Paroda Virtuali paroda

JUOZAPAS ALBINAS HERBAČIAUSKAS

  • Juozapas Albinas Herbačiauskas. Apie 1906 m., Krokuva

  • Lauko kavinėje Vytauto kalne. Kaunas, 1924 m. Prano Būdvyčio nuotrauka

  • Išleistuvės į Lenkiją. Iš kairės – A. Šepetys, J. Keliuotis, A. Galaunienė, J. A. Herbačiauskas, M. Rakauskaitė

  • Spaudos darbuotojai „Metropolio“ restorane. Kaunas, 1930 m. Iš dešinės antras – J. A. Herbačiauskas

  • Jonas Marcinkevičius ir J. A. Herbačiauskas Laisvės alėjoje. Kaunas. 1924 m.

  • J. A. Herbačiauskas (centre) su Kauno universiteto studentais humanitarais. 1928 m. K. Baulo nuotrauka

  • J. A. Herbačiausko portretas knygos „Dievo šypsenos“ tituliniame puslapyje

  • Lankeliškiai. J. A. Herbačiausko gimtinė. Z. Baltrušio nuotrauka. 2006 m.

  • Rimtas Kalpokas. J. A. Herbačiausko šaržas

  • Fotografija dedikuota Benediktui Babrauskui

  • J. A. Herbačiauskas „Apie Vilnių ir ne tik apie Vilnių“ (lenkų k.) Vilnius, 1922 m.

  • Jaunutis Vienuolis (J. A. Herbačiauskas) „Erškėčių vainikas“ (esė rinkinys), Krokuva, 1908 m.

  • Literatūrinis almanachas „Gabija“. Parengė J. A. Herbačiauskas. Krokuva, 1907 m. Su dedikacija vyskupui Antanui Baranauskui

  • J. A. Herbačiausko rankraštis. Straipsnis apie lenkų rašytoją Stanislovą Pšibiševskį. 1927 m.

  • J. A. Herbačiausko laiškas VDU studentų atstovybei. Kaunas, 1933 m.

  • J. A. Herbačiausko laiškas „Lietuvos studento“ redakcijai. Parengtas spaudai, bet uždraustas cenzūros. Kaunas, 1933 m.

1 / 16

Juozapas Albinas Herbačiauskas (1876–1944) – rašytojas, literatūros kritikas. Originali asmenybė, rašė lietuviškai ir lenkiškai. Vienas esė pradininkų lietuvių literatūroje. „Ir kas jo anuometiniame mažame Kaune nepažinojo?! Kone kasdien galėdavai jį pamatyti ar tai Laisvės alėjoje, ar Mickevičiaus gatvėje prie universiteto, o dažniausiai anuometinėje Kauno žurnalistų-artistų susitikimo populiarioje vietoje – Konrado kavinėje…“ – rašė Valentinas Gustainis. (Atsiminimai saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejuje). „Juoda plačiabrylė skrybėlė dengė jo gana vešlius, ilgus, širmus plaukus. Juodas platus šilkinis kaspinas, kaip tai buvo mada nešioti menininkams 19-to amžiaus pabaigoje, pūpsodavo jo pakaklėje. Drabužiai būdavo juodos, arba labai tamsios spalvos. Vidutinio ūgio jo stotas buvo lieknas, primindavo įsivaizduojamo asketo figūrą.“ Būsimasis rašytojas gimė Vilkaviškio rajone, Lankeliškių bažnytkaimyje, mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Už lietuviško kalendoriaus skaitymą pašalintas iš gimnazijos, pabėgo į Lenkiją. Varšuvoje ir Krokuvoje prabėgo jo jaunystė, studijavo Krokuvoje, vėliau Italijoje, Čekijoje. Krokuvoje įsteigė kultūrinę draugiją „Rūta“, suorganizavo almanachą „Gabija“, skirtą A. Baranauskui, 1911–24 metais Krokuvos universitete dėstė lietuvių kalbą. Grįžo į Lietuvą jau subrendęs rašytojas, pagarsėjęs kritikas, kelių lenkiškų ir vienos lietuviškos knygos („Erškėčių vainikas“) autorius… ir burtininkas, bendraujantis su dvasiomis. Nuo 1923 iki 1932 metų Lietuvos universitete dėstė lenkų literatūrą. Studentai plūsdavo į jo paskaitas. Pažinoję J. A. Herbačiauską, jį prisimena kaip originalą, aistringą oratorių, užburiantį auditoriją. Po paskaitų dėstytojas dažnai užgesindavo šviesą ir pradėdavo burti iš rankos. Apšviestas žvakės šviesos jis priminė senovės burtininką. Paėmęs studentės rankutę į savo liesą ilgapirštę ranką kalbėdavo apie būsimą laimę ir kančią. Susipykęs su universiteto vadovybe, 1933 m. J. A. Herbačiauskas emigravo į Lenkiją. Mirė Krokuvoje 1944 m.

Parengė Senosios literatūros skyriaus vedėja Regina Mažukėlienė

Kitos: virtuali paroda