Virtualios parodos

Mamerto Indriliūno – literatūros ir meno kritiko, intelektualo, vertėjo, publicisto, partizano – gyvenimas buvo labai trumpas. Pirmąsyk apie jį žmonės sužinojo iš jaunųjų kultūros mėnraščio „Sietynas“ 1988 m.
Gimė 1920-ųjų sausio 28-ąją Gataučių kaime Vabalninko valsčiuje. Tėvai, paraginti klebono Jurgio Šimonėlio, leido Mamertuką mokytis. Jis baigė Nausėdžių pradžios mokyklą, vėliau mokėsi namuose ir įstojo į Biržų gimnazijos antrą klasę. Gimnazijoje pagarsėjo kaip puikus literatūros kūrinių vertintojas, recenzentas. Mamertą labiausiai domino poezija. Įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, pagrindine studijų šaka pasirinko lietuvių kalbą ir literatūrą, šalutine – pedagogiką ir psichologiją. Dalyvavo „Šatrijos“ meno draugijos veikloje, lankė B. Sruogos Teatro seminaro užsiėmimus. Vėliau studijas tęsė Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, išlaikė egzaminus, rašė diplominį darbą, aukštojo mokslo diplomo nesuspėjo gauti.
Prasidėjus sovietinei okupacijai, M. Indriliūnas įsijungė į pasipriešinimo judėjimą, priklausė partizanų būriui. Mamerto sesuo Akvilė Indriliūnaitė-Zubienė prisimena, kad brolis Vilniuje išgirsdavo apie gaudymus, pranešdavo namiškiams, su broliu Jonu slapstėsi namie, šiene turėjo slėptuvę. Paskutinę gyvenimo vasarą Mamertas skaitė Dantės „Dieviškąją komediją“ originalo kalba, sesers klausdavo, ar gražiai skamba. 1944-aisiais prieš šv. Kalėdas išėjo su broliu į mišką. Sesers Akvilės prašė, kad paslėptų, išvežtų kur nors knygas. Žuvo Mamertas ir Jonas Indriliūnai Leliškių miškelyje 1945-ųjų vasario 21 dieną. Atpažino Indriliūnus iš milo kelnių – ant balto juodom vilnom, ant baltų metmenų, su tokiu rašteliu smulkiu... Dar buvo pasklidęs gandas, kad Mamertas liko gyvas...
Užkasė juos prie pat Pabiržės, anapus Tatulos, Gerkiškių kalnuos. Ten toks žvyrynas. Jie 24 tuo kartu palaidoti. 21 kartu su mūsų broliais žuvę, o dar trys Šniukščiuose buvo nušauti. Ten ta pakrantė visa nukavota. Mes, atsimenu, dar dainuodavom:
Alyvų šakos svyra
Ant vasaros pečių,
Kodėl pravirko žvyras
Ant Gerkiškių kalnų...
(Iš sesers A. Indriliūnaitės-Zubienės prisiminimų.)
M. Indriliūno dukterėčia Rita Zubaitė-Venskūnienė mena, kaip sėdėdavo ant partizanų kapų, kur augo daugybė raktažolių...
Bronius Krivickas ir Mamertas Indriliūnas Biržų gimnazijoje garsėjo ypatingais gabumais, jie buvo kitoniški. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas (kurio taikli citata virto straipsnio pavadinimu), Biržų gimnazijos auklėtinis, išskiria tris bruožus, katrie būdingi Broniui Krivickui ir Mamertui Indriliūnui. Pirmiausia norėtųsi pabrėžti jų gabumus. Visi tuomet gimnazijoj pažinojo juos kaip pačius gabiausius. [...] Antras jų bruožas, kuris mums iškalbingai liudijo apie jų kilnumą, tai buvo jų idealizmas. Aukštosios vertybės: Tiesa, Grožis, Gėris – buvo jų pasaulis.[...] Trečiasis jų bruožas buvo noras drąsiai kovoti už tiesą ir teisingumą. [...] Su Indriliūnu tekdavo dažnai susitikti ir karo metais atostogų metu Vabalninke.
Anot sesers Akvilės, Bronius būdavo kaip savas mūsų namuos, priprastas. Jie buvo draugai dideli, nesiskirdavo. Kaip tik vasara, tai jis, Bronius, čionai per kelis kartus atvažinėdavo su dviračiu. Jis mat būdavo laisvesnis. Krivickų kaip ir dvarelis labiau buvo, šeimynos samdydavo, o mūsų tetė pyksta, kad Mamertą nuo darbų atitraukia. Bet šiaip tai jis su mum kartu lėkdavo ir lėkdavo prie darbų. (Iš sesers Akvilės Indriliūnaitės-Zubienės prisiminimų.)
