Onė Baliukonė (Ona Baliukonytė (1948–2007), kilusi iš Dzūkijos, – poetė, eseistė, redaktorė, menininkė. Drauge su Janina Degutyte, Judita Vaičiūnaite, Nijole Miliauskaite – ryškiausia laikmečio moteriškosios lietuvių poezijos atstovė.
Rašytoja gimė Alytaus rajone, Kančėnų kaime. Mokėsi Bukaučiškių pradinėje, vėliau Daugų vidurinėje mokyklose. 1971 metais Vilniaus universitete baigusi lietuvių kalbos ir literatūros studijas, O. Baliukonė 18 metų dirbo žurnalo „Moksleivis“ (pradžioje korektore, vėliau – literatūros skyriaus vedėja), keletą metų savaitraščių „Dialogas“ (apžvalgininke), „Dienovidis“ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) redakcijose. 1975 metais tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nare. 2000 ir 2001 metais surengė tapybos darbų parodas. Jos paveiksluose atsikartoja poezijoje dažnai vartoti simboliai – angelas, bokštas, akis, saulė, mėnulis ir kiti.
Dar bestudijuodama Vilniaus universitete, išleido pirmąją poezijos knygą „Laukinės vaivorykštės“ (1971 m.) Po Sigito Gedos – antras toks ryškus to laiko poetinis debiutas. Ankstyvieji eilėraščiai pasižymi emociniu atvirumu, žmogaus ir gamtos vienovės pajautimu. Rinkinyje „Iš kelio dulkių“ sustiprėjo dramatizmas, etinis maksimalizmas, vienišumo, romantinio išskirtinumo nuotaikos. Vėlesnėje kūryboje (rinkinys „Tėve mūsų gyvenime“, „Vaduok“) ryškios bendrumo su pasauliu, harmonijos, dvasios ramybės paieškos, metafizinė laikinumo ir amžinybės priešprieša siejama su moteriškąja patirtimi. Eilėraščių rinkiniuose „Bokštai“, „Elgetaujanti saulė“, „Neregio sodai“ krikščioniški motyvai susipina su Rytų religijų įvaizdžiais. Poetė teigė: Literatūra yra „kelių tiesėja“. Tad ir jos misija – padėti žmogui tuose keliuose susitikti pačiam su savimi. Bent jau įžvelgti aukštesniojo, tobulesniojo Aš galimybę, apčiuopti jo potencijas. Ir laikas čia bejėgis, jis keičia tik mūsų – ir literatūros – išorę, kūniškąjį pavidalą, o sielos, vidaus gyvenimas iš esmės nesikeičia (Ant sapnų tilto. Vilnius. 2003 m. 90 p.)
Onė Baliukonė gali būti apibūdinama ir kaip viena iš ekologinės etikos Lietuvoje kūrėjų. Nuolat pabrėžė tausojančio santykio su gamta svarbą, savo eseistika ir publicistika skatino apriboti besaikį vartojimą, rūpintis aplinka. Žodžio ekologija ir gamtos ekologija jai buvo to paties reiškinio dalys. Išleido dvi eseistikos knygas („Kelionės fragmentai“ ir „Ant sapnų tilto“), į kurias sudėjo per daugelį metų respublikinėje spaudoje publikuotus tekstus.
O. Baliukonės kūryba įvertinta ne viena premija ir apdovanojimu. „Poezijos pavasario“ laurai Onei Baliukonei teko palyginti anksti – 1983 metais, tebuvo išėję trys rinkiniai: „Laukinės vaivorykštės“, „Viltis“, „Iš kelio dulkių“. 1998-aisiais jai įteikta Vyriausybės meno premija. Tais pačiais metais ji apdovanota Gedimino penktojo laipsnio ordinu. 2003 metais už poezijos rinkinį „Akmuva“ O. Baliukonė pelnė P. Širvio literatūrinę premiją, 2004 metais poetei įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas