Juozą Baltušį galima vadinti arti savo skaitytojų esančiu rašytoju. Kilęs iš paprastų žmonių, jiems jis pirmiausia skyrė savo kūrybą, dažnai buvo kviečiamas ir noriai sutikdavo dalyvauti kūrybos vakaruose ir susitikimuose. Turėjo legendinę iškalbą, nepaprastai mokėjo valdyti auditoriją. Tiesa, ne toks tikslus apibūdinimas vadinti jį kaimo rašytoju. Nors kūriniams dažniau pasirinkdavo kaimo aplinką, išties buvo gimęs Rygoje, o kaime per visą gyvenimą praleido tik apie 11 metų.
Pats dienoraštyje tuo stebėjosi: „Negaliu atsikratyti minties, gana nemalonios, kad esu laikomas „kaimo žmogum, kaimo rašytoju“. Nieko įžeidžiamo čionai nėra, tačiau neatitinka tikrovės. Gimęs esu mieste, Rygoje, iki dešimties (beveik iki dešimties) nė akyse nemačiau kaimo, vėliau gyvenau jame apie vienuolika metų, po to – vėl miestas. Mieste, bendrai paėmus, išgyvenau 53 metus, kaime – nepilnus vienuolika, tai koks aš „kaimo žmogus“? Gryni prasimanymai!“ ( m.)
Juozas Baltušis – kūrybinis slapyvardis, kuriam rašytojas panaudojo mamos Marijonos Baltušytės mergautinę pavardę. Iš tiesų jis vadinosi Albertas Juozėnas. Kartu šeimoje užaugo dar 2 vaikai: brolis Leonardas ir sesuo Marija. Trys broliukai mirė dar vaikystėje.
Pasigirdus pirmojo pasaulinio karo aidams, tėvai kartu su trimis vaikais apleido Rygą, palikdami dalį daiktų, kurių negalėjo išsivežti ir pasitraukė į Rusiją. Kelionė traukiniu iki Maskvos truko tris savaites. Sunku buvo ir kariaujančioje, nuskurdusioje Maskvoje, tad Juozėnai patraukė dar toliau, į Nižnij Novgorodą. Mokyklą pradėjo lankyti Caricino mieste (vėliau – Volgogradas),prie Volgos upės, tiesa skirtą lietuviams su lietuviais mokytojais. Įsismarkavus revoliucijai, aplinkiniais keliais pagaliau grįžo į Lietuvą, mažieji ją matė pirmąsyk. Šeima įsikūrė Puponių kaime (Kupiškio r.). Tada ir prasidėjo J. Baltušio, kaip samdomo piemenėlio, dalia. Sukauptas apie piemens gyvenimą žinias vis vėliau panaudojo romane „Parduotos vasaros“. Už jį m. buvo skirta LTSR valstybinė premija. Pagal vieną iš šio romanų dalį „Virto ąžuolai“ vėliau buvo pastatytas filmas. Beje, beveik visi jo knygose vaizduojami personažai gyvenime turėjo realius prototipus.
Ryškiausi įspūdžiai žmogui dažniausiai lieka iš vaikystės ir paauglystės metų. Gal todėl J. Baltušis nevengė vaizduoti samdinio gyvenimo. Jis pats iš pradžių piemenavo, vėliau dirbo pusbernio ir berno darbus. Paskatintas K. Borutos, pradėjo mėginti save kūryboje. Jau pirmąjį kūrinį „Cukriniai runkeliai“ išspausdintą almanache „Darbas“ pasirašė, K. Borutos patartas, slapyvardžiu „Juozas Baltušis“, kuris vėliau ir lydėjo visą kūrybinį kelią. Kadangi jau pirmieji kūriniai ieškojo socialinės teisybės, jie vėliau atrodė tinkami ir naujai valdžiai.
J. Baltušiui sulaukus dvidešimties, šeima persikėlė į Kauną. Rašytojas dirbo „Raidės“ spaustuvėje raidžių rinkėju, pats ėmėsi savišvietos ir bendradarbiavimo spaudoje. m. išleido pirmąjį apsakymų rinkinį „Savaitė prasideda gerai“.
Savo gyvenimo meninį aprašymą jis pateikė autobiografijoje „Su kuo valgyta druska“ [darbinis knygos pavadinimas buvo „Mes ėjom, trepsėjom“], o kitą, vėlyvąjį laikotarpį, geriausiai galime pažinti iš jo dienoraščių, rašytų lyg sau, lyg kitiems, nes testamente buvo nurodęs sąlygą, kad juos viešinti leidžia, bet tik praėjus 25 m po jo mirties.
Per pirmąją okupaciją redagavo laikraštį „Naujasis valstietis“. Antrosios okupacijos metu pasitraukė į Maskvą, darbavosi radijuje, tapo lietuviškų laidų redaktoriumi. Dirbdamas radijuje, parengė daugiau nei 50 humoristinių radijo pjesių „Dėdės Silvestro valandėlės“. Tą patį darbą tęsė grįžęs į Lietuvą, kur buvo išrinktas radijo komiteto pirmininku. Vėliau redagavo literatūros žurnalą „Pergalė“. Nuo m. aktyviai dalyvavo to meto politinėje veikloje. Vėliau atsidėjo tik kūrybiniam darbui, nors šalia to net kelis kartus buvo išrinktas ir perrenkamas Lietuvos taikos gynimo komiteto pirmininku.
Dar prieš karą sukūrė šeimą su Vanda Petrauskaite, susilaukė dviejų dukterų, bet santuoka ilgai netruko. Vėliau susituokė su aktore M. Mironaite, kartu priimdamas auginti jos dukterį Dagnę. Poros santykiai buvo audringi, sykį buvo net išsiskyrę, bet vėliau vėl susiėjo. Savo namuose išaugino Dagnės sūnų, dailininką Roką Valaitį.
Turėdamas galimybę, J. Baltušis mėgo pakeliauti. Ne tik po sovietinius kraštus, bet teko jam lankyti ir Belgiją, Prancūziją, Švediją, o kai grįžęs iš JAV išleido knygą „Tėvų ir brolių takais“ buvo sulaukęs nemalonumų – neva per gerai jis atsiliepia ir vaizduoja tą „supuvusį kapitalizmą“. Vėliau sakė ne itin mėgstantis keliones po kapitalistinius kraštus, nes grįžus sunku saviesiems paaiškinti, kodėl net nugalėtieji vokiečiai gyvena geriau už karą laimėjusiuosius. Buvo nelabai kokios nuomonės apie rusų tautą: „Rusų žmonės, užuot atvykę pasimokyti pas mūsų vadovus ir eilinius žmonelius, vien keikti mus moka, peikti, ir vis niršta ant mūsų, kam daug visko turime, įvairių rūšių dešrą valgome, sviesto turime. Lyg tai mes kieno svetimo būtume paėmę, lyg apgrobę ką. Juk savo tai rankų darbo vaisius, patiems užtenka, ir kitiems duodame į valias, tame tarpe tiems patiems rusams, kurie šoka visur ir visada visus mokyti, peikti, neigti, o patys nieko nenori mokytis, tingi dirbti, gėrybes savo rankomis pasiimti, nė truputėlio nesigėdindami to fakto, kad, valdydami pačias geriausias ir derlingiausias žemes, nė pusės nesurenka toi derliaus, kokį surenka mūsų lietuviai artojai“.
Rašė ne tik romanus, bet ir dramas, parašė pirmuosius lietuviško kino scenarijus („Aušra prie Nemuno“, „Tolimoje apylinkėje“ (pastarasis nebuvo rodytas), vertė iš rusų kalbos V. Belovo, Dž. Ikramio, M. Lasilos ir kitų kūrinius.
Labiausiai vertinamos jo knygos – „Parduotos vasaros“ ir „Sakmė apie Juzą“, kuri, be kitų kalbų, buvo išversta ir į prancūzų ir pelnė prestižinę Prix du Meilleur Livre Etranger (skiriama už Prancūzijoje išleistą geriausią metų užsienio autoriaus knygą) premiją. J. Grušas jam kalbėjo, kad knyga verta Nobelio premijos ir prieš mirtį svajojo, kad J. Baltušis būtų jai nominuotas.
Gyvenimas jam šypsojosi. Iš dienoraščių matyti, kad, nors keista, J. Baltušis nebuvo itin valdžios mėgstamas, bet turėjo galimybę naudotis įvairiomis lengvatomis, skirtomis nomenklatūrai. Dažnai į jį kreipdavosi žmonės, prašydami padėti jiems patiems ar jų artimiesiems gauti vaistų, paslaugų, paskyrimų ar kitų dalykų. Ir rašytojas dažnai sutikdavo padaryti ką galįs. Juk buvo bendraujantis, žmonės jam patiko ir jis jų pasiilgdavo. Ypač artimas jautėsi savo krašto žmonėms. Dėl jo savotiškai „varžėsi“ Kupiškis ir Anykščiai, vadindami jį savu, tad J. Baltušis tapo ir Kupiškio krašto, ir Anykščių rajono Garbės piliečiu.
Mylėjo ne tik žmones, bet ir gyvulius: „į mano kačių fermą rūsyje, Roko įsteigtą ir man paliktą, priklydo dar vienas kačiukas. Labai glaudus, matyt, namuose gyvenęs. Maitinu ir jį. O ką darysi? Negaliu pakęsti alkanųjų riksmo“.
Būdamas garbaus amžiaus, jau galvodamas apie nepriklausomą Lietuvą, matė ją sugrįžtant į tarpukario laikus su visais jo trūkumais, galbūt iki galo nesuprasdamas, kad laiko ratas jau pasisukęs ir bus vienaip ar kitaip, bet ne „kaip prie Smetonos“. Šioji, paskutinioji jo gyvenimo dalis, visiškai skiriasi nuo iki tol buvusio. Gerbiamas rašytojas, politikos veikėjas, skaitytojų mylimas ir kviečiamas susitikti, jis tapo atstumtuoju. Žmonės viešai degino jo knygas, suplėšytas krovė prie namų durų, skambindavo ir grasindavo telefonu. Bet J. Baltušis liko ištikimas savo nuomonei – prisitaikyti jis nesiekė. Dabar jau kalbama, kad jo puolimas buvo perdėtas. Jus dar sovietinės santvarkos metais rašytoje trumpoje biografijoje jis pažymėjo „Rytą kilęs visuomet pamąstau: Ką šiandien gero galiu padaryti Lietuvai?“ Ta kryptim ir vairuoju visus savo darbus ir visas mintis“.
Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vedėja Jurgita Davidavičiūtė, m.