Laiškuose, kuriuos MLLM padovanojo M. Indriliūno sesuo Akvilė Indriliūnaitė-Zubienė, Mamertas namiškiams į Gataučius smulkiai pasakoja apie savo gyvenimą mieste, apie nuomojamą kambarį, šeimininkus, apie 1940-ųjų potvynį. Ką gi, jei aš mokėčiau paišyti, tai atsiųsčiau laiškus su piešiniais: su barzdočiais profesoriais, su savo kambariu penktam aukšte, iš kurio matyti visas Žaliakalnis ir iš kur automobiliai atrodo panašūs į vabalus ir kur žmonių tematyti tik viršugalviai. Nupaišyčiau ir potvynį... Tiesa, prisiminus potvynį, gal bus įdomu ir jums apie jį. Mat, kažkaip netyčia šiemet teko matyti man jį visą ir patį didįjį upių įsiutimą. Vieną pavakarį išėjau apsivaikščioti į panemunį, ir tuo metu kaip tik pradėjo tvinti gatvės. Todėl išbuvau žiopsodamas kokias keturias valandas, iki pat vidunakčio. (Iš 1940. IV. 27 dieną rašyto laiško.)
Laiškuose Mamertas domisi žemės ūkio darbais, klausia, ar jau darbai prasidėjo. Apgailestauja, kad negalės namiškiams padėti. Bet tikiu, kad pavasaris atkutins visus, tik blogiau, kad didžiuliai darbai prasideda, ir aš taip ilgai niekuo negalėsiu jums padėti. Tarp ko kita, šį pirmadienį tikrai, nes šeštadienį nebespėjau į paštą, išsiųsiu jums kokią 50 lt., nes jau senokai žadu ir vis neišsiunčiau. Daugiau atsiųsiu kitus mėnesius, nes dabar susikrovė daug už kambarį mokėti, o ir šiaip aš nelabai taupus. Padėjo namiškiams visus darbus nudirbti. Tai, būdavo, atvažiuoja Mamertas vasarą, visus darbus nudirba – ir mėšlas išmėžt, ir išpjaut visi laukai ir dobilai. Viskas viskas būdavo jam. Niekas jo čia nelepino. Už tą mokslą daugybę reikia mokėt, tetė būdavo ant darbo, ir mes... Niekur jis nebuvo vasarą išvažiavęs nikdžios. (Iš sesers A. Indriliūnaitės-Zubienės prisiminimų.)
Anot profesorės V. Zaborskaitės, Krivicko, Indriliūno kartos naujumas visų pirma ryškėjo pasaulėjautoje. Žinoma, ji diktavo ir naują poetinį žodį, naują leksiką ir ypač intonaciją, nusigręžimą nuo intymios, dailios detalės, kameriško elegiškumo.
Pirmoji karta, kuri turėjo savo kritikus, kaip sako M. Indriliūno „Raštų“ sudarytojas, literatūrologas V. Gasiliūnas. M. Indriliūnas rašo ne tik apie literatūrą, kūrybą („Literatūrinis gyvenimas Vilniaus universitete“, „Vinco Mykolaičio-Putino lyrikos kelias“, „Literatūros vakaras Vilniuje“), bet ir apie meną. 1938/39 m. m. „Ateityje“ skelbiamas jo tekstas „Žmogaus išsilaisvinimas mene“, tais pačiais metais, kitame „Ateities“ numeryje – „M. K. Čiurlionis“.
Mamertas Indriliūnas – vertėjas. F. Jammes, W. B. Yeats, R. M. Rilke, O. Milašius – autoriai, kuriuos vertė Mamertas. Įspūdingiausias W. B. Yeats eilėraščio „Innisfree sala ežere“ vertimas.
Knyga, kuri persmelkia, sakė literatūros tyrinėtoja Rita Tūtlytė, kai LLTI vyko M. Indriliūno 100-ųjų gimimo metinių minėjimas bei „Raštų“ pristatymas. Knygą parengė Virginijus Gasiliūnas, projektas – Biržų rajono savivaldybės J. Bielinio viešosios bibliotekos, išleido K. Matačiūno leidybos įmonė „Kriventa“.
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė