Jurgis Baltrušaitis – poetas ir diplomatas

Jurgis Baltrušaitis (1873–1944) – lietuvių poetas simbolistas, rašęs rusiškai ir lietuviškai, vertėjas, mokėjęs ne vieną užsienio kalbą ir į rusų kalbą išvertęs Augusto Strindbergo, Gerardo Gauptmano, Sioreno Kierkegardo, Henriko Ibseno, Knuto Hamsuno ir kitų garsių pasaulio rašytojų kūrinių. Didesnę gyvenimo dalį gyveno Rusijoje, Maskvoje. Aplinkybės taip lėmė, kad poetas, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tapo ir diplomatu. 1920 m. paskiriamas Lietuvos specialiosios misijos vadovu ir (1922–1939) Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu bei įgaliotuoju ministru SSRS. Kūryba poetui buvo sielos atgaiva, džiaugsmas, o diplomatinė tarnyba – pareiga, atsakomybė, tarytum skola ar duoklė dar jaunystėje, tik baigus gimnaziją Kaune, paliktai Lietuvai. Maskvoje J. Baltrušaitis įsimylėjo ir vedė turtingų maskviečių pirklių dukterį Mariją Olovianišnikovą, kuriai vėliau dedikavo daugumą savo knygų. Jos namuose Maskvoje buvo įkurta ir Lietuvos atstovybė. Vyrui mirus, ji rūpinosi jo eilėraščių vertimais į užsienio kalbas, kūrybinio palikimo išsaugojimu. Užaugino sūnų Jurgį, tapusį garsiu menotyrininku. Tapęs diplomatu ir atstovu Lietuvai, J. Baltrušaitis dažniau lankėsi Kaune, bendravo su savo poezijos gerbėju ir sekėju Baliu Sruoga, Vincu Krėve, džiaugėsi gimtinės atgimimu ir klestėjimu. 1939 m. J. Baltrušaitis buvo paskirtas Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje patarėju. Paryžiuje gyveno iki mirties (1944 m.) ir buvo palaidotas ,,Monrūžo“ kapinėse. J. Baltrušaičiui pasisekė – jeigu poetas būtų likęs Rusijoje, ko gero, sovietų valdžia būtų buvusi jam nepalanki. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyve saugomos pirmosios J. Baltrušaičio simbolistinės poezijos knygos, išleistos „Skorpion“ leidykloje Maskvoje. 1911 m. išėjo „Žemės laiptai“, o 1912 m. pasirodė „Kalnų takas“. Trečiasis rusiškai rašytas rinkinys „Lelija ir pjautuvas“ išėjo jau po J. Baltrušaičio mirties Paryžiuje 1948 m. Rusiškoji simbolistinė J. Baltrušaičio lyrika buvo vertinama jo draugų intelektualų: Konstantino Balmonto, Valerijaus Briusovo, Sergejaus Poliakovo ir kitų. Jiems jis dedikavo ir ne vieną savo eilėraštį. Bene visą J. Baltrušaičio rusiškąją lyriką į lietuvių kalbą išvertė Linas Broga. Išlikę vertimų rankraščiai liudija, jog vertėjas daug kartų taisė, braukė, ilgai ieškodamas geriausio ir gražiausio skambesio, teisingo minties perteikimo. „Žemės pakopas“ į lietuvių kalbą išvertė ir Jonas Valaitis. Knyga išėjo 1947 m. Tiubingene. Vertė ir poetas Henrikas Radauskas, Juozas Urbšys. Tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras ir vertėjas J. Urbšys, neišvengęs sovietų teroro ir tremties, prisiminęs kelis susitikimus su J. Baltrušaičiu, rašė: „Ir šit kartą pasisakau Baltrušaičiui norįs bandyti versti jo poeziją į lietuvių kalbą. Retrospektyviai į tą pokalbį žiūrėdamas, stebiuosi, kaip palankiai ir maloniai mano sumanymą priėmė Baltrušaitis. Jis net patikėjo man savo dailią, odiniais minkštais viršeliais užrašų knygutę, kurioje buvo jo ranka surašyti naujo rinkinio „Lilija i sierp“ eilėraščiai. Nusipirkau kiek galint panašesnę knygutę, persirašiau visą rinkinį ir originalą grąžinau poetui – nors tiek neapvyliau jo… Perrašinėdamas taikiau, matyti, kiek ir į poeto braižą, nes kai kas iš vėlesniųjų tyrinėtojų palaikė mano knygutę originalia poeto knygute.“ ( J. Urbšio atsiminimai apie J. Baltrušaitį. Kaunas, 1973-06-13. MLLM archyvas, GEK Nr. 15037). Lietuviškai rašyti J. Baltrušaičio eilėraščiai išėjo poezijos rinktinėje „Ašarų vainikas“ (I dalis) 1942 m. Knygą išleido Valstybinė leidykla Kaune. Kartu buvo publikuotas ir išsamus Balio Sruogos straipsnis „Baltrušaičio vainikas“, kuriame jis aptarė ir analizavo ne tik šios knygos eilėraščius, bet apžvelgė ir visą poeto nueitą kelią. Šiame rinkinyje poetas lieka ištikimas simbolizmui, tačiau eilėraščiuose daug daugiau lietuviškų motyvų: gamtos, dainų, pasakų elementų. Čia publikuojami ir bene labiausiai žinomi J. Baltrušaičio lietuviškieji eilėraščiai: „Nemunas“, „Lūšnos daina“, „Ramunėlė“… B. Sruoga rašo: „ Ir vis dėlto jo lietuviškieji eilėraščiai savo vertybe paršoka senuosius. Jie turi itin brangų savumą, kuris rusiškuose eilėraščiuose buvo lyg svečias, – tai lyrinis jaukumas. Mielas atviras nuoširdumas, nuolat ir nuolat pereinąs į tokį lietuviams būdingą lyrinį gerumą.“ Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė