Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943) – prozininkė, literatūros kritikė, publicistė, pedagogė, liaudies švietėja, filantropė, moterų teisių gynėja. Gimė gydytojo Jono Leono Petkevičiaus ir Malvinos Chodakauskaitės šeimoje, Puziniškio dvare (Panevėžio r.) 1878 m. baigė Mintaujos aukštesniosios Trejybės vardo mergaičių mokyklą ir gavo namų mokytojos diplomą. Nuo pat mažens įdiegtų mamos (mirė, kai Gabrielei buvo tik devyneri) labdaros, filantropijos idėjų rašytoja nepamiršo visą gyvenimą: padėjo vargšams, ligoniams, Puziniškyje ir Joniškėlyje organizavo švietimo kursus jaunimui ir suaugusiems, globojo brolio Vladislovo vaikus, augintinį Antaną Kasperavičių... Spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metais įsijungė į nacionalinį judėjimą, rašė į „Varpą“, „Ūkininką“, bendradarbiavo su knygnešiais. Kartu su Žemaite aktyviai dalyvavo moterų judėjime, kovojo už jų teises. Dirbo „Lietuvos žinių“ redakcijoje Vilniuje, 1920 m. buvo išrinkta į Lietuvos Steigiamąjį Seimą, pirmininkavo pirmam posėdžiui. Tačiau labiau rašytojai prie širdies buvo ne politinis, o kūrybinis ir pedagoginis darbas Panevėžio gimnazijoje. Buvę mokiniai užrašė gražių atsiminimų apie rašytoją.
„G. Petkevičaitę mes supratome, gerbėme ir tapome vienminčiai. Norėjome dirbti, būti padorūs, mylėti savo vargo žmones, žemę. Mūsų mokytoja buvo tarsi caro jungą iškentėjusios liaudies simbolis.“ (Jonas Šukys)
„Įdomi buvo Petkevičaitės dėstoma pasaulinė literatūra, visa susieta su Lietuvos gyvenimu. Kalbėdama apie kitų tautų didvyrius, su jais lygindavo Lietuvos veikėjus ir rašytojus.“ (Kazys Bagdonas)
G. Petkevičaitės-Bitės kūryboje ryškios nacionalinės ir socialinės problemos (apsakymų rinkinys „Krislai“), asmenine patirtimi besiremianti publicistika („Karo meto dienoraštis“) ir proza (romanas „Ad astra“).
Parengė Senosios literatūros skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė