Vytautas Bičiūnas (1893–1942) – išskirtinė, veikli asmenybė, palikusi Lietuvai nemažai reikšmingų darbų. Jis – rašytojas, kurio kūryba pasižymi realistiniu tikrumu, atidumu psichologinei detalei; teatro veikėjas, išleidęs pjesių, 1928 m. Kaune įkūręs „Vyčio“ teatrą, 1931 m. įsteigęs „Žvaigždikio“ teatrą; dailininkas, dalyvavęs parodose, leidęs piešimo ir dailyraščio vadovėlius; taip pat – politikas, priklausęs Krikščionių demokratų partijai ir 1920–1923 metais buvęs jų lyderiu Seime. Be šios veiklos, Vytautas Bičiūnas dėstė Kauno meno mokykloje ir nuo 1917–1918 metų dirbo įvairių laikraščių, žurnalų redakcijose. Jo iliustracijų, literatūros tyrinėjimų, kritikos straipsnių galima rasti „Vaivorykštėje“, „Skaitymuose“, „Bare“, „Praduose ir žygiuose“, „Gaisuose“ ir kituose to laikotarpio leidiniuose.
Trumpa Vytauto Bičiūno biografija: gimė 1893 m. Klovainiuose (Pakruojo r.), 1903–1912 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje. Dailininko K. Mazino paragintas, 1912–1916 m. mokėsi Kazanės dailės mokyklos tapybos skyriuje, vėliau metus laiko studijavo architektūros skyriuje. 1917 m. su J. Tumu-Vaižgantu Sankt Peterburge redagavo laikraštį „Lietuvių balsas“. Tais pačiais metais V. Bičiūnas buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę, bet 1918 m. pradžioje iš kariuomenės pasitraukė; dirbo prie Vyriausios lietuvių tarybos, vadovavo informaciniam biurui, bendradarbiavo rengiant Lietuvos etnografinį žemėlapį. 1918 m. grįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti Šiaulių gimnazijoje piešimo mokytoju, metų pabaigoje persikėlė į Vilnių. 1920 m. vedė tautodailininkę Nataliją Namikaitę. Nuo 1923 m. gyveno Kaune, nuo 1931 m. – vėl Šiauliuose. Kūrybingiausi gyvenimo metai prabėgo būtent Kaune. Didžiąją dalį gyvenimo V. Bičiūnas praleido dirbdamas teatre arba teatrui. Dar besimokydamas Šiaulių gimnazijoje jis pradėjo rašyti scenarijus, vaidino mokyklos spektakliuose. Gyvendamas Sankt Peterburge išbandė ir režisieriaus amatą – kartu su ten veikusia dramos kuopele pastatė Kazio Puidos veikalą „Rūtų vainikas“. 1920–1923 m. V. Bičiūnas dirbo Antano Sutkaus vadovaujamame teatre „Vilkolakis“. Čia jis ne tik rašė scenarijus, kūrė dekoracijas, bet ir pats vaidino. Vėliau – įkūrė savo teatrus, kuriuose buvo pastatyta per trumpą laiką gan daug spektaklių.
Kaip savo straipsnyje teigia R. Varkalaitė: „V. Bičiūno kultūrinė veikla reikšminga ir tuo, kad jis buvo pirmasis aprašęs M. K. Čiurlionio gyvenimą ir kūrybą atskiroje monografijoje. Taip pat labai svarbi jo parengta istorinė apybraiža „Kaunas 1030–1930“, skirta Kauno miesto paminėjimo 900-osioms metinėms. Joje V. Bičiūnas aprašė miesto istoriją nuo susikūrimo, kaip jis pats manė, iki, tuomet, naujausių laikų. Tai buvo pirmoji knyga kurioje apžvelgta Kauno miesto raida.“
Tikėtina, kad jei ne tragiška gyvenimo pabaiga, V. Bičiūno įnašas į literatūros bei kitas sritis būtų dar didesnis. 1941 m. birželio 14-osios naktį, sovietų okupacinės valdžios sprendimu, Bičiūnų šeima ištremta į Altajaus kraštą. V. Bičiūnas kalintas Sverdlovsko kalėjime. 1942 m. spalio 30 d. sušaudytas Sosvos lageryje už kontrrevoliucinę veiklą kartu su grupe buvusių Lietuvos politikos veikėjų – Voldemaru Čarneckiu, Antanu Endziulaičiu, Kazimieru Jokantu ir kitais. Tik 1989 m. V. Bičiūnas buvo reabilituotas.
Virtualioje parodoje rodomi eksponatai iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų. Esame labai dėkingi pastarajam muziejui už bendradarbiavimą: paroda pasipildė penkiomis įdomiomis, originaliomis nuotraukomis ir spektaklių programėlėmis iš Vytauto Bičiūno rinkinio.
 
* Tekste panaudotos citatos iš šių straipsnių: R.Varkalaitės „Vytautą Bičiūną prisimenant“ („Voruta“, 2012), J. Nekrašiaus „Devynių amatų meistras“ („Žiemgala“, 1993).

Parengė kuratorė Deimantė Cibulskienė