimas,1892 m.) ir nemažai kitų. Iš įdomesnių eksponatų reiktų paminėti 1924 metų spaudinį, kuriuo raginama statyti paminklą S. Daukantui ir aukoti jo statybai. Po kreipimusi yra žymių to meto žmonių pavardės: signataro Mykolo Biržiškos, pedagogo Antano Vokietaičio, teisininko ir S. Daukanto biografo Augustino Janulaičio, rašytojo Juozo Tumo, dailininko Antano Žmuidzinavičiaus ir kt. Taip pat saugomi prieškariniai atvirukai, skirti S. Daukantui, to meto fotografijos – vienoje jų užfiksuotas vaizdas iš S. Daukanto paminklo statybos Papilėje 1933 m. Didžiąją dalį šių eksponatų, kartu su šiuolaikiniais S. Daukanto raštų leidimais ir tyrinėjimais, monografinio pobūdžio leidiniais, atminimo įamžinimo ženklų nuotraukomis, lankytojas pamatys virtualioje parodoje, skirtoje istorikui Simonui Daukantui. Simono Daukanto visų darbų versmė buvo meilė savo kraštui ir jo kalbai. Pirmosios Lietuvos istorijos gimtąja kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ prakalboje dar 1822 m. autorius prisipažino: „Aš ne dėl mokytų vyrų ir galvočių, bet dėl tų motinų rašiau, kurios geba savo vaikams darbus jų bočių prabočių pasakoti, o be raštų daug kartų apsirinka. Norėjau vėl mano raštu parodyti neprieteliams Lietuvos ir Žemaičių kalbos, jog kiekvienas norįs gali rašyti lietuviškai, jei turi spėko, lygia dalia kaip ir kita išdailinta jau kalba.“

Seniausios literatūros skyriaus vedėja Audronė Gedutienė