Virtualioje parodoje pristatomas nepelnytai primirštas darbštuolis Juozas Tininis – rašytojas, publicistas,  kalbotyrininkas, pedagogas ir vertėjas – poliglotas, mokėjęs dešimt kalbų: lotynų, graikų, vokiečių, prancūzų, anglų, italų, ispanų, lietuvių, esperanto, rusų... Lankytojų dėmesiui atrinkti Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose ir Rokiškio krašto muziejuje saugomi eksponatai, apžvelgiant, kokiais keliais šis be galo kuklus, ramus, taikaus būdo, sau itin taupus, bet kitiems – ypatingai dosnus žmogus veržėsi į kultūrines, literatūrines ir mokslines platumas.

Šalia plento Rokiškis – Panevėžys, prie pat Nemunėlio, Reizgynės kaime, Juozo ir Uršulės Tininių šeimoje 1907 m. lapkričio 4 d. gimė sūnus. Pirmagimis pavadintas tėvo vardu – Juozas. Vyriausiasis buvo devynerių, kuomet su tėvais persikėlė gyventi į Vieversynės kaimą, Obelių apylinkėje. Vaikas troško mokytis, todėl savarankiškai išmoko pirmųjų gimnazijos klasių kursą ir 1925 m. rugpjūčio 29 d. įstojo į šeštąją Rokiškio gimnazijos klasę. Parodoje – Rokiškio gimnazijos II-ųjų rūmų nuotrauka ir gimnazijos baigimo atestato archyvinis nuorašas. 1928 m. sėkmingai baigęs gimnaziją, J. Tininis atvyko į Kauną ir įstojo į Lietuvos universitetą, 1930 m. pavadintą Vytauto Didžiojo garbei. Teologijos–filosofijos fakultete studijavo senąsias kalbas ir pedagogiką, priklausė ateitininkų federacijai, buvo „Šatrijos“ draugijos narys. Literatūrą mėgęs dar gimnazijoje, tačiau pačiam kurti buvę nedrąsu, nors nuo 1928 m. bendradarbiavo spaudoje, literatūriniuose žurnaluose rašė recenzijas, straipsnius literatūros bei kultūros klausimais.

Tik atvykus į Kauną, 1928 m. žurnalo „Ateitis“ lapkričio mėn. numeryje, jaunųjų autorių skyriuje „Jaunųjų žiedai“ publikuotas pirmasis originalus trijų posmų eilėraštis be pavadinimo. Tačiau tuomet J. Tininį labiau domino antikos mokslai ir autoriai, visas savo jėgas buvo atidavęs klasikinių kalbų studijoms, mokytis užsienio kalbas labai patiko. Retkarčiais išversdavo vieną kitą posmą į lietuvių kalbą.

Mokslus teko pertraukti dėl karinės tarnybos. Parodoje eksponuojamas J. Tininio Curriculum Vitae (gyvenimo aprašymas) anglų k., kuriame  nurodyta, kad 1928 – 1929 m. atliko karinę prievolę.

Vėliau, 1960 m., referuodamas Alės Rūtos prisistatymą Dailiųjų menų klubui, J. Tininis apie savo gimtąjį kraštą parašys: mudu esame kilę iš tos Lietuvos dalies, kurioje kadaise (XIII a.) gyveno sėliai. Taigi esame ne žemaičiai, ne aukštaičiai, bet gryni sėlių palikuonys; sėlių kraštas šiandien vadinamas Rytų Aukštaitija, kur iki šiol kaimo žmonės tevartoja ypatingą tarmę, susidariusią greičiausia sėlių kalbos įtakoje.

Parodoje eksponuojamas Vytauto Didžiojo universiteto baigimo diplomas liudija, kad 1935 m. aukštąją mokyklą baigė. 1936–1944 m. dirbo lotynų ir prancūzų kalbos mokytoju Joniškio gimnazijoje. Eksponuojamos dvi Rokiškio krašto muziejuje saugomos nuotraukos, kuriose J. Tininis su Joniškio gimnazijos mokytojais ir moksleiviais.

Savo literatūrinį kelią tęsė vertimais, vertė R. Tagorės, S. Naidu, Kabiro, M. Papadakio, G. Markoro, K. Kavafio, J. Bobrovskio, N. Sachs, J. M. de Heredia, Y. Gollo, O. Elyčio, A. Gustas bei kitų poetų kūrybą, nemažai vertimų paskelbta prieškarinėje spaudoje: „Ryte“, Ateityje“, „Ateities spinduliuose“, „Pavasaryje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Kūryboje“ ir kt., vėliau – išeivijos periodikoje. Ypač mėgo klasikinę graikų literatūrą. 

1938 m. „Sakalas“ išleido J. Tininio iš prancūzų kalbos išverstą Žako Anri Bernardeno de Sen Pjero romaną „Paulius ir Virginija“. Vertėją viliojo Prancūzija, kalbanti jo mėgstamiausia kalba, viliojo šios Europos šalies kultūra ir literatūra. Tad, 1938 m. nutraukęs darbą gimnazijoje, išvyko į Prancūziją, kur Nansi universitete savo lėšomis baigė prancūzų kalbos ir literatūros kursus.

J. Tininis – sąmoningas, patriotiškas pilietis, dalyvavęs 1941 m. birželio sukilimo veiksmuose provincijoje, puikiai suprato sovietinės okupacijos grėsmę. Artėjant naujai sovietų okupacijai, 1944 m. pasitraukė į Jugoslaviją, vėliau apsigyveno Vokietijoje, Tiubingene. 1944–1949 m. dirbo mokytoju lietuvių Tiubingeno–Pfulingeno gimnazijoje, o Tiubingeno universitete studijavo graikų kalbą ir literatūrą. Vokietijoje įstojo į Lietuvos rašytojų draugiją, vertė jam patikusią poeziją,  A. France, W. Witmeno ir kitų autorių straipsnius. Vertimus ir savo rašytus straipsnius publikavo lietuviškuose leidiniuose „Ateitis“, „Žiburiai“, „Naujasis gyvenimas“ ir kt.

Parodoje eksponuojamas laiškas B. Brazdžioniui, rašytas 1948.IX.8 iš Tiubingeno, kuriame aptaria vertimų galimybes, jų išleidimo sunkumus: Iš tikro, mes turėtume atkreipti dėmesį į pasaulinio garso kūrinių vertimą į savo gimtąją kalbą. Aš jau seniai apie tai galvoju. Tačiau mane (jei aš ką išversčiau) atbaido tai, kad dabartinėse sąlygose sunku būtų juos išleisti.

Paskatintas A. Nykos-Niliūno, Tiubingene grįžo prie originaliosios kūrybos, vėl ėmė rašyti noveles. Tokio literato ir poeto, kaip Nyka, niekur prieš tai nebuvau sutikęs. Jo poezija mane sužavėjo. Jis vis ragino mane imtis plunksnos,- prisiminė savo kūrybos pradžią J. Tininis. Pasibaigus karui, ryžosi žurnale „Aidai“ publikuoti novelę „Našlė“.

Kaip ir kiti lietuvių inteligentai, J. Tininis rūpinosi išvykimu į kurią kitą laisvojo pasaulio valstybę. 1949 m. emigravęs į Australiją, kur nuo 1947 vyko lietuviai iš Vakarų Europos DP  stovyklų, Sidnėjuje dirbo laivo darbininku. Australijoje literatūrinį alkį slopino vertimais, o parašytas noveles publikavo Australijos lietuvių spaudoje. Parodoje – A. Vaičiulaičio išsaugotas Platono filosofinio teksto dialogo forma „Ilijonas“ vertimo fragmentas. Neliko ir kultūrinio gyvenimo nuošaly, 1953 m. prisidėjo prie Sidnėjaus lietuvių rašytojų klubo „Plunksna“ įsteigimo, buvo aktyvus narys.

1954 m. persikėlė į JAV, įsikūrė Los Andželo mieste ir nuo 1955 m. sausio dirbo žurnalo „Lietuvių dienos“ literatūros redaktoriumi. Paaiškėjus, kad vyriausiojo redaktoriaus pareigų atsisako Juozas Vitėnas, J. Tininis leidėjui A. Skiriui rekomendavo į šias pareigas B. Brazdžionį, jiedu susibičiuliavo ir tapo artimais draugais.

Amerikoje J. Tininiui atsivėrė naujos kultūros pažinimo, mokslinio darbo, sukauptos patirties perdavimo jaunajai kartai galimybės. Tačiau gyvenimas Amerikoje  J. Tininiui nelabai tiko. Parodoje matome laišką A. Vaičiulaičiui, kuriame 1956.4.24. rašė: Aš, kaip tas Odisėjas, apkeliavau daug salų, stebėjau žmonių papročius, bet vis dėl to Australijoje žymiai lengviau gyvenau negu šiame kontinente. Amerikoje žmonės dirba bent keturis kartus sparčiau kaip Australijoje. Todėl nesu patenkintas šiuo kraštu.

Deja, kaip ir dauguma į svetimą Ameriką atvykusių tautiečių, J. Tininis negalėjo išgyventi dirbdamas vien intelektualų darbą, teko verstis ir kitais, fizinių jėgų reikalaujančiais, bet geriau apmokamais darbais:  1956–1957 metais dirbo kavinėje „Fairstone Californian“ maisto gaminių pristatytoju, vėliau, anot P. Visvydo, pastoviu naktiniu prižiūrėtoju. Dailiųjų menų klubo steigimo nuotraukos, kurią matome parodoje, apraše B. Brazdžionis linksmai paaiškina: Privati ir neoficiali veikla šeimininkų malonėj. Tininis buvo pakviestas piaustyti kumpio (kaip prityręs virtuvės darbininkas, iš ko duoną valgo): šalia ir man nusidavė. Alkanas nelikau. O Briedis tą momentą įamžino. Prie stalo: Andrašiūnienė, Pažiūrienė, o už jų – Tininis, ko, žinoma, net ir aiškinti nereiktų; nuo manęs į dešinę – trys gracijos Rūkštelienė, Railienė ir Varnienė. 

Savo talentą J. Tininis atskleidė tik peržengęs pusamžio ribą, rašė noveles, romanus. Kūryboje daug likiminių mirties motyvų. Tininis į savo šokį su mirties motyvais žiūrėjo šypsodamasis. Kapinės jam buvo viena mūsų gyvenimo tereno dalis. Juk ir čia reikia vaikščioti su keleivio tvirtumu, šviesiai nusiteikus. Jis buvo nepagydomas stoikas. Šiuos P. Visvydo žodžius patvirtina ir tai, kad J. Tininis nevengė fotografuotis Forest Lawn kapinėse, kuriose buvo įspūdingų skulptūrų. Nuotraukoje – J. Tininis prie įspūdingiausio Forest Lawn kapinių akcento – didžiulės balto marmuro skulptūros, kurią labai vaizdingai aprašo viename iš laiškų Andromachai: Kad šios kapinės atrodytų mirtingiesiems jaukesnės, vietomis jos pagražintos marmurinėmis statulomis, vaizduojančiomis įvairias žmogaus gyvenimo fazes ar biblines temas. Įspūdingiausia statula – Mistery of Life. Italų skulptorius ją padarė iš balto marmuro, pavaizduodamas žmogaus gyvenimo paslaptį.

Gyvendamas Amerikoje, išleido tris originaliosios kūrybos knygas. 1957 m. leidykla „Terra“ Čikagoje išleidžia pirmąją J. Tininio knygą „Sužadėtinė“. Liepos 1 d. knyga pasiekė autorių ir liepos 4-ąją Los Andželo restorane „Chalon“, dalyvaujant būreliui rašytojo artimų bičiulių, įvyko knygos pristatymas.

Po pirmosios novelių knygos J. Tininis vėl nutilo ir tik 1970 m. ryžosi išleisti romaną „Dailininko žmona“, kuriame, lyg teptuku, tapo meilę, įvesdamas ir lengvų erotikos elementų. Sekančiais, 1971 metais dienos šviesą išvydo novelių rinkinys „Nuskandintas žiedas“.

Parodoje – visos trys paties J. Tininio sudarytos ir išleistos knygos.

J. Tininiui nemenko džiaugsmo teikė žurnalistinis, redaktoriaus darbas: ne tik redaguojant literatūrinę žurnalo „Lietuvių dienos“ dalį, bet ir priimant redakcijoje viešinčius svečius, dalyvaujant įvairiuose žurnalo organizuojamuose renginiuose, šventėse, piknikuose. Nevengė dalyvauti literatūros vakaruose, mielai skaitydavo savo kūrybą.

Žurnalo bendradarbių organizuotų švenčių, susibūrimų, žurnalo 10-mečio jubiliejaus koncerto, kasmetinės gegužinės ir pikniko nuotraukas taip pat matome parodoje. 

J. Tininis nenustojo siekti mokslo. Los Andželo miesto koledže 1958–1959 m. išklausė retorikos kursą, jį baigęs 1959 m. pabaigoje išvyko į Europą, ten Heidelbergo bei Vienos universitetuose studijavo lyginamąją kalbotyrą. Parašė disertaciją apie Lukrecijaus kūrybos estetiką („Das Aesthetische in der Dichtung des Lukrez“) daktaro laipsniui gauti, tačiau daktarato nesigynė, nors B. Brazdžionis ir labai jį ragino. Lankėsi parodose, knygynuose ir bibliotekose ieškojo literatūrinės spaudos. Studijos tęsėsi beveik metus, J. Tininis rašė literatūrinius laiškus Andromachai, reportažus su įspūdžiais iš Austrijos, Italijos, Vokietijos, kuriuos publikavo Amerikos lietuvių leidiniai „Draugas“, „Lietuvių dienos“.

B. Brazdžioniui rašė laiškus su įspūdžiais tiek apie literatūrinę Austrijos ir Vokietijos spaudą, tiek apie savo patirtus nuotykius, kurių šmaikščiam ir žaviam vyrui netrūko. Laiškas, parašytas 1959.12.15 – tarsi novelė su švelniais erotiniais elementais: detaliai aprašytas didelį įspūdį Tininiui palikęs susitikimas su senu bičiuliu, literatu Borisu Melngailiu, kurio nuotrauka eksponuojama parodoje. Nesunkiai įskaitomas ir atvirlaiškis, rašytas 1960.10.2 iš Bremeno: trumpame tekste tiek daug informacijos J. Tininiui svarbiais klausimais.

1956 m. J. Tininis pritarė B. Brazdžionio minčiai steigti Dailiųjų menų klubą, buvo vienas iš klubo krikštatėvių, aktyvus jo dalyvis nuo pat pirmųjų dienų. Jau pirmajame klubo susirinkime 1956 m. birželio 10 d. J. Tininis skaitė referatą „Santykis tarp tautinės ir visuotinės (universalinės) literatūros“, sukėlusį gyvą dalyvavusių diskusiją. J. Tininis siekė, kad klubo susirinkimai būtų prasmingi, dalykiški, kad nariai galėtų prisidėti prie lietuvybės problemų sprendimo Amerikoje, pats mielai dalyvavo klubo susirinkimuose. Virtualioje parodoje – įvairios Dailiųjų menų klubo susirinkimų nuotraukos.

Žinoma, grįžęs iš Europos, klubo narius supažindino su pasauline, daugiausiai vokiečių, austrų, prancūzų tuometine literatūra ir literatūriniu gyvenimu tose valstybėse, taip pat perėmė sekančio laikotarpio Dailiųjų menų klubo pirmininko vadeles. Ir būtent šiuo metu gautas Lietuvių rašytojų draugijos sekretoriaus P. Jurkaus prašymas, skirtas Los Andžele gyvenantiems lietuvių rašytojams.  Pasibaigus J. Tysliavos – P. Naujokaičio kadencijai, prasidėjo naujo pirmininko ir naujos valdybos paieškos, o B. Brazdžionis, Alė Rūta, J. Tininis prašomi imtis iniciatyvos sudarant LRD valdybą Kalifornijoje. Atsakydamas į P. Jurkaus kvietimą, B. Brazdžionis rašo: sunkias ir atsakingas pareigas norite užkrauti ant mūsų pečių, siūlydami sudaryti L. Rašytojų Draugijos valdybą iš Los Angelese gyvenančių rašytojų. Esame tolimiausiame JAV-bių pakraštyje, susisiekti su mumis teįmanoma tik korespondenciniu būdu. Bet jei manote, kad tokiose tolybėse būdama valdyba galėtų ką gera draugijai ir rašytojams padaryti, <...> sudarėme 5 asmenų sąrašą <...>. Taigi, 1962-1966 m. J. Tininis kartu su M. Biržiška, B. Brazdžioniu, Ale Rūta, B. Raila buvo draugijos valdybos narys. Nuotraukoje – Kalifornijos rašytojai – LRD nariai 1962 m.

Moksliniams tyrinėjimams J. Tininis skyrė laisvalaikio valandas, buvo kruopštus, dėmesio nereikalaujantis mokslininkas, besidomintis lietuvių kalbos sklaida, lyginamąja kalbotyra, taip pat dėstė lituanistiką Kalifornijos universitete. Savo antikos žinias puikiai pritaikydavo tekstuose ir kalbose. Parodoje matome rankraštį su trumpomis žiniomis apie graikų mūzas. Šio mūzų apibūdinimo pagrindu yra parengęs pasisakymą, priimant į Dailiųjų menų klubą M. Gimbutienę, jos globą priskirdamas mūzai Klio.

Viena didžiausių J. Tininio svajonių – parengti ir išleisti lyginamuosius graikų ir lietuvių, lotynų ir lietuvių kalbų žodynus ir šių kalbų studiją. Šio sumanymo nepaleido, nuolat dirbo, rengdamas studijos metmenis, tyrinėjimus skelbė spaudoje. 1959 m. gruodžio „Aidų“ numeryje publikuotame straipsnyje „Etruskai mums negiminingi“ sukritikuoja kunigo dr. K. A. Matulaičio straipsnį ir moksliškai įrodo, jog etruskų kalba nėra kilusi iš indoeuropiečių kalbų. 1962 gruodžio Aidų numeryje – platus J. Tininio mokslinis straipsnis „Naujasis prancūzų romanas“.

J. Tininis, mokėdamas daug kalbų, skaitė viso pasaulio spaudą, rinko žinias apie lietuvius ir Lietuvą, o Kalifornijoje nepraleisdavo nei vieno lietuviško kultūrinio įvykio, sekė lietuvių literatūros, dailės, muzikos naujienas. Parašė ne vieną knygos recenziją, straipsnių ir recenzijų apie įvykusias dailės parodas bei koncertus, įvairius Amerikos kultūros įvykius, juos publikavo periodikoje. Kartu su B. Brazdžioniu ir A. Gustaičiu J. Tininis dalyvavo Holyvudo muziejaus pamatų pradėjimo kasti iškilmėse 1963 m., šio įvykio nuotrauką matome parodoje.

J. Tininis visus jį pažinojusius žavėjo gera atmintimi, paslaugumu, kantrybe, nenusakomu gerumu ir dėmesiu, negailint savo brangaus laiko. Itin rūpinosi tautiečiais, svečiais atvykusiais iš Lietuvos, Amerikos ar kitų laisvojo pasaulio valstybių. Lietuviai jam buvo brangūs, jis, nepaisant politinių pažiūrų, vežiojo juos po Los Angeles apylinkes savo automobiliu, stengėsi parodyti kuo daugiau. Itin vertino draugystę. Nuotraukose matome jį su universiteto bičiuliais V. Kazlausku ir B. Brazdžioniu, su J. Eretu, atvykusiu iš Šveicarijos, A. Ramūnu-Paplausku – iš Kanados, J. Aisčiu, J. Girniumi, L. Andriekumi ir kt.

Dalyvaudamas parodų atidarymuose, diskusijose apie meną, pasisakydavo diplomatiškai, stengdamasis nieko neįžeisti. Eksponuojamos nuotraukos iš dailininkės J. Paukštienės parodos atidarymo, susitikimai su dailininkais J. Rimša, J. Pautieniumi, J. Andrašūnu, kuriuose dalyvavo ir J. Tininis. Žinoma, stropiai dalyvaudamas Dailiųjų menų klubo susirinkimuose, pasisakydavo įvairiais literatūros klausimais. 1964 07 11 DMK vyko diskusija apie lietuvių literatūrą, čia jaunas literatūros mėgėjas Margis Matulionis išsakė kaltinimų lietuvių rašytojams. Kilo aštri diskusija, joje pasisakė daugelis susirinkime dalyvavusių narių. J. Tininis nedaugžodžiavo: Meno kūrinys turi ne tik komunikuoti, bet būti drauge formos ir turinio sintezė. Gali būti geriausios ir giliausios filosofijos, o pats kūrinys bus visai nereikšmingas.

Vertėjo darbui taip pat skyrė nemažai dėmesio, ypač domino klasikinės graikų literatūros vertimai. Vertimais užsiėmė ne tik Lietuvoje ir Vokietijoje, bet ir emigracijoje, t.y. Australijoje, Amerikoje. Didelį darbą J. Tininis atliko su vertėju Nadu Rasteniu, – tai Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ vertimas. 1956 m. leidykla „Lietuvių dienos“ išleido N. Rastenio į anglų kalbą išverstą A. Baranausko poemą. Trumpą „Anykščių šilelio“ laidų apžvalgą knygos pabaigoje pateikė jos redaktorius J. Tininis. 1970 m. ši leidykla išleidžia antrąją knygos laidą su to paties dailininko J. Kuzminskio iliustracijomis, tik su plačiu J. Tininio įvadu. Knygose – tekstai lietuvių ir anglų kalbomis. Ir šįkart knygos kalbos redaktorius buvo J. Tininis. Parodoje eksponuojamos ir šios knygos.

J. Tininis spėdavo visur: studijavo, pats dėstė, dirbo leidybinį darbą „Lietuvių dienose“, priklausė Lietuvių žurnalistų sąjungai, Lietuvių bendruomenės apylinkei, ateitininkams sendraugiams, buvo įsitraukęs į Los Andželo Šv. Kazimiero parapijos choro veiklą, dalyvavo įvairiuose klubuose, Lietuvių fronto bičiulių sambūriuose, politiniuose renginiuose.

1966 m. vėl išvyko į senąją Europą – lankėsi Šveicarijoje, Austrijoje, po to – dalyvavo Europos studijų savaitėje, ten susitiko ir bendravo su J. Grinium, Z. Ivinskiu, J. Eretu ir kt. lietuviais bendraminčiais. Pasibaigus studijų savaitės renginiams, vykusiais Vokietijos lietuvių bendruomenės sodyboje „Romuva“, nusprendė ir vėl mėgautis kelionėmis po Europą: vyko į Romą, gėrėjosi senutėle Graikija, Olandija. Ir vėl skrido laiškai ir atvirlaiškiai draugams ir artimiesiems. 1966 m. liepos 12 iš Bazelio Šveicarijoje skrieja atvirlaiškis su elegantiškai donžuanišku laiškeliu Brazdžioniui: Oras kaip balzamas, mademaiselles – dėl prie širdies – kaip jos moka flirtuoti! Nustebintas. Tikros kalnų gazelės. Parodoje – studijų savaitės renginių nuotraukos ir atvirlaiškis B. Brazdžioniui.

J. Tininis turėjo didelę biblioteką, knygomis ir jose esančia informacija noriai dalijosi su kolegomis, knygas nuolat kaupė. Ypatingas traukos centras buvo savaitgaliais lietuvių parapijos bažnyčios šventoriuje veikiantis vadinamasis V. Prižginto knygų stalas, kur buvo galima nusipirkti įvairiausių knygų ir leidinių. Eksponuojama nuotrauka, kurioje J. Tininis su svečiu iš Kolumbijos S. Goštautu prie knygomis nukrautų stalų.

1971 m. liepos 31-ąją Santa Monikos lietuvių kultūros klube vyko literatūros vakaras, kuriame dalyvavo iš Bostono atvykęs rašytojas Antanas Gustaitis su žmona Aleksandra. Renginio programoje, kurią matome parodoje, nurodyta, kad savo kūrybą skaitė Kalifornijos lietuvių rašytojai. J. Tininis paskaitė makabriško turinio novelę „Proferansas mauzoliejuje“. Joje pasakojama istorija, kaip kapinėse trims kortų lošėjams pasisiūlo ketvirtasis, kuris, pasirodo, yra neseniai autoavarijoje žuvusio lošėjo vėlė.

Sekančią dieną, rugpjūčio 1-ąją Dailiųjų menų klubo susirinkime J. Tininis daugumai dalyvavusių džiaugėsi būsimomis atostogomis, laukė rytdienos kelionės ir vis kartojo norįs pailsėti. Rugpjūčio 2-ąją, prieš pietus perdavęs kolegoms paskutines žurnalo „Lietuvių dienos“ korektūras, J. Tininis kartu su savo bičiule, kaimyne Juzefa Strikaitiene išvyko į kelionę. Jis seniai svajojo aplankyti Hearsto pilį... Kelias vaizdingas, gražus, tačiau vingiuotas. Nuvažiavus 200 mylių už Los Andželo, jauno vairuotojo nesuvaldytas automobilis rėžėsi į priešais atvažiuojančios rašytojo mašinos šoną. Smūgio būta labai stipraus, Juozas Tininis žuvo.     

Tinkamą atsisveikinimą savo artimam draugui organizavo B. Brazdžionis, J. Tininis palaidotas Los Angeles Kalvarijų kapinių mauzoliejuje kitų dviejų Dailiųjų menų klubo narių – G. Veličkos ir M. Biržiškos kaimynystėje.

Liko daugybė neįgyvendintų planų, rankraščiai su parengtu spaudai dar vienu novelių rinkiniu, autobiografinio romano fragmentai, rinkta medžiaga romanui apie E. Pliaterytę, pradėti rašiniai literatūrinėmis temomis. Liko neįgyvendintos mokslininko svajonės, galėjusios atnešti J. Tininiui pasaulinio garso lingvisto vardą – nebaigta lyginamoji graikų-lotynų ir lietuvių kalbų studija, neapginta disertacija.

Anksčiau parašytą testamentą J. Tininis buvo sunaikinęs, o artima draugystė su B. Brazdžioniu palikimo priėmimo atveju nieko nereiškė. Po laidotuvių visas jo turtas buvo užkonservuotas, vėliau perduotas valstybei ir išparduotas iš varžytinių. Daug rankraščių buvo prarasta, tarp jų – kalbotyros studija ir disertacija. Dalis J. Tininio rankraščių, dokumentų vis tik atsidūrė B. Brazdžionio rankose. Parodoje – B. Brazdžionio išsaugoti J. Tininio paskaitų apie K. Donelaitį, V. Kudirką užrašai, rankraštis su biografinėmis detalėmis, užrašai rengiamai knygai apie E. Pliaterytę. Įdomūs spaudai parengtos naujos novelių knygos rankraščių du variantai skirtingais pavadinimais – „Keršto ugnis“ ir „Moteris su septyniais šydais“.

Atsisveikinimo žodyje Bronys Raila tarė: ,Gyvenime buvo gilus, tačiau modernus krikščionis. Aukštaitiškai giedras, tolimas visų rūšių fanatizmam, prieš nieką nesišvaistęs tik savo pasaulėžiūros ar moralės policininko pagaliais, jis pats visada atrodė ramus ir protingai tolerantiškas. Tačiau nežiūrint to vidinio gerumo, išorinio ramumo ir tariamo minkštumo, jis it plienas buvo nepaprastai kietas ir principingas, niekada nebėgęs ir nesitraukęs iš savo laisvai pasirinkto kelio, absoliučiai nuoširdus draugams, kaip lygiai atviras ir priešininkams ar kitaip galvojantiems. <...> Prašyčiau mūsų tautos ir mūsų protėvių Praamžių, kad niekad nesuvystų velioniui mūsų pasiliekančiųjų solidarumas, draugystė ir meilė.

Rašytojas J. Gliauda straipsnyje „Automobilio katastrofoje žuvo rašytojas Juozas Tininis“, publikuotame DMK metraštyje, p. 701, rašė: Rašytojų draugija imsis iniciatyvos pavesti kam tinka, surinkti literatūrinį Tininio palikimą ir išleisti post mortem paskirai atspaustus, ar iš rankraščių jo kūrybinius poreiškius.

Išties, B. Brazdžionio rūpesčiu  „Lietuvių dienose“ tų pačių metų lapkričio numeryje paskelbta:  Norima sukaupti buv. LD literatūros red. Juozo Tininio literatūrinį palikimą; šis tas jau turima. Daug dalykų yra išbarstyta liet. periodinėje spaudoje, pradedant Vokietijoje leistais laikraščiais (Naujasis Gyvenimas, Aidai, žiburiai...) ir baigiant JAV bei Australijos liet, spauda. Velionis yra daug spausdinęs vertimų iš prancūzų, vokiečių, anglų ir kt. k. apysakų, novelių, poezijos. Labai prašome jo bičiulius, mokinius ir kitus, kurie tik turėtų pas save leidinių su J. Tininio vertimais (ir orig. dalykais, jeigu jie nedėti į išleistus novelių rinkinius), padarius xeroxo kopijas, atsiųsti LD redakcijai (su pilna metrika, kur, kada spausta) arba bent pranešti, kas ir kokie dalykai turima. Taip pat prašytume velionies literatūrinio palikimo archyvui padovanoti, jei kas turi, J. Tininio verstų romanų „Paulius ir Virginija“. Už viską iš anksto dėkojame.

1972 m. sausio 15 d. „Lietuvių dienose“ paskelbta: Pernai metų lapkr. mėn. LD numeryje buvo išspausdinta žinutė, kad renkame Juozo Tininio literatūrinį palikimą, prašėme jo bičiulius patikrinti pas save turimus laikraščių ir žurnalų (komplektus bei, leidinius ir, radus vertimų ar kitų raštų, atsiųsti xeroxo kopijas ar pranešti LD redakcijai. Į tai atsiliepė V. Prižgintas ir atsiuntė mums gausų pluoštą J. T. vertimų, iš kurių vieną (Ištremtasis) spausdiname šiame puslapyje. V. Prižgintui esame labai dėkingi. Laukiame iš kitų. Tatai reikalinga J. T. leidiniui “Laiškai Andromachai”, kuris baigiamas redaguoti ir, tikimės, kad iki autoriaus mirties metinių bus išleistas.

Praėjus metams po J. Tininio mirties Dailiųjų menų klubo metraštyje publikuotame straipsnyje „Rašytojo Juozo Tininio pasigendant“ P. Visvydas rašė: Juozo gyvenimas buvo kupinas veiklos. Pastovus naktinis prižiūrėtojo darbas, lektoriavimas, kelionės, talka „Lietuvių Dienų“ redakcijoje, kultūriniai ir socialiniai įsipareigojimai, choras ir t.t. Ar taip užsiėmusiam žmogui lieka laiko prisėsti prie rašomojo stalo? Vargu. O vis dėlto Tininis sėdėjo, skaitė, mąstė ir rašė. <...> Kas pažinojo Juozą, pasakys: koks jis buvo gyvenime, toks liko ir savo knygose – meno ir moterų gerbėjas, atsargus viengungis ir žmogiškos tragikomedijos reiškėjas.

B. Brazdžionis iš J. Tininio rankraščių sudarė ir 1973 m. išleido knygą „Laiškai Andromachai“, 1973 m. spalio 14 d. Los Andželo šv. Kazimiero parapijos salėje įvyko knygos pristatymas. Virtualioje parodoje – pomirtinė J. Tininio knyga, knygos pristatymo vakaro programa ir nuotrauka, kurioje, pasibaigus renginiui, J. Tininio bičiuliai nusifotografavę parapijos šventoriuje.

Šis leidinys tebūna prie lentos mauzoliejuje tartum gėlių puokštė – leidėjo išraiška dėkingumo už darbą „Lietuvių Dienų“ žurnale ir draugo ženklas neužmirštamos, ištikimos bičiulystės, kuri mus jungė daugelį metų, - taip knygą dedikavo jos sudarytojas B. Brazdžionis.

Paskutiniuosius štrichus J. Tininio portretui P. Visvydas sudėjo 1974 m. straipsnyje „Rašytojo palikimo puslapius sklaidant“: Kas turėjo progos pabendrauti su rašytoju Juozu Tininiu, prisimena jo meilę išmintingam posakiui. Aforizmus Juozas svaidė kaip prityręs beisbolo metikas svaido sviedinius — su geru įsismaginimu į taikinį. Stebėdamas Tininį pobūviuose ar chore, pagalvodavau: „Iš kur tas griausmingo balso protuolis semia savo žiningumą ir be perstojo pila visokius antikinius ‘dum spiro’. Tai bent atmintis“. Vis dėlto profesoriškas J. Tininis, vienu metu pasinešęs susirasti pastovesnį ir geriau apmokamą darbą, neišlaikė egzaminų, būtinų, stojant tarnautoju į Amerikos paštą. Jį paklupdė kelios praktiškos matematikos formulės. Pašto viršininkams nerūpėjo Juozo filologinis bagažas. Jie norėjo formulių žinojimo. Aišku, apsiriko vyrai: Juozas tikriausiai su savo meile klasikai ir grožiui būtų pagerinęs laiškų pristatymą, ypač aromatiškų laiškų, rašomų kilniosioms Andromachoms. Šiandien tie laiškai, deja, kartais dingsta arba ateina pavėluotai. <...> Tininio vertimai žymiai praneša jo laiškus. Gerai atrinktu žodžiu jis sugeba paliesti lyros stygas ir originalui duoti gražią, skambią lietuvišką eilutę. Vertimuose atsiskleidžia jo platus dėmesys moderniai pasaulinei literatūrai, poetams: Johannes Bobrovvski, Ivan ir Clara Goll, Saint John Perse, berlynietei lietuvaitei Aldona Gustas ir kitiems. Ypač vertingą pluoštą sudaro eilėraščiai, išversti „Iš naujosios graikų literatūros“. Iš visko matyti, kad daug pasidarbuota, beverčiant elegiškus poetus <...>. Tininis turėjo ypatingą skonį gerai poezijai. Jo atranka pasigėrėtina.

Už paskolintus eksponatus dėkojame Rokiškio krašto muziejaus kolegoms, saugantiems Juozo Tininio archyvinį palikimą.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus  muziejininkė Jūratė Ivanauskienė