Nijolė Jankutė, Nepriklausomos Lietuvos inteligentų, kilusių iš Kupiškio, dukra, gimė m. rugpjūčio 26 d. Panevėžyje. Tėvas Justinas Jankevičius ir motina Paulina Žalnieriūnaitė-Jankevičienė buvo mokytojai. Tėvas ėjo ir direktoriaus pareigas Jaroslavlio (Rusija) lietuvių gimnazijoje, Kupiškio progimnazijoje, Panevėžio mokytojų seminarijoje, Raseinių gimnazijoje. Rašytojos mama lietuvių kalbą dėstė Krekenavos progimnazijoje, Kupiškio pradžios mokykloje, lietuvių pradžios mokykloje Vokietijos mieste Liubeke.
„Panevėžį prisimenu tik kaip vešlų mokytojų seminarijos sodą, kvepiantį rožėm ir akacijom, ir kaip saulėtą verandą…“ – rašė Nijolė Jankutė. – „O Kupiškio atsiminimai gausūs ir gyvi. Gal todėl, kad vaikystės pasaulis ten įgavo formą ir veidą.“
m. tėvai išvyko dirbti į Raseinių gimnaziją, tad pradinę mokyklą Nijolė Jankutė pradėjo lankyti Raseiniuose. m. šeima persikėlė į Kupiškį, kur Nijolė baigė pradžios mokyklą ir įstojo į gimnaziją. Karui baigiantis m. abi su motina (tėvas jau buvo miręs) pasitraukė į Vokietiją. Čia N. Jankutė m. baigė Diepholzo lietuvių gimnaziją. Tais pačiais metais su senųjų lietuvių emigrantų, pažinojusių jos tėvą, pagalba persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas ir apsigyveno Čikagoje.
m. N. Jankutė-Užubalienė muziejui padovanojo pluoštą asmeninio archyvo nuotraukų, rankraščių ir mašinraščių, keletą asmeninės bibliotekos knygų, kolegų išeivijos rašytojų J. Jankaus, B. Railos, Č. Grincevičiaus jai rašytų laiškų.
Vienintelė rašytojos vaikystės nuotrauka, esanti muziejuje, daryta m. Panevėžyje J. Žitkausko ateljė. Čia septynmetė Nijolė fotografavosi su tėvais ir teta Pranute greičiausiai mokslo metų pradžios proga. Vokietijos laikotarpį ženklina m. tautinėje skautų stovykloje Timmendorfer Strand daryta nuotrauka. Nijolė nufotografuota vilkinti skautės uniformą. Diepholzo lietuvių gimnazijoje ji įstojo į skautų organizaciją ir ryšį su ja palaikė visą gyvenimą. Šiandien Lietuvos skautų judėjimo tęstinumas išsaugotas būtent išeivijos lietuvių dėka. Apsigyvenusi Čikagoje, N. Jankutė buvo aktyvi skautė, dalyvaudavo skautų stovyklose Tabor Farmoje, Niagara Falls. Neatsitiktinai ir viena pirmųjų jos knygų „Danutė stovyklauja“ ( m.) yra apie nuoširdų šešiametės mergaitės norą patekti į skautų stovyklą ir joje patirtus nuotykius. Tai labai gyvas ir įtaigus pasakojimas, rodantis, kad autorė gerai išmano vaiko psichologiją. Knyga buvo išleista Lietuvos Skaučių Seserijos lėšomis.
Rašyti pradėjusi dar besimokydama gimnazijoje, N. Jankutė daugiausia kūrė vaikams, o apie savo kūrybinį pasirinkimą autobiografijoje rašė: „Į lietuvišką periodiką atėjau su novelėm-apsakymais, tačiau pirmoji, o ir kitos knygos buvo vaikams. Įsitraukusi į darbą su lietuvių skautų jaunimu ir pradėjusi mokytojauti lituanistinėje mokykloje, pastebėjau, kad labai trūksta vaikiškos literatūros. Nebuvo knygų, pasakojančių išeivijos lietuviukui apie šių dienų vaikus ir jų nuotykius. Taip ir prasidėjo mano linksma, maloni draugystė su vaikų literatūra“. Laiške J. Jankui, rašytame m. N. Jankutė vadina save iš prigimimo lėtai rašančia ir tik vasaromis galinti „pabrėžti“, nes po darbo jau nesumezganti rašyti „šviesiai“, nebent tik parašytą taisyti. „O vasarą gaunu du mėnesius neapmokėtų atostogų, tai taip ir gimsta tos knygutės vaikams. Labiausiai norėčiau išleist novelių rinkinėlį, bet vis vaikiškų knygų temos ateina pirma“, – pasakojasi ji rašytojui bendrapavardžiui apie savo kūrybinio darbo ypatybes.
Nuo m. metus laiko N. Jankutė studijavo De Paulio universitete verslo administravimą. m. Nijolė sukūrė šeimą su Vladu Užubaliu, m. jiems gimė duktė Dovilė. 1963– m. būsimoji rašytoja dirbo Čikagos Kristijono Donelaičio aukštesniosios lituanistinės šeštadieninės mokyklos mokytoja. m. baigusi pedagoginį lituanistikos institutą, dvylika metų jame dėstė. Taigi N. Jankutė pratęsė savo tėvų mokytojų profesijos pasirinkimo tradiciją ir tapo aktyvia lietuvių kalbos išlaikymo anglakalbėje aplinkoje puoselėtoja. Nors teko darbuotis ir draudimo bendrovėje, įvairiose medicinos įstaigose, ji yra vadovavusi Forest Hill Medical draudimo skyriui. m. darytoje nuotraukoje matome rašytoją savo darbo kabinete.
1965 m. leidykla Lietuviškos Knygos Klubas išleido Lietuvių beletristikos antologijos II-ąjį tomą, redaguotą Bern. Brazdžionio ir Ben. Babrausko. Trys autorės, kurių kūriniai čia išspausdinti – N. Jankutė, D. Brazytė-Bindokienė, B. Pūkelevičiūtė įsiamžino per antologijos pristatymo renginį.
m. metais išėjusioje dešimties vaizdelių ir literatūrinių pasakų knygoje „Kaip Algiukas vėjo ieškojo“ literatūrologas K. Urba pasakas „Užsispyręs cukriukas“ ir „Blynų karalius“ išskiria kaip įspūdingiausias, meniškai nuosekliausias, pagrįstas šiek tiek anderseniška poetika.
Keletas m. darytų nuotraukų rodo N. Jankutės bendradarbiavimą televizijoje. Su televizija susijusi ir šeštoji rašytojos knyga „Kelionė į septintą stotį“ (1973 m.). Pasak, K. Urbos autorė čia plastiškai supina dvi idėjas – protestą prieš bauginančias TV laidas ir labai išradingai plėtojamą lingvistinę didaktiką. Pagrindinė pasakos – apysakos veikėja Karilė, turinti problemų dėl gramatikos, ypač linksniavimo, gerosios raganos Teodoros yra nuskraidinama į Belinksnių šalį, Žargono girią, Žiežulos namelyje ji sutinka kaukus Pikį ir Tilviką, kurie kalba adverniška kalba, mergaitė gėrisi žodžių cirku, pabendrauja su dėde Daiktavardžiu ir Būdvardžiu. Visi šie nuotykiai tiek pačiai herojei, tiek skaitytojams diegia mintį apie taisyklingos kalbos, gramatikos svarbą.
N. Jankutės apysaka „Šamo ežero sekliai“ (1972 m.) Lietuvoje buvo perleista m. Kritikai ją įvertino kaip šaunų vaikų detektyvą, pasižymintį žanriniu taisyklingumu ir grynumu.
Novelių rinkinyje „Saulėgrąžų tvanas“ ( m.) rašytoja gilinasi į kartų susvetimėjimo problemas. Po knygos pasirodymo J. Jankui rašytame laiške (1990 08 20) N. Jankutė prašo parašyti recenziją „Draugui“, mini buvusi demonstracijoje Vašingtone.
Lietuvai lemtingais 1990 m. rašytoja su visais JAV gyvenančiais lietuviais skausmingai jaudinosi dėl sovietų ekonominės blokados, taikytos nepriklausomybę pasiskelbusiai Lietuvai. Eksponuojamoje nuotraukoje N. Jankutė stovi su trispalve, protestuodama prie Baltųjų rūmų Vašingtone. Straipsnyje „Silpnųjų stiprybė“, publikuotame 1991 m. „Gabijoje“ ji rašė: „Šita ypatinga Lietuvos jėga, šita silpnųjų stiprybė yra lyg skydas, pastatytas prieš besibaigiančio šimtmečio kraugerišką šėlimą, prieš nužmogėjimą, prieš sudaiktėjimą, prieš dvigubus moralės standartus, prieš viską, kas daro žmogų nežmonišku. Silpnųjų stiprybė visada turėjo jėgą perkeisti pasaulį. Ji prasidėjo su Kristum, ėjo su tokiais žmonėmis kaip Mahatma Ghandi, kaip mūsų pilki knygnešiai, kaip tūkstančiai sąžinės kalinių, kaip sausio 13-tos vilniečiai ir kaip tie dieną-naktį parlamentą saugojantys lietuviai.“
N. Jankutė aktyviai bendradarbiavo įvairiuose spaudos leidiniuose. 1979– m. buvo „Gabijos“ redaktorė, nuo m. – žurnalo „Laiškai lietuviams“ redakcijos narė. Nuo m. dirbo dienraščio „Draugas“ skelbimų skyriaus vedėja. Su šio savaitraščio bendradarbėmis rašytoja nusifotografavusi m. ir m.
m. Nijolė Jankutė-Užubalienė persikėlė gyventi pas dukrą į Australiją, gyveno Sidnėjaus priemiestyje. Mirė m. lapkričio 20 d.
Rašytoja yra pelniusi keletą premijų. m. „Draugo“ novelės konkurse laimėjo I-ąją premiją už novelę „Ragana“. m. tapo skaučių seserijos laikraščio „Kelionė į Lietuvą“ konkurso nugalėtoja. m. už kelionių dienoraštį „Atvirukai“ apdovanota Lietuvių rašytojų draugijos premija.
Vaikų literatūra kupina pačių netikėčiausių personažų. O štai N. Jankutė sukūrė istoriją apie cukraus gabaliuką. Užsispyrusį, nenorėjusį ištirpti nei arbatoje, nei kavoje. Klausydama cukrum prisimaitinusio svirplio griežimo, pasakos ponia ištaria: Taip gražiai jis griežia, net saldu klausytis. Apie N. Jankutės kūrybą dėka jos sklandžios ir vaizdingos kalbos, intriguojančių siužetų galima pasakyti, kad tai autorė, kurią saldu skaityti.
Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Daiva Irena Šarkanauskaitė, m.
