m. rašytojo sūnus, fizinių mokslų geologijos krypties habilituotas daktaras Valentinas Baltrūnas muziejui perdavė didžiulį savo tėvų Alekso ir Aldonos Baltrūnų archyvą. Jame daug nuotraukų, dokumentų, net rašytojo piešti paveikslai. Parodoje eksponuojamos nuotraukos atskleidžia A. Baltrūno kūrybinį kelią, prasidėjusį mokytojo darbu Grinkiškio vidurinėje mokykloje. Septynerius metus (–) A. Baltrūnas vadovavo „Kultūros barams“ – žurnalui, kokio, anot B. Savukyno, visoje Sovietų Sąjungoje tikrai nebuvo. Straipsnyje „Alekso Baltrūno bandymas laikyti žibintą“ („Kultūros barai“, , Nr. 5) Bronys Savukynas prisimena A. Baltrūną buvus didžiai ambicingu, atkakliu ir užsispyrusiu žmogumi. Ką sumanęs, trūks plyš stengėsi įvykdyti, o idėjų sėmęsis iš prieškario kultūros leidinių. Pavyzdžiu jam buvusi „Naujoji Romuva“. A. Baltrūnui pavykę sutelkti būrį bendraminčių, padėjusių žurnalui ir redakcijai tapti neformalia to meto dailininkų, istorikų, literatų, kalbininkų, menotyrininkų susispietimo vieta. Rašytojo požiūris į kūrybą, talento prigimtį, puoselėtas vertybes gražiai atsiskleidžia jo straipsnyje, publikuotame knygoje „Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos“ (): „Knyga man buvo ir gaivus šaltinis, malšinantis troškulį, ir duona alkanam, žodžiu, vos ne stebuklas, kuriuo negalėjau atsistebėti, atsidžiaugti. Nuo pomėgio skaityti, nuo meilės knygai, matyt, ir prasidėjo noras, iš pradžių gal kiek nesąmoningas, pačiam ką nors sukurpti. Tai greičiau panašu į vaiko žaidimą, iš kurio kartais gali šis tas išeiti, bet gali ir nieko neišeiti. <…> Mokykla išmoko vaiką pažinti raides, skaityti, rašyti, paaugliui ir jaunuoliui duoda tam tikrą kiekį žinių iš literatūros istorijos, teorijos, tačiau nemoko kūrybiškai mąstyti, kurti. Ką ten kurti, jeigu net subrendusio skaitytojo neišaugina. <…> Gal kiek daugiau ugdyti gabumus padeda literatų būreliai, tačiau viena sąlyga – jų vadovas, literatūros mokytojas, pats turi būti didelės literatūrinės kultūros, kūrybingas. <…> Gal sugebėjimas aiškiai jausti, kur tu kaip rašytojas esi pajėgus, kur vidutiniškas, menkas ar visai bejėgis, taip pat yra nemenkas talento bruožas?.. Už nieką savo likimui nesu tiek dėkingas, kiek už tai, kad tikrai nepagailėjo man gerų ir protingų mokytojų. Nuo pradinės mokyklos suolo iki pat brandos atestato. Pats šiek tiek ragavęs rupios mokytojo duonos, žinau, kaip nelengva mokytojui vaduotis iš rutinos ir vidutiniškumo. Laimė, kūrybiškumas ir čia taria savo lemiamą žodį.“ Gūdžiuoju sovietmečiu, jausdamas atsakomybę, A. Baltrūnas išmaningai dirbo kultūrininko darbą, tuo nusipelnydamas ateinančių kartų atminimą ir pagarbą.
Parengė Vaikų literatūros skyriaus vedėja Daiva Šarkanauskaitė
