Matas Grigonis (1889–1971) – vienas svarbiausių XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių vaikų literatūros kūrėjų, prisidėjęs prie lietuviškos mokyklos kūrimo. Pasak  J. Linkevičiaus: <...> kuklų gimtosios žemės patriotą, taikliausia būtų pavadinti gėrio ir grožio sodininku <...>. Rašytojo prisiminimuose, kuriuos iš rankraščiuose užrašytų M. Grigonio atsiminimų sudarė ir išleido sūnus Matas Grigonis, daug dėmesio skirta vaikystei, praleistai XIX a. pabaigos lietuviškame kaime, netoli Rokiškio ir Nemunėlio. Nors vaikystė buvo sunki, šeima sunkiai pragyveno, o motina mirė anksti, palikdama jį našlaičiu, M. Grigonis, būdamas aštuoniolikos, pasižadėjo niekada neišvykti iš Lietuvos ir ieškoti pragyvenimo tėvynėje. Jis pasirinko liaudies švietėjo ir jaunimo ugdytojo kelią, skatindamas lietuvių kalbos mokymą tais laikais, kai ji retai buvo dėstoma gimnazijose. Kūrybos ir gėrio sklaida M. Grigonį įkvėpė po to, kai perskaitė Maironio Jaunąją Lietuvą ir nusprendė prisijungti prie tų, kurie ugdė jaunąją kartą nepriklausomybės idėjomis.

Mokytojo darbą M. Grigonis pradėjo 1907 m. rudenį ir tęsė iki 1934 m. pavasario. Per šį laikotarpį rašytojas ėjo įvairias pareigas: buvo pradžios mokyklos vedėjas, progimnazijos ir gimnazijos mokytojas, pradžios mokyklų instruktorius, vasarinių mokytojų kursų vedėjas ir lektorius, gimnazijos direktoriaus pavaduotojas bei dviejų vidurinių mokyklų direktorius, iš viso teko būti mokytoju ne mažiau kaip 31 290 asmenų.

Savo kūrybinį kelią, kurį jis pats vadino rašinėjimu, pradėjo 1907 metais, dirbdamas  mokytoju nelegalioje Neršonių pradinėje mokykloje, jo gimtojoje Rokiškio parapijoje. Jis rašė: Sėdžiu tada 18 metų jaunikaitis savo bute, būdamas Neršonių „Saulės“ pradinės mokyklos mokytojas. Veikiamas Smetonos ir Tumo redaguojamos „Vilties“, svajoju apie Lietuvą. Nors rusų priespauda kieta ir žiauri, mano jaunoje galvoje Lietuva žengia nepriklausomybės keliu. Imu plunksną ir rašau savo pirmąjį kūrinėlį:

Praeis daug  metų, ir tu, šalie gimtine,
Skaisčiai žydėsi, pasiekus idealą.
Tuomet nubudus, sutikdama aušrinę,
Tu mesi sapnų vylingą melą.

Nuo 1908 m. iki senatvės M. Grigonis aktyviai rašė straipsnius periodinei spaudai, naudodamas slapyvardžius, tokius kaip Svirno Žvynė, Matas Gojelis ir Dilė Matas. Jo straipsniai buvo skelbiami įvairiuose leidiniuose: Viltis, Šaltinėlis, Lietuva, Ateitis, Katalikas, Židinys, Kultūra, Genys.

1929–1934 m. Matas Grigonis dirbo Anykščių vidurinės mokyklos direktoriumi ir mokė lietuvių kalbos bei geografijos. Be pedagoginės veiklos, M. Grigonis labai rūpinosi mokyklos aplinka – sutvarkė apleistą teritoriją, atnaujino sodą, įrengė naujus takelius ir apsodino aplinką gėlėmis – gėlės visą gyvenimą buvo svarbi jo veiklos dalis, todėl ne veltui rašytojas buvo vadinamas gėrio ir grožio sodininku. Dar vaikystėje M. Grigonis turėjo savo darželį, atskirą lysvę, kurioje pasodino gilių ir mėlynąjį sinavadą – kankaliją, kuris tapo neatsiejama jo darželio dalimi, rašytojas net išreiškė norą, kad ši gėlė puoštų jo kapą. Gėlėmis visą gyvenimą „sergu“, jas mylėdamas, jomis besirūpindamas, – rašė poetas.

Dėl tuberkuliozės ir nusilpusios klausos 1934 m. M. Grigonis buvo išleistas į pensiją. Pasitraukęs iš pedagoginio darbo, jis įsikūrė Senamiesčio vienkiemyje netoli Panevėžio, kur daugiausia dėmesio skyrė kūrybai ir sodininkystei. Iki Antrojo pasaulinio karo jis aktyviai dalyvavo Panevėžio Aido ir kitų draugijų veikloje, prižiūrėjo draugijos biblioteką, domėjosi mokytojų ir bibliotekininkų vaidmeniu formuojant vaikų skaitymo įpročius.

1941–1943 m. rašytojas grįžo į Panevėžį, kur dirbo Panevėžio apygardos teismo sekretoriumi ir tapo Panevėžio 1-osios gimnazijos tėvų komiteto vicepirmininku. Tačiau dėl pablogėjusios sveikatos buvo priverstas vėl palikti darbą ir sugrįžti į Senamiesčio vienkiemį. 1945 m. pripažintas iškiliu mokytoju ir vaikų rašytoju, jis gavo personalinę pensiją, tačiau ilgainiui jį ėmė kamuoti sunkios ligos ir skurdas. Matas Grigonis mirė 1971 m. sausio 7 d. Vilniuje, kur ir palaidotas Rokantiškių kapinėse, o jo kapą ženklina akmeninis paminklas – stela su iškaltu dvieiliu: Atlikęs pareigą švietėjo, / Į kapą poilsio atėjo.

Matas Grigonis per savo kūrybinį kelią parašė daugiau nei 700 eilėraščių, jo poezija buvo įvairialypė: jis parašė ir išleido apie 40 knygų mokyklinio amžiaus jaunimui, tarp jų – originalią bei verstinę poeziją, pjeses ir tokių garsių autorių kaip L. Tolstojus, I. Turgenevas, K. Ušinskis bei Š. Pero pasakų vertimus. Atsiminimuose rašoma, kad gėlės, eilėraščiai ir dainos M. Grigonį lydėjo visą gyvenimą.

Virtualioje parodoje išvysite negausias, bet reikšmingas M. Grigonio muziejines vertybes: 1911–1913 m. buvo išleista keturiolika originalių ir verstinių jo knygų, tarp jų – pirmoji lietuvių poezijos knygelė vaikams Kvietkelis; 1914 m. Vilniuje išleista žaidimų knygelė Smagūs žaidimai; 1935 m. išleistas eilėraščių rinkinys Vaikų džiaugsmui Ukmergėje; 1936 m. Marijampolėje išleista eilėraščių knygelė Algimantėlio metai; 1937 m. išleista eilėraščių knygelė Tau tėvyne, kuri poetui suteikė teminių vaikų poezijos rinkinių pradininko vardą. 1939 m. Marijampolėje išleisti eilėraščiai Pas vargą svečiuose, tais pačiais metais išleista knygelė Dievą mylėti gražu. Eilėraščiai bei rašytojo rankraštis Amžinoji. Eilėraščiai, užrašyti užrašų knygelėje, kurią rašytojas siuntė savo dukterėčios būsimam vyrui, tremtiniui Aleksandrui į Sibirą. Taip pat saugomi M. Grigonio laiškai amžinam bičiuliui Mykolui Karkai, taip pat buvusiems mokiniams bei kolegoms – Jonui Šukiui bei Tomui Glodui.

Parengė (Vaikų literatūros muziejus) edukatorė (Vaikų literatūros muziejus) Iveta Zalieckaitė, 2024 m.