Rašytojui Jurgiui Gliaudai – 120

2026-ųjų liepos 4 dieną sukanka 120 metų, kai gimė Jurgis Gliauda – vienas ryškiausių ir produktyviausių lietuvių egzodo literatūros rašytojų. Nors literatūrinį kelią jis pradėjo jau brandžiame amžiuje, jo kūrybinis palikimas stebina žanrų įvairove, gvildenamų temų gilumu bei drąsa eksperimentuoti. Jis, pasak rašytojo ir žurnalisto Prano Naujokaičio, „yra tas nuostabusis Jurgis Gliauda, kuris, kaip retas mūsų istorijoje kūrėjas, savo nueitą gyvenimo kelią yra atžymėjęs gausiais literatūriniais laimėjimais“.

Jurgis Gliauda (tikroji pavardė Jurgis Gliaudys) gimė Tobolske, Sibire, kur jo tėvai buvo ištremti Lietuvos okupantų rusų. Pirmajam Pasauliniam karui pasibaigus, šeima grįžo į Lietuvą, Jurgis įstojo į Aušros gimnaziją, o vėliau – į VDU teisių fakultetą. Dar studijuodamas Kaune būsimasis teisininkas materialinius sunkumus mėgino įveikti rašydamas komiškus vaizdelius, kuriuos pasirašinėdavo Mateikos slapyvardžiu. Baigęs studijas jis tarnavo Pašto valdyboje, o nuo 1942 m. dirbo advokatu Kaune. Tarnaudamas Pašto valdyboje Jurgis susipažino su telefoniste Marija Jankauskaite, jie abu sukūrė šeimą. 1944 m. balandžio 23 d. jiems gimė sūnus Jurgis, pavadintas tėvo vardu.

1944 m. vasarą, prie Lietuvos artėjant Raudonajai armijai, šeima privalėjo trauktis į Vakarus, kad išgelbėtų savo gyvybes. Trumpam apsistoję Vokietijoje, vėliau jie dvejiems metams įsikūrė Šveicarijoje, Iverdono karo pabėgėlių stovykloje. Ši šalis tapo saugiu prieglobsčiu, ten prasidėjo ir Jurgio, kaip rašytojo, kūrybinis kelias. Iki tol dirbęs tik teisinį ir administracinį darbą Kaune, jis parengė almanachą „Lietuviai Šveicarijoje“ (1945 m.). Redakcijos žodyje J. Gliauda pabrėžė, kad leidinys skirtas ne tik iliustruoti sunkų gyvenimą svetur, bet ir parodyti neblėstančius laisvės lūkesčius bei tikėjimą nepriklausomos Lietuvos ateitimi. Literatūrologas, filosofas, visuomenės veikėjas Juozas Eretas šį almanachą vertino kaip itin svarbų lietuvių emigracijos istorijos šaltinį bei gyrė J. Gliaudą parodžius puikų kūrybinį polėkį. Taip pat Šveicarijoje J. Gliauda redagavo žurnalą „Lietuvių židinys“, kurio dėl Iverdono stovyklos uždarymo ir masinės lietuvių emigracijos į JAV išėjo tik du numeriai.

1947 m. Gliaudų šeima pasinaudojo galimybe emigruoti už Atlanto. Negalėdamas iškart dirbti pagal įgytą teisininko specialybę, J. Gliauda įsidarbino „Ford“ automobilių fabrike Detroite. Dienomis jis dirbo sunkų fizinį darbą prie konvejerio, o laisvą laiką skyrė kūrybai bei kultūrinei veiklai – redagavo žurnalą „Lietuvis teisininkas“, telkė pasitraukusius Lietuvos teisininkus, publikavo analitinius straipsnius ir uoliai fiksavo nepriklausomos Lietuvos teisės tradicijas, neleisdamas joms išnykti svetimame krašte. Sveikatai pradėjus šlubuoti, po kelerių metų jis išėjo iš darbo, tačiau užsitarnavo garantuotą ir gana didelę pensiją visam likusiam gyvenimui.

1950 m. jis su šeima persikėlė gyventi į Los Andželą ir aktyviai įsijungė į kultūrinį gyvenimą. Kurį laiką J. Gliauda vadovavo Lietuvių mokslo institutui, buvo vienas aktyviausių Lietuvių dailiųjų menų klubo narių bei ištikimas Lietuvių Fronto bičiulių sąjūdžio narys. Taip pat bendradarbiavo su ateitininkų organizacijomis: skaitė paskaitas, dalyvavo jų rengiamuose kultūriniuose bei minėjimo vakaruose. Aplinkinius jis žavėjo įžvalgiomis politinėmis mintimis ir originaliomis idėjomis.

1950 m. pasirodė J. Gliaudos eilėraščių rinkinys „Ave America“. Leidinį gausiai iliustravo dailininkas Vladas Vijeikis. Pasak rašytojo ir kritiko Benedikto Babrausko, „J. K. Gliauda drąsiai fiksuoja pirmuosius imigranto įspūdžius toje dangoraižių, reklamų, dolerių bei skirtingų spalvų žmonių masėje. Lietuviško poeto Amerikos pasveikinime pagrįstai lauktina daug ekspresijos ir ypač stipraus kontrastų jausmo, kuris visai natūraliai turėtų kilti tiek iš dviejų kontinentų, tiek iš dviejų tėvynių (jeigu čia lemta ilgiau likti) skirtumo. Deja, tas pasveikinimas kabinetiškai sausas“.

Toliau sekė poema „Broliai“, kurioje autorius gvildeno sudėtingos broliškumo, ištikimybės ir moralinio pasirinkimo temas, atliepiančias dramatišką lietuvių tautos likimą ir istorines peripetijas bei humoreskų ir vaizdelių rinktinė „Gęstanti saulė“ (1954), palietusi daugybę senosios ir naujosios lietuvių išeivijos problemų.

Lietuviškąjį literatūros pasaulį Jurgis Gliauda nustebino laimėdamas iš eilės du pirmuosius „Draugo“ romano konkursus. Vėliau rašytojas pelnė dar keturias „Draugo“ romano premijas, Lietuvos Atgimimo sąjūdžio konkurse jis buvo apdovanotas už partizaninės ir istorinės tematikos romaną „Aitvarai ir giria“, kurį pateikė slapyvardžiu „Laukesos ašara“. Taip pat J. Gliauda gavo „Dirvos“ premijas už noveles „Labirinte“ ir „Žaizdre“. Apie savo rašymo būdą J. Gliauda laiške Pauliui Jurkui pasakojo: „Dirbu nesistemingai, bet kada ima aistra ir noras. Tad, kartais rašau bemaž visą parą, kai kada ir tik vieną pusvalandį. Tas rašymas, vadinu, yra teksto nurašymas iš susiformavusio smegenyse sumanymo. Tad toks mano metodas“.

Pirmąjį savo romaną „Namai ant smėlio“ J. Gliauda rašė dar gyvendamas Šveicarijoje, tačiau atvykus į JAV, vargų sūkuryje kūrinys buvo padėtas giliai į stalčių ir pamirštas. Laiške P. Jurkui jis yra teigęs: „Namų ant smėlio“ pirmą redakciją rašiau, pilna žodžio prasme, ant gero kelmo Šveicarijoje, Jūros kalnyno tarpumiškėje. Bet tai jau buvo nepaprastybė“. 1951 m. dienraščiui „Draugas“ paskelbus konkursą, J. Gliauda su romanu „Namai ant smėlio“ tapo nugalėtoju. Nors patys konkurso rengėjai rašytoją ir jo laimėtą kūrinį plačiai reklamavo, daugelis kritikų romaną vertino santūriai, kadangi veikale autorius vaizdavo ne lietuvius pabėgėlius su savomis problemomis, o vokiečius žlugus nacių valdžiai. Visgi kritikas Rimvydas Šilbajoris kūrinį įvertino teigiamai, jį laikė vieninteliu reikšmingesniu bandymu išeivijos lietuvių literatūroje suvokti ir atvaizduoti nacizmo tragediją iš mums svetimos vokiečių perspektyvos. J. Gliaudos prašymu vertėjas, redaktorius, rašytojas Miltonas Starkus romaną išvertė į anglų kalbą. Kūrinys „House upon the sand“, 1963 m. išleistas Stepo Zobarsko Niujorke įkurtos leidyklos „Manyland Books“, amerikiečių spaudoje sulaukė teigiamų atsiliepimų.

Antroji iš eilės laimėta „Draugo“ premija už romaną „Ora pro nobis“ (1953), vaizduojantį pirmąją bolševikų okupaciją Lietuvoje, sulaukė dar griežtesnio vertinimo. Kritikai pasigedo ryškesnio veikėjų individualizavimo, teigė, kad autorius dirbtinai bandė sukurti tautinį epą. Palankesni recenzentai, tarp jų ir Antanas Vaičiulaitis, kultūros žurnale „Aidai“ pabrėžė, kad J. Gliauda romane sprendžia labai sudėtingas, iki tol lietuvių literatūroje mažai liestas psichologines problemas. Premijos įteikimo iškilmėse rašytojas apie savo kūrinius taip kalbėjo: „Romane „Namai ant smėlio“ vaizduodamas antihumaniškos idėjos siautulį visuomenėje ir atskirame individe, aš buvau stebėtojas, ir teisėjas. Romane „Ora pro nobis“ aš buvau kankinys tarp kankinių. Aš esu tame romane tas liudytojas tremtinys, kurių reikėjo Amerikos lietuvių tarybai ieškoti tremtinių tarpe“.

Lemiamas žingsnis į pripažinimą buvo žengtas 1960 metais, kai J. Gliauda laimėjo trečiąją „Draugo“ konkurso premiją už romaną „Šikšnosparnių sostas“, kuriame jam pagaliau pavyko įtaigiai atskleisti priverstinės emigracijos tragizmą. Literatūrologo Kęstučio Keblio teigimu, „Šikšnosparnių sostas“ yra be jokios abejonės svarbiausias Gliaudos romanas, turintis galimybių išlikti, kaip autentiškas pralaimėjusio gyvenimui, bet niekada nekapituliavusio žmogaus – tremtinio liudijimas“. Pasak literatūrologo Jono Griniaus, „Šikšnosparnių sostas“ yra geriausias mūsų literatūroj egzistencialistinis romanas, nes esąs „originalus, autentiškas kūrinys, atremtas į tikras psichines būsenas, išugdytas iš tikros medžiagos, kokią rašytojui davė ir duoda lietuvių šviesuolių gyvenimas Amerikoj“.

Romanas „Agonija“ (pirmasis leidimas 1965 m., antrasis – 1970 m.) tiek lietuvių, tiek anglų kalba (1984 m.) tapo paklausus tarp lietuvių, latvių ir amerikiečių skaitytojų, nes juos giliai jaudino Lietuvos nepriklausomybės prieš Antrąjį pasaulinį karą žlugimo istorija. 1966 m. J. Gliauda vėl buvo apdovanotas „Draugo“ premija už romaną „Delfino ženkle“, o 1969 metais – už sovietinę tikrovę atskleidžiantį romaną „Liepsnos ir apmaudo ąsočiai“. 1975 m. jo kūrybinį indėlį į išeivijos lietuvių literatūrą vainikavo apdovanojimas už romaną „Pagairė“, vaizduojantį okupuotos Lietuvos žmonių ideologines problemas. Pasak rašytojos Alės Rūtos, „Niekas lietuvių literatūroj nėra plačiau palietęs genocido temos. Jurgis Gliauda pirmutinis, o gal vienas iš labai nedaugelio, ryškiai apie tai užsimena“.

J. Gliauda teigė, kad kūrybos darbą laiko patriotine pareiga: „Visa, kas yra mano sąmonėje, ir kas kunkuliuoja mano kraujyje, aš gavau iš savo tautos. Ir tą viską aš atnašauju jai, jos didingai jėgai, jos nemariam dvasingumui, lietuvybei – lyg grąžinčiau savo motinai gyvybę, kurią esu gavęs iš jos“. Daugelyje J. Gliaudos kūrinių vyrauja Lietuvos istorijos temos, jis iškelia istorinius ir kultūrinius tautos asmenis bei didvyrius: Mykolą Sleževičių romane „Sunkiausiu keliu“ (1973), prezidentą Antaną Smetoną, ministrą Antaną Merkį romane „Agonija“, knygnešius – „Raidžių pasėliuose“, M. K. Čiurlionį – „Ikaro sonatoj“ (1961), politinį pabėgėlį Simą Kudirką – anglų ir lietuvių kalbomis išleistoje knygoje „Simas“ (1971), tautos didvyrius – istoriniame romane „Perlojos respublika“ (1979), partizanus – romane „Aitvarai ir giria“ (1970), vyskupą M. Valančių ir jo veiklą – „Ganytojas ir vilkai“ (1986), Nijolės Sadūnaitės narsias moralines kovas su sovietiniais ateistais knygoje „Teismas biržely“ (1977), kurią išleido prelatas Jonas Kučingis.

Rašytojas visą gyvenimą domėjosi kultūra, publikavo daugybę straipsnių periodinėje spaudoje: „Drauge“, „Dirvoj“, „Tėviškės žiburiuose“, „Lietuvių dienose“, „Margutyje“, kuriuos pasirašydavo savo pavarde arba slapyvardžiais Kastytis, Kas, Kelmiensis. Jis įdomiai atsiliepdavo ir į kitų rašytojų knygose gvildenamas problemas kaip įžvalgus kritikas.

J. Gliauda išbandė savo jėgas ir dramaturgijoje – Los Andželo dramos sambūris yra pastatęs kelias jo dramas ir komedijas: „Tėviškėlė už kalnų“ (1955), „Meilės pinaklis“ (1959), „Kaukių balius“ (1965), „Čiurlionis” (1966), „Kompiuterinė santuoka“ (1974), „Naktis“ (1974).

Nenugalima Parkinsono liga pamažu sekino J. Gliaudos kūną tol, kol jis visiškai prarado pojūčius. Rašytojas mirė West Cowina miestelyje, Kalifornijoje, 1996 m. sausio 3 d.

Rašytojo Jurgio Gliaudos įnašas į lietuviškosios literatūros lobyną yra didžiulis. Jis kūrybą vertino ne kaip lengvą įkvėpimo blyksnį, o kaip gilų, pasiaukojantį darbą ir esminį kultūrinės bei asmeninės tapatybės pamatą, todėl nusipelnė išskirtinės vietos tarp kūrybingiausių Lietuvos rašytojų-kūrėjų.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė, 2026 m.