Šiemet minime rašytojo Antano Giedriaus-Giedraičio ( -) 130-ąsias gimimo metines. Kilęs iš Jurbarko krašto, A. Giedrius iki Antrojo pasaulinio karo išleido per tris dešimtis knygų vaikams ir suaugusiems, buvo beveik visų lietuvių vaikų literatūros žanrų pradininkas. Poetas Jonas Juškaitis vaizdingai apibūdino A. Giedriaus kūrybos pobūdį ir reikšmę: „Savo raštais Giedrius mokė, kada apsivilkti bažnytinius, kada kitokius drabužius, todėl ir jo raštai vieni su bažnytiniais, kiti su kasdieniais drabužiais. Jis mokė sumanumo, darbštumo, artimo meilės, ugdė sąmonę, kad mūsų istorija nevirstų nesąmonių klodais, o vaikas neužaugtų nei su žeminančio menkavertiškumo, nei su išdidaus egoizmo jausmais“. Poeto vaikystėje Jurbarke Giedriaus dar visur buvo pilna – iš jo elementoriaus „Vyturėlis“ mokytasi pažinti raides, skaitytos jo knygos ir žurnalai. Vėliau, jau studijuodamas J. Juškaitis jo pavardės niekada negirdėjęs, tik T. Tilvytis kartą užsiminęs, kad A. Giedrius rašęs Rabindranatho Tagore's stiliumi. Užmarštis buvo dėsninga, nes rašytojas su šeima po II pasaulinio karo pasirinko emigranto dalią.
Kalbininkas Arnoldas Piročkinas teigia, kad „labai reikšmingi A. Giedraičiui buvo Pirmojo pasaulinio karo metai, praleisti Voroneže: čia – m. jis mokėsi lietuviškame Mokytojų institute, kur klausė Jono Jablonskio ir Juozo Balčikonio dėstomo lietuvių kalbos kurso. Suartėti su J. Jablonskiu padėjo ir tai, kad A. Giedraitis dalyvavo Lietuvių mokytojų sąjungos veikloje: žymusis kalbininkas buvo šios sąjungos valdybos pirmininkas, o jo mokinys, beje, dirbęs lietuviškos mergaičių gimnazijos lietuvių kalbos mokytoju, – revizijos komisijos narys. Taigi gana suprantama, kad lietuvių bendrinės kalbos tėvas ėmėsi redaguoti savo mokinio knygutę Trys pasakos, kuri 1917 m. ir buvo išleista Voroneže.“ Su literatūrine pasaka prasidėjusi A. Giedriaus kūrybinė veikla buvo intensyvi ir šakota. Iš viso išleista per keturiasdešimt knygų, kurių dauguma skirta vaikams. Tarpukariu A. Giedriaus pasakos buvo populiarios, dažnai leidžiamos ir vertinamos. Išeivijoje rašytojas kartojo Lietuvoje išleistas knygas, jas tobulino, kūrė ir literatūrino naujas pasakas. Stebuklinių pasakų rinktinė „Sutemų šnekos“ () su K. Šimonio iliustracijomis labai palankiai įvertinta Vaižganto, buvo perleista ir Lietuvoje m. Literatūrologas Jonas Linkevičius knygoje „Iš gintarų vėrinio“ nurodo vieną iš svarbiausių Giedriaus pasakų originalumo požymių – savitus veikėjus, atitinkančius veiksmo vietą ir laiką, autoriaus idealus. Kaip pasakininkas A. Giedrius siekė vaikams įdiegti socialinio teisingumo supratimą, žadino norą tobulėti, pasitikėti savo jėgomis, mokė vaizdingos kalbos.
Giedrių galima vadinti ir vaikų periodinės spaudos pradininku. m. sausio 1 d. Jurbarke pasirodė pirmasis „Žiburėlio. Vaikų laikraščio“ numeris, nors nei pats A. Giedraitis, nei kas kitas iš jurbarkiškių neturėjo žurnalo redagavimo patirties. Žurnalas buvo išspausdintas Mažosios Lietuvos patrioto Enzio Jagomasto spaustuvėje „Lituania“. Be iliustracijų, didaktinio turinio (beveik visi tekstukai pasirašyti Giedriaus slapyvardžiu, tapusiu antrąja rašytojo pavarde) pilkais neišvaizdžiais viršeliais žurnalas tuometiniams pradinukams visgi buvo brangi dovana.
Pasak J. Linkevičiaus, A. Giedriaus daug kur eita nepramintais keliais, nesulaukiant paramos, supratimo. Ne viskas jam vienodai gerai sekėsi, ne visur suspėdavo, nelabai turėjo kada ir iš ko mokytis. Nebūta jo kūryboje stulbinančių šuolių, bet iš didelio palikimo nemažai ir išliekamąją vertę turinčių kūrinių. Dėl jų rašytojas vertas pagarbos ir pažinimo. Parengė edukatorė Daiva Irena Šarkanauskaitė
