Pagal senąjį kalendorių 1907 m. gruodžio 30 d. Panevėžio apskrities Pumpėnų valsčiaus Stanionių kaime Vincento ir Juozapatos Barauskų šeimoje gimė sūnus, kurį pavadino Kazimieru. Įvedus naująjį, dabar galiojantį kalendorių, Kaziuko gimtadienis būtų 1908 m. sausio 12, tačiau jis pats suaugęs niekad „pajauninamas“ nesileido ir naujosios datos nepripažino.
Buvo tai smulkiųjų ūkininkų šeima, per daug neišsiskyrusi iš kitų. Tėvas buvo geras kalvis, tačiau kalvė stovėjo toliau nuo pagrindinių kelių, tad daug pinigų šis amatas neatnešdavo. Šeimynos nesamdė, ūkelyje dirbo savi vaikai, kurių iš viso užaugo aštuonetas: keturi sūnūs ir keturios dukros. Kaziukas ūgtelėjęs ganė nedidelę šeimos bandą: pirmaisiais metais drauge su vyresniu broliu Stasiu, vėliau – vienas. Buvo santūraus būdo, pareigingas – nepakito šie charakterio bruožai ir vėliau.
Tėvas pastebėjo sūnaus palinkimą į mokslus ir jo gabumus, tad labai norėjo jį į mokslus išleisti. Nors pinigų šeimoje nebuvo, būdamas užsispyręs ir tvirtas žmogus, po trupinėlį metai iš metų reikiamą sumą stengėsi surinkti. Tiesa, pradžios mokykloje Kazimieras vėliau sakėsi ne ką teišmokęs – dėl vokiečių okupacijos, norint steigti mokyklą, reikėjo pranešti valdžiai, kad būtų atsiųstas vokietis, o šito kaimas nenorėjo. Tad slaptom nusamdė mokytoją lietuvę tačiau skaityti ir rašyti vaikai jau buvo namie pramokę. Beje, besimokant pradžios mokykloje, kaip tik keitėsi valdžios, šalį valdė tai vokiečiai, tai bolševikai, kas mokslų kokybės, žinoma, nepagerino. Kadangi mokykla buvo nelegali, tad oficialiai pradžios mokyklos vaikas kaip ir nelankė.
Tėvas suprato, kad sūnus jau per didelis gimnazijoje „pirmoku“ būti, tad sakė jam rengtis egzaminams iškart į antrą ar trečią klasę. Tai Kazimierui pavyko, nes buvo gabus. Tuo būdu baigęs Panevėžio gimnaziją, 1929 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, Humanitarinių mokslų fakultetą. Dėl studijų pakraipos klausimų nekilo, nes jaunuolio polinkis į literatūrą jau buvo pradėjęs skleistis: daug skaitė, gimnazijoje redagavo laikraštėlį „Žalia varlė“, bandė versti iš lenkų kalbos.
Deja, neteko Kazimierui pastudentauti ar dažniau studentiškuose susibūrimuose, organizacijose dalyvauti – nesant lėšų, jis netrukus ėmė dirbti universiteto raštinėje, tad profesorius ir dėstytojus dažniausiai matydavo tik egzaminų metu, o paskaitų lankomumas dėl suprantamų priežasčių puikus nebuvo. Studijų metais pasirodė ir pirmieji jo kūriniai. „Kultūros“ žurnale – „Neišbrista dumblynė“, įvairiuose periodiniuose leidiniuose buvo spausdinti poetiniai bandymai. Pradėjo rašyti ir recenzijas, viena jų buvo apie S. Nėrį. Maždaug tuo laikotarpiu pradėjo savo kūrybą ir polemiką pasirašinėti Barėno slapyvardžiu, nors tarpais naudojosi ir Nendrės vardu. „Negaliu tiksliai pasakyti, kada pradėjau Barėnu vadintis“ – sakė rašytojas. Raštinėje jis pasiliko dirbti ir baigęs universitetą, nes iš prigimties buvo sėslus, ir pradirbo ten pat iki 1943-ųjų, kol universitetas buvo uždarytas vokiečių valdžios. Laimingo ar ne atsitiktinumo dėka, be darbo ilgai būti neteko – jam buvo pasiūlyta dirbti laikraščio „Ateitis“ redakcijoje. Nežinia, kaip būtų susiklostęs rašytojo likimas, jei būtų šio pasiūlymo atsisakęs – nes dirbti spaudoje karo ir pokario verpetuose, keičiantis valdžioms ir idealams, buvo tikrai nesaugu. Už išsakytą nuomonę, išspausdintą straipsnį galėjai būti apšauktas išdaviku ir nuteistas. Tuo metu Kazimieras šios rizikos neįvertino ir dirbti apsiėmė. Sritis jam buvo artimesnė ir mielesnė, nors grožinės literatūros dar nebandė rimčiau kurti, bet žurnalisto darbui tiko puikiai. „Ateities“ redakcijoje jis buvo atsakingas už kultūros skiltį. Tarp bendradarbių buvo daug kūrybingų asmenybių: J. Žlabys-Žengė, M. Ilgūnas, vėlesni emigrantinio likimo draugai B. Raila, P. Andriušis, L. Dovydėnas ir kiti. Laikraščio dailininkui A. Šepečiui pasiūlius, Barėnas sutiko drauge su juo kurti to meto žymių žmonių portretus – dailininkas piešdavo, o Kazimieras kalbindavo žmones ir aprašydavo juos.
Darbas jaunajam žurnalistui „Ateityje“ patiko, nors aplinka atrodė kiek per daug bohemiška. Įpratęs prie rutinos, drausmės, jis visada ateidavo laiku ir savo darbą padarydavo, tuo tarpu tarp bendradarbių buvo ir tokių, kurie nevengdavo įvairiomis progomis ir stiklelį pakelti ar išvis „užšventus“ darbe nepasirodyti. K. Barėnui tai atrodė nesuprantama, tačiau garsiai savo nuomonės jis nereiškė, o apskritai su kolektyvu sutarė ir buvo kitų mėgstamas.
Artėjant frontui, ne tik vienam Barėnui iškilo dilema, ką daryti ir kaip naujieji okupantai žvelgs į „prie vokiečio“ dirbusius žurnalistus. Nors niekas iki galo nesuprato bolševikų grėsmės nei jų užmojų, nežinojo, kiek laiko truks šitoji, dar viena, okupacija, Kazimieras nusprendė trauktis, pirmiausia – į Kybartus. Kai kas iš draugų įkalbinėjo likti, žadėjo užstoti prieš naująją valdžią, paliudyti K. Barėną rašius tik kultūrinėmis temomis ir į politiką nesikišus, tačiau jaunasis žurnalistas suabejojo draugų galia, ir, kaip vėliau pasirodė, nesuklydo – pasilikę kolegos M. Ilgūnas, J. Žlabys buvo ištremti.
Kazimiero atsitraukimas buvo „dvigubas“ – vieną sykį pasiekęs Austriją, vėliau Furthafą, ten kasė griovius kanalui, tačiau vėliau pakviestas saujelės buvusių bendradarbių, jis grįžo leisti to paties „Ateities“ laikraščio į Tilžę. Jo tiražas ir kaštai buvo stipriai sumažėję, nes laikraštėlis Lietuvos jau nebegalėjo pasiekti, tad buvo skirtas tik aplink Tilžę gyvenantiems lietuviams. Frontui artėjant, teko vėl bėgti Vokietijon, kur iš pradžių buvo apsistojęs Berlyne, tad pergyveno ne vieną miesto bombardavimą, matė sugriautus pastatus ir žuvusius žmones. Maisto nebuvo – visi valgė, kas ką nutvėręs, dažniausiai tai būdavo vandenyje virti griežčiai. Tačiau Barėnas be laikraščių ir jų leidybos jau tada būtų nebe Barėnas – Berlyne jis redagavo „Lietuvių“ laikraščio skiltį, pasakojančią apie tautiečius ir jų išblaškytą gyvenimą visoje karo apimtoje šalyje.
Ieškant bent kiek ramesnės ir sąlyginai saugesnės vietos nei Berlynas, buvo pasitraukta į Šlezvigą – miestelį netoli Danijos sienos, aplink kurį nebuvo pramonei svarbių objektų, tad į sąjungininkų kariuomenės taikiklius jis nepakliūdavo. Čia ir sutiko karo pabaigą. Artimu bičiuliu tapo poetas V. Šlaitas, kurio pirmosios knygelės „Žmogiškosios psalmės“ išleidimu kaip tik vėliau ir rūpinosi K. Barėnas.
Jau karui pasibaigus ir pagal karo pabėgėlių priėmimo programą sutikus vykti į Didžiąją Britaniją, K. Barėnas pateko į vietos ligoninę, kur sutiko savo būsimą žmoną Mariją – ne vienas amžininkas vėliau kalbėjo apie pavyzdinę Barauskų-Barėnų šeimą ir kaip gražiai jie tarpusavy sutarė.
Barėnų šeima buvo tarp pirmųjų, nutarusių palikti Vokietiją. Kiti liko, tikėjosi geresnių pasiūlymų, norėjo išvykti toliau iš po karo gerokai apdraskytos Europos. Barėnai gi dar 1947 m. išvyko į Didžiąją Britaniją, Eklso miestą netoli Mančesterio. Dalis ten pat atvykusių lietuvių vėliau traukė toliau – Anglija, pati besilaižanti Antrojo pasaulinio karo žaizdas, neturėjo daug ko pasiūlyti. Būdamas labai pastovus, Kazimieras niekur vykti nebenorėjo, tad įsikūrė saloje visam likusiam gyvenimui. Nors iš prigimties žurnalistas, negalėjęs atitolti ir atsisakyti savo pašaukimo, Anglijoje įsidarbino fabrike, kur buvo atsakingas už kelių mašinų, sukančių siūlus priežiūrą. Vėlgi dėl savo nuosaikaus būdo naujų geresnių ar lengvesnių kelių neieškojo ir pradirbo fabrike daugiau nei 10 metų, nors darbas buvęs iš tų, kuriuos dar ir senatvėje sapnuodavo kaip slogutį. Norėdamas paįvairinti prozišką buitį, dalyvaudavo Mančesteryje rengiamuose literatūros vakaruose, platino iš Londono gaunamas knygas, plėtė savo biblioteką.
Gyvendamas Londone, K. Barėnas pirmą kartą pabandė tapti „tikru“ rašytoju. Nebebuvo jis patiklus jaunuolis, o 45-erių metų vyras, visada gyvenęs šalia literatūrinio pasaulio, bet pats į jį su savo knygomis anksčiau nebandęs lietis, nors į Lietuvių rašytojų draugiją buvo priimtas dar 1949 m. Pirmoji jo knyga „Giedra visada grįžta“ buvo sutikta aplodismentais. „Jeigu recenzentas pirmuosius knygos puslapius skaitė kiek neramiai, bijodamas ir vėl rasti silpną arba tik vidutinišką pradedantįjį, tai turėjo greitai įsitikinti, kad tokiem nuogąstavimam pagrindo nėra“ – rašė H. Nagys „Literatūros lankuose“ 1955 metais. Po debiuto, knygos jau drąsiau rasdavo kelią į spaustuvę. Rašė laisvomis minutėmis darbe – ant kartoninių kvadratėlių, likusių nuo tuščių siūlų etikečių. Grįžęs namo visa tai perrašinėdavo. Trūkstant literatūrinio darbo, kūrybinės aplinkos, prie kurios buvo pratęs, K. Barėnas spausdinosi įvairiuose laikraščiuose: „Santarvė“, „Akiračiai“, Vokietijoje ėjusiame „Tremtis“. Vertė anglų klasikus: Folknerį, Orvelą ir kt. Taip pat įsitraukė į Bostono enciklopedijos leidybą – rašė ir siuntė informaciją apie Anglijos lietuvius. Informacijos rinkimas vėliau buvo įprasmintas 2 tomų knyga „Britanijos lietuviai 1947–1973“ ir „Britanijos lietuviai 1974–1994“. Sunku patikėti, kad šias knygas sudarė tik vienas autorius be jokio bendradarbių kolektyvo.
Nors gyvenimas Elkse nebuvo lengvas, gavę pasiūlymą kraustytis į Londoną Barėnai apsisprendė nelengvai, keletą kartų net atsisakė. Galiausiai pasitarę sutiko atvykti – vyras gavo pasiūlymą redaguoti periodinį laikraštį „Europos lietuvis“, kuris tuo metu dar vadinosi „Britanijos lietuvis“. Alga buvo menka, bet darbas mėgstamas. Pirmasis jo redaguotas numeris pasirodė 1957 m. vasario 16-osios proga, kaip tik Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos veikimo dešimtmečiui. Šiame darbe Kazimieras apsistojo maždaug trisdešimčiai metų – iki pat pensijos. Radęs tik keletą bendradarbių ir tuščius redakcijos stalčius, Kazimieras savo vadovavimo laikotarpiu laikraštį gerokai išplėtė, surinko kolektyvą, bet už turinį buvo atsakingas pats. Laikraštyje buvo spausdinta ir keletas TSRS Lietuvoje gyvenančių autorių kūrinių, pvz., J. Avyžiaus „Kaimas kryžkelėje“. Gausiai savo kūrybos siuntė ir senų laikų bičiulis V. Šlaitas, o E. Cinzas yra prisipažinęs, kad K. Barėnas tapo įkvėpėju jo kūrybai. Kazimieras tapo tokiu nepakeičiamu redaktoriumi, kad jau jam išėjus pensijon dar buvo prašomas bent laikinai grįžti, ką sutiko padaryti.
Be jokio papildomo apmokėjimo redaktoriui kliuvo ir dar viena atsakomybė – už Nidos knygų klubo leidžiamas knygas. Šis klubas išleido apie 100 knygų, iš jų maždaug 80 atsirado Kazimiero dėka. Leidyklai pradėjęs vadovauti maždaug treji metai po įkūrimo, pakėlė ją iki tokio lygio, kad Nidos knygų klube mielai savo knygas sutikdavo leisti ir JAV apsistoję lietuviai. Nors dėl mažesnių kaštų viršeliai dažnai būdavo paprastesni, knygos mažiau iliustruotos, tačiau pasirenkama spausdinti literatūra visada būdavo vertinga, leidiniai būdavo nevienadieniai ir leidyklos vardas buvo siejamas su kokybe. Nežinomais keliais keletas „Nidos“ knygų klubo išleistų knygų buvo pasiekusios ir okupuotą Lietuvą.
„Nidos“ knygų klubas su Barėnu priešakyje ėmėsi leisti ir literatūrinį metraštį „Pradalgės“, kuriame tilpo labai įvairių autorių kūryba. Kai kurių kritikų nuomone, ne visi jie buvo nusipelnę į metraštį pakliūti, tačiau Barėnas atsikirsdavo, kad visi priklauso LRD, o ten, jis tikisi, prastų rašytojų nesą. Metraštis buvo sumanytas ilgesnį laiką nesant jokių literatūrai skirtų leidinių ir sustojus keleto literatūrinių laikraščių leidybai. „Pradalgių“ iš viso pasirodė 10, tačiau paskutiniosios dvi buvo rašytojo sudarytos jau jam esant pensijoje ir labai vėlavo jų išleidimas. Naujasis „Nidos“ leidyklos vadovas, matyt, buvo menkai metraščiu suinteresuotas, tad Barėnas nusprendė metraščio nebetęsti. Iš viso „Pradalgėse“ buvo išspausdinta 102 autorių kūryba.
Kazimieras taip pat sudarė ir išleido didžiulį iš įvairių prozininkų kūrybos sudarytą almanachą „Sauja derliaus“, vėliau naudotą lietuviškose mokyklose ne tik Europoje, bet ir JAV, Kanadoje bei Australijoje.
Dėl rašytojo patikimumo, sąžiningumo nuolat buvo bandoma jį įtraukti į įvairias sąjungas, organizacijas. Nors neturėjo daug laiko nei didelio noro, yra tekę būti ir Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos Londono centrinio skyriaus valdybos sekretoriumi. Taip pat, nors ir apkrautas darbu Londone rasdavo laiko sudalyvauti literatūrinėse popietėse. Aktyviai tokiuose renginiuose dalyvaudavo ir žmona Marija, pati jų metu yra skaičiusi keletą paskaitų.
Jau autoriaus 50-mečio proga pasirodė antroji knyga „Karališka diena“. Veiksmo vietai, kaip ir pirmojoje knygoje, pasirenkamas Gulbinų kaimas, Panevėžio, rašytojo jaunystės miesto, prototipas. Paklaustas, kodėl nenaudojo tikrojo Panevėžio vardo rašytojas vėliau sakė, kad išgalvotame miestelyje galėjęs laisviau varijuoti veikėjais ir jų charakteriais, neieškant atitikmenų tarp realių miesto gyventojų ir tuo pačiu išvengiant pretenzijų jei kas rastų ką netiksliai pavaizduota. Antroji knyga taip pat susilaukė tik pagyrimų, ją gyrė net griežta kritika garsėjęs A. Nyka-Niliūnas, kiek prasčiau atsiliepęs apie kitą kūrinį – novelių rinkinį „Atsitiktiniai susitikimai“.
1969 m. pasirodė romanas „Tūboto gaidžio metai“, pradėtas rašyti netgi anksčiau nei novelių rinkinys. Tiesiog Kazimieras buvo pratęs savo darbą gerai apmąstyti, patikrinti, pataisyti ir tik tada leisti į viešumą. Knyga gavo prestižinę Vinco Krėvės vardo premiją ir yra pirmoji iš romanų trilogijos, kurios antroji dalis „Beragio ožio metai“ pasirodė tik 1982 m. ir buvo apdovanota JAV LB Kultūros tarybos premija. Paskutinioji dalis „Meškos maurojimo metai“ šviesą išvydo 1990 m.
Vis dėlto, viena originaliausių ir labiausiai kritikų vertinama K. Barėno knyga yra novelių romanas „Dvidešimt viena Veronika“, atnešusi rašytojui ir pirmąją LRD premiją, teikiamą geriausiai tais metais pasirodžiusiai knygai (antrąją gavo būdamas jau 85-erių už novelių rinkinį „Pati apatinė pakopa“ – beveik nė viena K. Barėno knyga nepraslysdavo pro kritikų akis). „Dvidešimt viena Veronika“, pasakojanti apie pusamžę moterį ir jos vidinį pasaulį, dedikuota žmonai Marijai – kai kurie net rado panašumų tarp knygos herojės ir M. Barėnienės. Knyga 1997 m. pasirodė ir Lietuvoje, nors K. Barėnas vėliau pyko dėl redaktoriaus darbo ir knygą vadino sudarkyta. Novelių romanas unikalus dar ir tuo kad tai vyro bandymas matyti ir atskleisti moters vidinį pasaulį.
Gražius Kazimiero darbus matė ir vertino ne tik lietuviai (1997 m. jam buvo įteiktas Gedimino 4 laipsnio ordinas už nuopelnus Lietuvai), bet ir anglai. 2004 m. Lietuvą priėmus į Europos sąjungą, Barėnai buvo vieni iš keturių lietuvių, pakviesti tuomečio ministro pirmininko A. Blairo dalyvauti vyriausybiniame priėmime.
Nors K. Barėnas garsėjo atlaidumu, šaltais nervais, pusiausvyra, nenoru veltis į konfliktus, kai būdavo įsitikinęs savo teisumu, jis mokėjo būti ir užsispyręs. Vienas iš tokių pavyzdžių gali būti jo nenoras atsisakyti lietuviško paso – nors gyventi su angliškuoju kai kuriais atvejais būtų buvę tikrai lengviau, jis visuomet sakė, kad Tėvynė gali būti tik viena ir išliko lietuviu iki gyvenimo pabaigos.
Mirė K. Barėnas 2006 m. po sunkios ligos. Po mirties Anglijoje buvo atidaryta ir jo vardu pavadinta lituanistinė mokykla, nes rašytojas ir redaktorius buvo vadinamas iškiliausiu Anglijos lietuviu. Savo gyvenimu jis įrodė, kad net ir vieno žmogaus pastangos nėra mažai, kai tiki tuo, ką darai ir savo jėgas aukoji vienam tikslui. Savo veikla jis neužmirštamai įsirašė į Didžiosios Britanijos lietuviškos spaudos raidą. Amžino poilsio rašytojas atgulė mieste, kuriame praleido didžiausią savo gyvenimo dalį – Londone.
 

Parengė Išeivių literatūros skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė