Žurnalistas ir poetas Petras Karuža, laikraščio „Rytas“ literatūros skyriaus redaktorius, šaltą 1930 m. gruodžio 7-ąją negalėjo būti niekur kitur, o tik Ateitininkų rūmų salėje Laisvės alėjos pradžioje, kur tą vakarą rinkosi visi literatūros mylėtojai. Jis buvo ir viską fiksavo. To meto publika jau buvo gerokai išlepinta įvairiausių renginių, ir rašytojų vakarai kai kam net pradėjo įgristi, nes scenoje pasirodydavo ir seni, ir jauni, ir net pradedantieji. Tačiau net ir tokioje tirštumoje Pirmasis moterų literatūros vakaras turėjo stulbinamą pasisekimą. Studentės ateitininkės suprato, kad atėjo laikas vakarui, kuriame svarbiausiomis taptų kūrėjos moterys. Iki tol jų visuomet ir visur tarp menininkų ir kūrybininkų tebūdavo mažuma. Net ir tuomet, tarpukariu, dar reikėjo „įrodyti“, kad moterys gali būti tikromis rašytojomis...
Žurnalas „Židinys“, kurį tuo metu redagavo Vincas Mykolaitis-Putinas, rašė: „Ateitininkės literatės suruošė tokį dalyką, kokio Kaunas nebuvo matęs!“ Miestiečiams tapo be galo smalsu išgirsti, ką ir kaip moterys pasakys kitokio nei vyrai, kuo jos ypatingos. Todėl Ateitininkų rūmų duris tą vakarą varstė daugelis, rinkosi ne tik moterys, o ir vyresnieji rašytojai – V. Krėvė, A. Vienuolis, A. Herbačiauskas, M. Vaitkus, J. Tumas-Vaižgantas, jaunieji trečiafrontininkai ir granitininkai, – visi atėjo įsitikinti, ar tikrai moterų kūryba jausminga, lyriška ir emocionali, pamatyti, kokia karta ateina po Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos ir kitų klasikių.
Pabandykime bet šiek tiek rekonstruoti to žiemos vakaro renginį. Jį pradėjusi viena iš dviejų vyresniosios kartos dalyvių Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė iškėlė amžinuosius kūrybos klausimus: kokia moterų kūryba Lietuvoje, ką gali reikšti frazė „moterys ir literatūra“, „ar literatūra yra moteriai tik žaidimas ir pramoga, ar gyvas sielos reikalas“ („Naujoji vaidilutėׅ“, 1930 m.). Kalbėjo apie prasmingą pradžią, tapsiančią moterų kūrybos raidos akstinu. Žurnalistas P. Karuža savo straipsnyje, kurį parašė įkvėptas vakaro atmosferos ir išgirstos kūrybos, pastebėjo, kad scenoje pasirodė ir dar visai nebrandžios, vos pradedančios literatės, tačiau kartu su savo stilių ir ryškų balsą turinčiomis rašytojomis sudarančios daug pilnesnį moterų kūrybos vaizdą 1930-ųjų metų Lietuvoje.
Pirmoji į sceną užkilo S. Nėris – ryškiausia ne tik tarp moterų, bet ir visame literatūriniame lauke. Tuomet ji mokytojavo toli nuo Kauno – Lazdijų gimnazijoje. Skaitė eilėraščius („Juokis gyvenime“, „Rudenį“, „Nakties gėlėse“) ir novelę „Prie žemės krūtinės“, kuri nedaug tenutolo nuo poezijos, tačiau toli gražu neprilygo jos kūrybingai, jaunatviškos energijos ir švelnaus liūdesio kupinai raiškai. Mums iš istorinio nuotolio ypač įdomu pastebėti, jog tada, 1930 m., kai kas svarstė, ar tik nebus jau praėję kūrybingiausias poetės laikotarpis, o juk dar taip toli iki brandžiausių rinkinių „Diemedžiu žydėsiu“, „Prie didelio kelio“...
Klasikė G. Petkevičaitė-Bitė, Lietuvos moterų suvažiavime ištarusi visiems įsiminusius žodžius „Kelkimės, seserys, švieskimės!“, žinoma, vakare taip pat skaitė savo prozos ištrauką, kuri klausytojams nepateikė jokių staigmenų, nes buvo įprastos stilistikos ir žanro. O salėje sėdėję klausytojai svarstė, kas pakeis vyresniosios kartos prozos kūrėjas, kokią formą atsineš į literatūrą jaunosios kūrėjos.
Panašu, kad viena tokių autorių – Petronėlė Orintaitė, kurios prozoje veikėjai jau ne tokie šabloniški, charakteriai psichologiškai pagrįsti, skaitytame kūrinyje „Pakutmarė“ nemažai sąmojo. Jautrią miestiečių klausą gal kiek ir žeidė rupūs kaimo žmonių dialogai, bet juk tikri ir autentiški. Beje, skaitė rašytoja ir poezijos, tik ji, priešingai nei geros jos draugės S. Nėries, nesužavėjo klausytojų. Kiekvienam savas kelias ir žanras...
Juzė Augustaitytė-Vaičiūnienė jau netrukus, 1931 m., išleis pirmąjį savo poezijos rinkinį „Su baltu nuometu“, todėl vakare jau tikrai turėjo iš ko rinktis skaityti. „Jos eilėraščiai lygūs, nušlifuoti kaip stiklas; be didesnių svyravimų“, – poetę įvertino P. Karuža.
O štai aktorės Alė Sidabraitė-Petrauskienės poezija, visiškai paprastutė, nesudėtinga, klausytojus pasiekė dėl ypatingo jos balso ir deklamacijos. Aktorė, dramaturgė ir poetė debiutavo 1930 m. eilėraščių rinkiniu „Eskizai“, kuris taip ir liko jos vienintele knyga. Recenzentas A. P., aptardamas debiutą „Naujojoje Vaidilutėje“ pastebi, jog eilėraščiai „gabios, inteligentingos rankos parašyti, turi elegancijos ir skambumo. Dėl to daugumas jų labai gražiai skambėtų dainininko lūpose“. Svarbu žinoti savo stipriąsias puses!
O jaunoji ir talentingoji neoromantikė Nelė Mazalaitė jų turėjo ne vieną. Galinga fantazija ir gyvas stilius buvo pastebimas klausantis net ir ne pačios geriausios autorės novelės „Konkursinė tragedija“. Kita vertus, beveik visiems susirinkusiesiems artimi ir svarbūs joje paliesti buitinės kasdienybės ir menininko talento kovos klausimai.
Vakaro metu skaitė jau žinomos rašytojos – Bronė Buivydaitė, kuri Tyrų Duktės slapyvardžiu išleido pirmąjį moters poetės eilėraščių rinkinį „Vasaros šnekos“ dar 1921 m., į modernėjimą žengianti Gražina Tulauskaitė, taip pat dar visai jaunutės I. Matusevičiūtė, Jadvyga Drungaitė, kurių kūrybinę ateitį tuomet dar buvo labai sunku nuspėti. Žinoma, dešimt scenoje pasirodžiusių rašytojų – dar ne visas, neužbaigtas to laiko moterų kūrėjų paveikslas, tačiau bent jau noras tokį parodyti. Ir jau vien iš to matyti, kad moterys švelnesnė, konservatyvesnės už vyrus. Matyti, kad tik pradėjusios rašyti moterys, kaip, beje, ir vyrai, imasi poezijos, o vėliau mėgina prozą, tik deja, ne visada šie eksperimentai pasiteisina. Nors jei rašytojos turėtų daugiau skaitymo viešumoje patirties, gal tuos kūrinius publikai priimti būtų sekęsi kiek geriau.
„Programą atlikus, visoms vakaro dalyvėms literatėms buvo suruošta kukli arbatėlė, į kurią pakviesti ir gerbiamieji mūsų rašytojai. Arbatėlės metu jaunosios poetės turėjo progos artimiau susibičiuliauti su senaisiais rašytojais“, – rašė „Naujoji Vaidilutė“. Šis prieškario Lietuvoje ėjęs moterų inteligenčių mėnesinis žurnalas surengė dar du moterų kūrybos vakarus – 1935 ir 1938 metais. Abu vyko gruodžio 8-ąją, Kauno salėje – Karininkų ramovėje. O susidomėjimas ir toliau nemažėjo. Į trečiąją moterų literatūros šventę negalėjo patekti visi norintieji, todėl ją transliavo radijas.
Prozininkė Karolė Pažėraitė, prieškariu pagarsėjusios apysakos jaunimui „Nusidėjėlė“ autorė, poetui Stasiui Santvarui yra rašiusi apie moterų literatūros vakarą, kuris vyko 1948 m. balandžio 8-ąją. Neaišku, kur jis vyko. Gal Brazilijoje, kur tuo metu gyveno K. Pažėraitė, vėliau persikėlusi gyventi į Putnamą (JAV).
Maironio namuose moterų literatūros ir muzikos kūrybos vakarai vėl atgaivinti ir vyksta čia kiekvienų metų gruodį nuo 1995 metų.
Parodoje eksponuojame vakare dalyvavusių rašytojų to laikotarpio nuotraukas, kai kuriuos jų daiktus, knygas ar rankraščius. Fotografijose šiek tiek atsiskleidžia gyvenimo būdas, įpročiai, kūrėjų charakteriai. Matyti, kaip to meto inteligentai leido laiką, kas jiems rūpėjo.
Parengė kuratorė Audronė Meškauskaitė