Prozininkas, publicistas Jonas Mikelinskas metais būtų šventęs savo 95-ąjį gimtadienį. Šiaurės Lietuvos ūkininko sūnus, Pasvalio P. Vileišio gimnazijos mokinys, priverstinai išvežtas reicho darbo tarnybon į Vokietiją, metais Vilniaus universitete baigė prancūzų kalbos ir literatūros studijas, mokytojavo Saločiuose ir Onuškyje, buvo Švietimo ministerijos inspektoriumi, Lietuvos rašytojų sąjungos konsultantu, su žmona, vertėja Aldona Merkyte, nugyveno virš 50 metų – štai sausi J. Mikelinsko gyvenimo faktai, sutalpinti į vieną sakinį. Kita vertus, jis daugiau kaip 30 prozos ir publicistikos knygų autorius. Rašytojas yra LSSR valstybinės ( m.), Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ( m.), Juozo Paukštelio ( m.), Nacionalinės kultūros ir meno ( m.) premijų laureatas. metais J. Mikelinsko knyga „Kodėl yra taip, kaip yra?“ įvertinta Juozo Tumo-Vaižganto premija. Mūsų literatūros patriarchas, sąžinės riteris, literatūros džentelmenas, išminčius po laikrodžiu, moralinis švyturys, lietuvių prozos Don Kichotas, tiesos sakytojas, teisybės ieškotojas ir t. t. – taip J. Mikelinsko-rašytojo asmenybę apibūdina jį pažinoję kiti rašytojai ir literatūros kritikai. Pirmoji knyga – apsakymai „Senis po laikrodžiu“ – pasirodė -aisiais. Tais metais J. Mikelinskas buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Sovietmečiu kelerius metus už „tarybinės tikrovės juodinimą“ J. Mikelinsko kūryba nebuvo spausdinama. Romanas „Juodųjų eglių šalis“ – metais rašytas į stalčių, publikuotas Atgimimo pradžioje, -aisiais. Romanas „Už horizonto – laisvė“ ( m.) kritikuotas kaip „fašistinis“. Iš kitų rašytojo prozos kūrinių minėtinas didžiulis epopėjinis romanas „Kur lygūs laukai“, taip pat „Į Laisvę“ fondo konkurse premijuotas romanas „Nors nešvietė laimėjimo viltis“ apie poetą, partizaną Bronių Krivicką ir jo kovos draugus. Literatūrologas Vytautas Kubilius teigė, kad J. Mikelinskas yra subtilios vidinės analizės meistras, klojęs pamatus vidiniam monologui, o pagrindinis jo nuopelnas lietuvių literatūrai – jis grąžino į lietuvių literatūrą žmogų kaip tokį, žmogų sau, o ne socialinių santykių produktą ar klasių kovos instrumentą. – metais J. Mikelinskas Lietuvos rašytojų sąjungoje dirbo prozos konsultantu. Pasak prozininko Petro Dirgėlos, jis padėjo parengti pirmąsias knygas Bitei Vilimaitei, Eugenijui Ignatavičiui, Broniui Radzevičiui, Viktorui Brazauskui, Rimantui Šaveliui, Petrui ir Povilui Dirgėloms. Paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį J. Mikelinskas atsidėjo aktualiai publicistikai. metais, kalbėdamas jo 90-mečio paminėjimo vakare Maironio muziejuje, jis prisipažino: Esu užprogramuotas teisybės ieškotojas. Jei matau, kad triumfuoja melas, neteisybė – negaliu stovėti po medžiu. Holokaustas ir Lietuva (nešioju antisemito etiketę, nors esu žydų simpatikas) bei Niurnbergo proceso įtaka (kai buvo pasmerktas fašizmas, bet užmirštas stalinizmas) pokarinės Europos likimui – štai pagrindinės J. Mikelinsko publicistikos kūrinių temos, neleidusios J. Mikelinskui-piliečiui vėl tapti J. Mikelinsku-rašytoju. Tokios ne smulkmenos paverčia rašytoją piliečiu, kad įžvelgtume kelią, kuris būtinai reikalingas, norint išlaikyti Lietuvą ateityje. Yra išleistos keturios J. Mikelinsko poleminės publicistikos knygos: „Kada Kodėl taps Todėl: holokaustas be politikos ir komercijos“ ( m.), „Kodėl yra taip, kaip yra?“ ( m.), „Niurnbergo šešėlyje“ ( m.) ir, jau po rašytojo mirties, „Temidė ir Niurnbergo sindromas“ ( m.).
Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas
