IEVAI SIMONAITYTEI – 125

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas gausus žymiausios Mažosios Lietuvos kūrėjos, lietuvių literatūros klasikės, Ėvės, arba geriau žinomos kaip Ievos Simonaitytės (1897–1978) archyvas: tai ir įvairūs dokumentai, laiškai, rankraščiai, mašinraščiai, memorialiniai daiktai, memorialinė biblioteka, autorinės knygos su dedikacijomis ir autografais, nuotraukos, meno kūriniai. Archyvas pradėtas kaupti dar 1955 m. (tuometiniame Kauno literatūros muziejuje, direktorius Juozas Kulikauskas) entuziastingų muziejininkų dėka, perkant pirmuosius Ievos Simonaitytės knygų leidimus, gauti ir pačios autorės autografai su plačiomis dedikacijomis muziejui, Lietuvai, istorijai… Vėlyvesniais metais nemažai archyvalijų padovanojo pati klasikė, po jos mirties – perleido artimos aplinkos žmonės. Šia virtualia paroda per dar nematytas, ar šiek tiek primirštas, nuotraukas norima apžvelgti I. Simonaitytės kūrybos kelią, užgimusį Priekulėje, Vanaguose, vingiuojantį Lietuvos ir užsienio miestais ir miesteliais, pasibaigiantį toje pačioje Priekulėje, anot rašytojos, „Rojaus kampelyje“. Nuotraukos pateiktos chronologine seka, nuo 1930 m., kuriose Ieva užfiksuota lietuviškų draugijų veikloje, bendraujanti su Mažosios Lietuvos šviesuoliais, iki paskutiniųjų gyvenimo metų. Ievos Simonaitytės vaikystė ir paauglystė prabėgo apsupta Mažosios Lietuvos lietuvininkų, iš kurių pasakojimų, istorijos, buities, papročių, elgsenos elementų susiformavo būsimos Vanagų kaimo poetės, bedalės mergaitės, pasaulėžiūra ir pasaulėjauta. Nuo vaikystės sunkiai sirgdama, negalėdama kartu su bendraamžiais dūkti laukuose ir kiemuose, linko į mokslą. Mokyta namie savo mamos Etmės, pirmosios mokytojos, iš evangelikų Biblijos, psalmių ir maldaknygių, nusitveriamų kalendorių, kunigo Endrikio Endrulaičio (1864–1919) dovanotų lietuviškų pyvelių (elementorių). Ėvikė buvusi labai smalsi, o gyvenimo negandos privertė į supantį pasaulį žvelgti šiek tiek su humoru, švelnia ironija. Vaikiškų išdaigų vedama, kažkur apie 11-uosius metus, Ėvikė pagal vokišką bažnytinių giesmių stilių, parašo keletą gedulingų giesmelių, kurių pirmoji skaitytoja ir vertintoja tapo mama. Tuo metu niekas, gal tik pati Ieva, nenutuokė, kad jos pašaukimas – rašymas, o ateitis, pasak fotomenininkės O. Pajedaitės, numato „iškilimą ir amžiną pasilikimą rašytojų šlovės Olimpe.“ 1911–1914 m. Ieva Simonaitytė gydėsi Angerburge (dabartinė Lenkija) luošų vaikų ligoninėje ir prieglaudoje, čia pramoksta vokiškai skaityti ir rašyti, iš kitų auklėtinių gauna populiarių ir pigių to meto vokiškų romanėlių, pasak literatūrologo V. Kubiliaus, vadinamųjų „tarnaičių romanų“. Grįžusi į savo kraštą persiėmė vyravusias provokiškas nuotaikas, prijautė kaizeriui Vilhelmui II. 1915 m. parašo pirmąjį savo kūrinį vokiečių kalba – ilgiausią eilėraštį himną, sveikindama generolo Hindenburgo pergalę. Pasibaigus svietkariui ir Vokietijai pralaimėjus, I. Simonaitytė prisimena: „Pirmasis pasaulinis karas pasibaigė, Vokietija apskaro. Mes likome tarp dangaus ir žemės, – nei pakarti, nei paleisti – be nieko.“ (Gretimos istorijėlės. Vilnius, 1968 m.) Mažosios Lietuvos lietuviai atsigręžia į savo etnines šaknis, gaivinamas ir puoselėjamas lietuviškumas, per kaimus keliauja kilnojamoji lietuviška biblioteka, kurioje Maironio, Žemaitės, Vaižganto ir kitų šviesuolių kūriniai. Steigiasi lietuviškos draugijos, viena jų – Vanagų lietuvininkų jaunimo draugija „Eglė“, kurios raštvede pasiūlyta Ieva Simonaitytė. Nuo to momento, rašytoja, pradeda savo kūrybinį kelią, bendrauja ir mokosi iš tokių žymių veikėjų kaip Vydūnas (1868–1953), Enzys Jagomastas (1870–1941), Martynas Jankus (1858–1946) ir kitų. Pasirinkusi įvairius slapyvardžius: Draugijos Raštininkė, Evutė, E. S. Eglaitė, Sesutė, E. S-tytė-Eglaitė, Ė. S., Symonaitikė E., Tautriga rašinėjo ir publikavosi Mažosios Lietuvos spaudoje: „Klaipėdos žiniose“, „Lietuviškoje ceitungoje“, „Lietuvos keleivyje“, „Mažosios Lietuvos kalendrose“, „Prūsų lietuvių balse“, „Rytojuje“, „Tilžės keleivyje“ ir kitur. 1925 m. gyvendama Klaipėdoje, dirbdama Seimelio raštininke, vakarais siūdama, užsiimdama aktyvia kultūrine, visuomenine veikla, jaučia, kad turi parašyti kažką geresnio ir didingesnio. Dešimt metų rašo didelės apimties prozos kūrinį, nežinodama kas iš to išeis. O nutinka taip, kad 1935 m. išspausdinusi romano ištraukas vietos laikraštyje, nesitiki tokios, jos gyvenimą pakeisiančios sėkmės. Tų pačių metų sausį gauna laišką iš Kauno, iš poeto L. Giros, kuris giria jos kūrinį: „Nuo Donelaičio – Mažoji Lietuva nedavė Lietuvai nė vieno tikrai įžymesnio rašytojo ilgus metus. <…> Ir Jūs pirmoji, Jūs, Ieva Simonaityte, stojate vėl iškelti literatūroje Mažosios Lietuvos garbę, Jūs – pirmoji po Donelaičio rašytoja iš Maž. Lietuvos. Nuostabiu sutapimu, Jūs, kaip ir didysis Kristijonas, buities menininkė, gyvenimo aprašinėtoja, realistė – tik kiek kitaip – pro romantizmo prizmę.“ (Gira L. Raštai. Vilnius, 1963 m.) 1935 m. gruodžio 16 d. Klaipėdoje „Aukštujų Šimonių likimas“ išleistas dideliu tiražu – 3000 egz., o po metų – 1936 m. vasario 16 d. Kauno valstybiniame teatre jo autorei iškilmingai įteikta pirmoji Lietuvos valstybės literatūrinė premija – 5000 litų. Po „Aukštujų Šimonių likimo“ pasirodymo, autorei visam laikui „prilimpa“ L. Giros pasiūlytas Ievos Simonaitytės sulietuvintas vardo variantas. Rašytojai paskiriama pensija, nebereikia dirbti, atsideda vien rašymui ir gydymuisi, mat vėl suprastėja sveikata. Gydosi užsienio klinikose ir kurortuose, konsultuojasi su geriausiais specialistais. Gydantis Le Sapeno klinikoje, Šveicarijoje, parašo autobiografinę apysaką „Be tėvo“ (1940). Po Antrojo pasaulinio karo apsigyvena Kaune, globojama S. Kymantaitės-Čiurlionienės, L. Giros ir kitų rašytojų, rašo, taiso anksčiau parašytus kūrinėlius. Didžiausias rūpestis – naujos knygos leidimas, kurio rankraščiai ilgą laiką guli leidyklos stalčiuose. 1948 m. pasirodo nestambios apimties knygelė dailiu viršeliu „Apysakos“, kurioje publikuojami tik keturi apsakymai: „Auga žmogus“, „Devintasis“, „Garlaivy“, „Į ateitį“. Po šios knygos išleidimo prasideda vaisingas kūrybos etapas. 1953 m. 8000 egzempliorių tiražu pasirodo romanas (kitur nurodoma apysaka) „Pikčiurnienė“, daugiausiai į užsienio kalbas verstas rašytojos kūrinys: į rusų, anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų, lenkų, net kinų kalbas. Po romano „Vilius Karalius“ I-II dalies pasirodymo ir jo sėkmės (šį romaną rašė 20 metų, o kritikai jį vertino kaip brandžiausią ir geriausią autorės kūrinį), 1956 m. I. Simonaitytė gavo tuometinio Valstybinės grožinės literatūros leidyklos (dab. „Vaga“) vyriausiojo redaktoriaus J. Tornau laišką, kuriame jis užsimena apie planuojamus leisti jos kūrybos raštus. Neilgai trukus knygynų lentynose išsirikiuoja šeši Ievos Simonaitytės Raštų tomai (iš viso jų išleista septyni (1956-2003)). Sėkminga literatūrinė karjera lydėjo rašytoją visus sovietinio gyvenimo metus. Sėkmė, žinomumas, pagarba nulėmė ir tam tikras privilegijas, kuriomis rašytoja galėjo mėgautis, pasilengvinti buitį: asmeninis automobilis „Volga“ su vairuotoju, butai Kaune ir Vilniuje, vasarnamis Priekulėje, kuriame atsigaudavo kūnas ir siela, semdavosi kūrybinio įkvėpimo, iškilmingi jubiliejų minėjimai, dovanos, kelionės… Visgi, buvo pažadinta ir puikybė, arogancija. Pasak amžininkų, paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius I. Simonaitytė pasidaro kampuoto, sunkaus charakterio. Jaučiasi be galo vieniša, daugiausia laiko praleidžia vasarnamyje Priekulėje – arčiau savo žemės, savų žmonių, šeimininkauja kartu su bičiule ir namų ekonome Domute Rimaitiene, laisvalaikiu fotografuoja, įsigyja šunelį Bulką, rūpinasi sodu ir gėlėmis, priima svečius, interesantus. Rankos po truputį atsisako laikyti plunksną ar spausdinti mašinėle, prasideda pirštų deformacija, nors kūrybinių idėjų dar apstu… Paskutinieji gyvenimo metai kupini vilties, susitaikymo: spėja atšokti 80-ąjį jubiliejų, paskutinį kartą pozuoja pasipuošusi prie savo ilgus metus kauptos memorialinės bibliotekos, bute Vilniuje, aplanko jai skirtą parodą Vilniaus Respublikinėje bibliotekoje bei surašo paskutinę valią: „Kai išslysiu tuo taku, kuriuo visi išeina, sumeskite kapą mano palaikams prie mano namelio ant Minijos kranto. Bet nestatykite nei kryžiaus, dėl to, kad aš visą amžių po kryžium vaikščiojau. Taip pat atitolinkite ir visus akmenis nuo kapo. Tegul neslegia jie manęs. Juk sunkus kaip akmuo buvo mano gyvenimas. Leiskite man gulėti tarp linksmų rožių ir gvazdikų. Tegul žydi bijūnai ir jurginai. Beje, kaipo pavėsis būtų malonu sidabrinis klevas.“ (1961) Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Kristina Dambrauskaitė