Lietuvos Respublikos Seimas -uosius paskelbė Lietuvos universitetų metais, kadangi sukanka 100 metų nuo pirmosios Alma Mater įsteigimo. Istoriniuose šaltiniuose užfiksuota oficiali data – metų vasario 16 diena. m. universitetui suteiktas Vytauto Didžiojo vardas.
Virtuali paroda „Rašytojai Lietuvos universitete“ skirta šiai sukakčiai paminėti bei prisiminti tiek Lietuvos klasikus, tiek anuomet dar jaunus rašytojus, kurių kūrybos kelias buvo tik prasidėjęs. Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkiniuose saugomos nuotraukos, užrašų sąsiuviniai, dokumentai, studijų knygelės, atsiminimai ir straipsniai, primenantys universiteto įkūrimo faktus, tuometinį dėstytojų ir studentų gyvenimą. Virtualioje parodoje eksponuojami rankraščių fragmentai, dokumentai, universiteto profesūros ir studentų nuotraukos tiek universiteto aplinkoje, tiek draugijų veikloje arba iškylose.
Švietimo ministro Petro Juodakio Įsakyme Nr. , 1922 m. vasario 25 d. paskirti fakultetų dėstytojai, profesoriai. (Originalas saugomas Lietuvos Valstybės archyve). Jame rašoma: „universiteto mokomojo personalo branduoliu nuo šio vasario 16 dienos“ skiriu penkių fakultetų (Teologijos, Socialinių mokslų, Medicinos, Gamtos ir matematikos bei Technikos) dėstytojus. Socialinių mokslų fakultete paskirti kalbininkas prof. Kazimieras Būga ir prof. Vincas Krėvė-Mickevičius. Vėliau dėstytojų tarpe žinomų rašytojų, humanitarų buvo daugiau: Maironis, Vaižgantas, Vaclovas Biržiška, Vincas Mykolaitis – Putinas, Stasys Šalkauskis, Balys Sruoga, Juozas Eretas, ir kiti. Knygoje „Vytauto Didžiojo universitetas. Atmintis, žmonės ir idėjos“ yra informacija, kad: „1922 m. įkūrus universitetą jame studijavo 1168 studentai, dirbo 102 dėstytojai. Akademinė bendruomenė sparčiai gausėjo ir m. čia jau buvo 4475 studentai ir dirbo 220 dėstytojų“.
Virtualioje parodoje „Rašytojai Lietuvos universitete“ eksponuojama metų vasario 16 dienos nuotrauka, kurioje už stalo sėdi „Lietuvos Universiteto Pirmasis Senatas“: prof. Z. Žemaitis, prof. M. Biržiška, prof. P. Jodelė, V. Čepinskis, J. Šimkus, B. Čėsnys, P. Avižonis, P. Būčys, P. Leonas. Kitoje nuotraukoje – Lietuvos universiteto dėstytojai, kurių tarpe prof. J. Mačiulis-Maironis, Adomas Jakštas-Dambrauskas, Juozas Tumas-Vaižgantas. Nuotraukos apačioje užrašas: „Lietuvos universiteto mokslo personalas 1923 vasario 16“.
Muziejaus rinkiniuose saugomi studentų atsiminimai apie dėstytojus. Pvz. rašytojas Antanas Vaičiulaitis, studijavęs - m., straipsnyje „Maironio paskaita“ rašė: „Kai universitete V. Mykolaitis-Putinas nusileido vienu aukštu žemyn pas humanitarus, į Teologijos-filosofijos fakultetą dėstyti lietuvių literatūros grįžo Maironis. <…> Pirmos Maironio paskaitos dieną vieni dar lūkuravom prie durų, kiti jau laukė suoluose. / Neilgai trukus profesūros duryse pasirodė sutanuotas kunigas. <…> Skubėjom į auditoriją. Kaip niekur nieko įžengė Maironis ir lipo į katedrą. / Istorine reikėtų laikyti ir šią katedrą: iš jos mums, studentams, kalbėjo Putinas, Šalkauskis, Reinys, Kuraitis, Salys. Iš šios vietos girdėjau ir pačią jautriausią bei įspūdingiausią paskaitą iš universiteto laikų – istorijos profesoriaus Antano Aleknos apie Liublino uniją. <…> / Maironis kalbėjo paprastai, be retorikos, be mostų. Iš pradžių jis padarė įžangą – pavedžiojo mus po literatūros horizontus… / Pertraukos metu studentai susimetė aplink katedrą, ir Maironis pasirašinėjo studijų knygelėse.” Šio straipsnio fragmentas rodomas virtualioje parodoje „Rašytojai Lietuvos universitete”. Parodoje taip pat matome Maironio rankraščio – paskaitos apie Kristijoną Donelaitį, fragmentą.
Rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius tapo besikuriančio Lietuvos Universiteto profesoriumi. Nuo metų buvo paskirtas pirmuoju Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, juo dirbo iki metų. Per tokį ilgą laiką išleido ne vieną studentų laidą. Parodoje matome V. Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame bute muziejuje saugomą VDU pastato nuotrauką.
Prozininkas Česlovas Grincevičius, Vytauto Didžiojo universitete studijavęs 1933 – metais, prisimena profesoriaus paskaitas: „Krėvė lenkų literatūros istoriją skaitė be jokių užrašų, cituodavo poetų posmus lenkiškai, čia pat išversdavo lietuviškai, minėdavo datas, faktus, vardus iš atminties. Niekada nesėsdavo, stovėdavo šalia katedros, žiūrėdavo studentams į akis, jautėsi lyg būtų jų vidury.“
Č. Grincevičius prisimena ir poeto Balio Sruogos (universitete dėstė – m.) paskaitas: „Visai kitoks buvo Sruoga, pas kurį klausiau rusų literatūrą ir teatro istoriją. Jis turėjo galbūt jam vienam charakteringą būdą skaitant paskaitas nebendrauti su studentais, jų nematyti. Paprastai pavėlavęs į auditoriją, kartais iki 15 minučių, įpuldavo, įbėgdavo, pasidėdavo portfelį ant katedros ir, lyg čia devynios saulės spindėtų, slėpdavo akis nuo klausytojų, nė sykio į juos nepažiūrėdamas ir nė kiek negaišęs, iš užrašų imdavo skaityti. <…> B. Sruogą kiek arčiau pažinau tik teatro seminare.<…> Seminaro patalpos buvo V.D.U. didžiųjų rūmų palėpėj. Nedidelis tai kambarys, tad ir ribotą skaičių tepriimdavo. <…> Aiškios, apmąstytos programos nebuvo: daugiausia nagrinėjami, aptariami teatro draminiai pastatymai. Dalyviai jautėsi laisvai, draugiškai. Toks pat ir Sruoga: nė panašumo į tą, kuris auditorijoj per paskaitas atrodė lyg užsimerkęs, atsiribojęs nuo visų. Čia ir jis jautėsi kaip šeimoj, rūkydavo, juokaudavo.“ Šioje virtualioje parodoje rodoma nuotrauka, kurioje prof. B. Sruoga su VDU teatro seminaro klausytojais.
Poeto Jurgio Blekaičio (studijavo – metais) atmintyje išlikęs toks profesoriaus B. Sruogos paskaitos vaizdas: „Paskaitą Sruoga pradeda visada tuo pačiu žodžiu: „Gerbiamieji…” Tuo pačiu žemu, dusliu balsu. <…> Žodžiai plaukia apgalvoti ir atseikėti, be puošmenų, lygiai ir monotoniškai,- toks ramus bumbėjimas. Bet viską gaubia kažkaip netikėta lyriška, gal kiek net graudi gaida. Tarsi tokiu būdu prasiskverbia jo meilė ir pagarba didžiųjų talentų kūrybai, apie kurią jis mums kalba.” Prisiminimuose poetas Jurgis Blekaitis apibūdina profesorių: Matau Sruogą linksmą ir liūdną, patenkintą ir susirūpinusį, matau sarkastišką ir užsigavusį (užsigauti jam, atrodo, daug pagrindo nereikėjo). Iš visų įspūdžių plinta ir gilėja jo vidinis vaizdas – nelengvas suvokti, sudėtingas, prieštaringas. <…> Balių Sruogų buvo koks šimtas, ir visi kitokie.“ Virtualioje parodoje eksponuojama nuotrauka, kurioje prof. Balys Sruoga kartu su Humanitarinių mokslų fakulteto studentais auditorijoje.
1922 metais profesorius Vincas Krėvės-Mickevičius pakvietė Juozą Tumą-Vaižgantą skaityti paskaitas apie spaudos draudimo laikotarpį. Jis dirbo iki metų ir tapo studentų mylimu dėstytoju. Muziejuje yra saugomas prozininko, dramaturgo J. Paukštelio, 1927 metais baigusio Teologijos ir filosofijos fakultetą, rankraštis „Iš prisiminimų apie Vaižgantą”. Jame rašoma: „1923-ieji metai. Nuvažiavau į Kauną studijuoti ir pirmoji mano svajonė – užeiti pas Vaižgantą, – prieš tai jis buvo rašęs, kad užeičiau. Apsikirpau plaukus, naują apykaklę užsidėjau, geresnę eilutę apsivilkau ir išėjau. Vaižgantas tada gyveno Prieplaukos gatvėj prieš Vytauto bažnyčią. <…> Didžioji universiteto salė kimšte prisikimšusi, – per Vaižganto paskaitas paprastoj auditorijoj studentai netilpdavo. Prisėdę ne tik ant kėdžių, bet ir ant palangių, net ant paaukštinimo, kur stovėjo žalia gelumbe užtiestas stalas, o prie tribūnos Vaižgantas. Jis skaitė draudžiamąjį laikotarpį. Pasakodavo be galo gyvai, ekspresingai, susižavėjęs. <…> Mes klausėmės persiėmę, jaudinomės, vienai kitai kolegei ašaros žibėjo akyse. Bet kiek buvo kartų, kai, jam pasakojant – jumorą svaidant – visa salė krisdavom juokais. Užtat mylėjom Vaižgantą.“ Parodoje eksponuojama 1927 metų nuotrauka, kur Vaižgantas, sausakimšoje auditorijoje, užfiksuotas su savo studentais.
Poetas, prozininkas Antanas Vengris, studijavęs nuo 1933 m., straipsnyje „Mūsų profesorius – poetas“ prisimena V. Mykolaičio-Putino didingumą: „Iš kurios pusės į Vincą Mykolaitį-Putiną bežiūrėsi, jis visaip didelis, impozantiškas, viliojantis. Nors tokiu savo gyvenime ir kūryboje jis niekad nesidėjo. Bent jau iš „paviršiaus” nesimatė, kas ir kaip jame. Visa galybė ir įvairybė – viduje. / Pradėjau matyti savo profesorių bene nuo 1935-36 metų Kauno Vytauto Didžiojo universiteto auditorijoje. Skaitė XIX a. lietuvių literatūros istorijos kursą, skaitė „Lietuvių literatūra periodinėje spaudoje“ (jeigu tiksliai beatsimenu), vedė lietuvių literatūros seminarą. / Nuosaikesnis ir romesnis už jį buvo gal tiktai prof. Vosylius Sezemanas, dėstęs mums lituanistams privalomą logikos kursą ir neprivalomą estetiką. Vaikščiojo Putinas visada elegantiškai apsitaisęs, ir visas spindėjo galantišku romumu, vis susimąstęs, net galvą kiek nulenkęs dėl to. Studentų atžvilgiu, rodos, buvo vėsiai atsainus, bet ne abejingas…“
Juozo Paukštelio rankraštyje „Kalbos tėvas” įamžinti prisiminimai apie pažintį su kalbininku Jonu Jablonskiu, kuris profesoriavo universitete 1922 – metais: „Su rašomosios mūsų kalbos tėvu teko kiek arčiau susipažinti <…> kai Kaune pradėjau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Atsimenu, sužinojęs, kad dvi valandas per savaitę Jablonskis skaitys mums lietuvių kalbą, tyliai džiaugiausi ir didžiavausi: klausysiu net Jablonskio – Rygiškių Jono paskaitų. Apie jo darbus ir nuopelnus mūsų kalbai daug kas tada rašė ir kalbėjo. / Buvo paskelbta, kad paskaitos būsiančios jo bute. <…> Sėdime, laukiame, visi truputį įtempti. Šit prasiveria salės durys, įslenka ratukai, kuriuose sėdi man jau matytas profesorius… <…> – Mokysimės. Savo gimtosios kalbos mokysimės. Kitur, kur gimtosios kalbos svetimi nedarkė, nereikėjo jos daug ir mokytis. O mūsiškę darkė. Visokie atėjūnai darkė – ant vieškelio gyvenime. Mokysimės. Yra sakoma, teisingai sakoma, kad maža garbė svetimomis kalbomis kalbėti, o didelė gėda savosios gerai nemokėti. Taip – didelė gėda, labai didelė.“ Rankraščio fragmentas rodomas virtualioje parodoje „Rašytojai Lietuvos universitete“.
Rašytojui A. Vaičiulaičiui teko klausyti ir J. Ereto (dėstė 1922– metais) paskaitų. Straipsnyje „Pirmas žvilgsnis į profesorių Juozą Eretą“ A. Vaičiulaitis rašė: „jis tavęs neužgožė savo mokslu ir aukštu titulu, buvo tau lygus kaip žmogus ir stengėsi tave paskatinti, įrikiuoti į naudingą vagą.“ Toliau A. Vaičiulaitis prisimena ir kitus universiteto dėstytojus: „Turėdamas laiko, po savo profesorių, V. Mykolaičio-Putino ir Vl. Dubo, užsukdavau iš smalsumo pasiklausyti ir kitų – Krėvės, kuris pasakojo apie Dostojevskį, Vaižganto, kuris kalbėjo apie Vydūną, arba Herbačiausko, kuris dėstė apie Wyspinskį. Išliko ir kai kurių smulkmenų. Sakysim, į Vaižganto paskaitą kažkas įslinko gerokai pavėlavęs, ir „Pragiedrulių” autorius jį pabarė, kam nepasirodė laiku. Herbačiausko paskaita buvo vakare, jis kalbėjo lenkiškai ir protarpiais sukiojo lempą su žaliu gaubtu, vis pataikydamas taip, kad šviesa kristų jam ant veido, kuris tada atrodydavo kažkaip šėtoniškai. O po paskaitos prie durų išsirikiavo studentės, kad profesorius joms paburtų iš delno. Matote, jis buvo ne tik rašytojas, profesorius, bet ir burtininkas. Nesu tikras ar davė savo ranką paburti paskaitoj buvusi Salomėja Nėris.“
Kauno universitete studijavo nemenkas būrys būsimųjų literatūros klasikų, jie dalyvavo literatūros seminaruose, disputuose, bendradarbiavo literatūrinėje spaudoje. Studentai aktyviai dalyvavo literatūriniame ir visuomeniniame gyvenime, steigė savo organizacijas. Neolituanai – tautinė lietuvių studentų organizacija, įsikūrusi 1922 m. Naujajai studentų organizacijai įsitvirtinti padėjo A. Smetonos, J. Tumo-Vaižganto ir kitų profesorių rėmimas. Organizacijos garbės nariai: Vaižgantas, Maironis, J. Basanavičius, J. Jablonskis. Ateitininkų draugiją „Šatrija“ subūrė ir jos globėjas, rėmėjas buvo V. Mykolaitis-Putinas. Literatams artima buvo ir Humanitarų draugija. Dr. Virginija Babonaitė-Paplauskienė knygoje „Gyvenimą savo sudėjau į knygą“ apie buvusią Vytauto Didžiojo universiteto studentę poetę Gražiną Tulauskaitę rašo: „Pastarojoje [Humanitarų draugijoje – V.B.] buvo įkurta Literatūros sekcija, kuri rengdavo vakarus, minėjimus, literatūrinius teismus ne tik universitete, bet ir provincijoje. Jos branduolį sudarė A. Miškinis, J. Kossu-Aleksandravičius, Bernardas Brazdžionis, Kazys Inčiūra, Petronėlė Orintaitė, Leonas Skabeika, Juozas Švaistas, B. Rutkauskas, Benediktas Babrauskas ir G. Tulauskaitė.“
Virtualioje parodoje eksponuojama Humanitarų draugijos Literatūros sekcijos valdybos nuotrauka, kurioje už stalo sėdi jos nariai: B. Brazdžionis, G. Tulauskaitė, B. Rutkauskas-Rutkūnas.
Praskleidus archyvinę medžiagą: nuotraukas, dokumentus, rankraščius, sugrįžtame į praeitį ir tik fragmentiškai prisiliečiam prie didingos kultūros istorijos. Po daugelio metų buvę studentai su dėkingumu ir nostalgija prisimena savo Almą Mater. Muziejaus rinkinyje yra saugomas B. Brazdžionio eilėraštis, kuriame poetas rašo:
Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė
