m. vasario 12 d. minėsime 90-ąsias rašytojo Vytauto Misevičiaus gimimo metines. „Šis autorius yra sukūręs ne vieną pasakos žanro knygą, tačiau… kažkodėl pernelyg retai jas minime, neskubame įrašyti į šio žanro kontekstą. <…> ir aš pats, pristatydamas lietuvių literatūrinės pasakos raidą, dažniausiai „pamirštu“ aptarti Misevičiaus knygas (o gal tiesiog nerandu joms tinkamos „lentynėlės“?). Tad, atsiradus progai, dar kartą – truputį atidžiau – pažvelkime į šio žanro V. Misevičiaus kūrinius.“ (Kęstutis Urba). Manome, kad šie metai – tinkamiausia proga pagerbti primirštą rašytoją, priminti daugiau kaip dešimtį vaikams parašytų knygų:
Rašytojas, žurnalistas, prozininkas gimė m. vasario 12 d. Joniškėlyje, mirė m. balandžio 28 d. Vilniuje. Nors pats autorius rašė, jog „…Pirmą kartą gyvenime buvo išmaudytas ir suvystytas vienas tūkstantis devyni šimtai dvidešimt ketvirtais metais, sausio dvidešimtą“, o gimęs „Joniškėlio knygyne“… Kodėl skiriasi gimimo datos? Ogi todėl, kad „Pirmą kartą Misevičiumi Albertu Vytautu Jonu buvau pavadintas 1924 metais vasario 12-tą dieną. Mane oficialiai įdokumentino į storą, seną parapijos bažnytinę metrikų knygą odiniais veršio viršeliais“ – taip vaizdingai rašytojas save pristato lietuvių rašytojų autobiografijų knygoje. Na, o įprastose biografijose – įprasti faktai: m. baigė Šiaulių gimnaziją, 1944– m. dirbo laikraščių ir žurnalų redakcijose, – m. Kretingos rajono laikraščio „Žemaičių tiesa“ redaktorius, 1953– m. ir – m. žurnalo „Švyturys“ darbuotojas, galiausiai – – m. žurnalo „Švyturys“ priedo vaikams „Švyturiukas“ vyriausiasis redaktorius. Kūrinius pradėjo spausdinti m. Rašė apybraižas, apysakas, apsakymus, parašė humoreskų. Populiarios nedidelių pažintinio pobūdžio vaikų knygelių „Smalsučio“ serijos pradininkas. Sukūrė detektyvą, scenarijų filmui ir libretą operetei. Tačiau labiausiai rašytoją išgarsino istoriniais faktais paremti romanai jaunimui, kėlę patriotinius jausmus. Visai jo prozai būdingi išraiškingi siužetai, pasakojimo dinamiškumas, autoironija. Nors skaitytojų primirštas, bet minimas ir vertinamas mūsų literatūros kritikų: „Ėmęs rašyti dirbdamas periodinėje spaudoje, norom nenorom turėjo atiduoti duoklę to meto idėjiškumo reikalavimams ir komjaunuoliškai jaunystei, <…> todėl šiandien dalį rašytojo knygų tenka palikti užmarščiai, o turinčias išliekamąją vertę priimti su derama pagarba.“ (Jonas Linkevičius). „Prisipažinsiu, didžiausią ir apimties, ir užmojo požiūriu V. Misevičiaus pasaką „Karaliūnas Gargaliūnas“ () norisi gretinti su Kazio Sajos „Už nevarstomų durų“ (), Vytauto Petkevičiaus „Molio Motiejumi“ — žmonių karaliumi (1978) <…>“ (Kęstutis Urba). Profesorius V. Auryla išskiria „Danuko Dunduliuko nuotykius“, kuriuose „nemaža ekspresyvių situacijų, grotesko, šaržo, lengvos ironijos, humoro – viso to, kas patraukia vaikus“.
Dar neseniai mokiniai Misevičiaus pavardę vienintelį kartą rasdavę Kęstučio Urbos sudarytame 7 klasės skaitinių vadovėlyje. Septintokams siūlomas perskaityti „Budelis iš Holšteino“ iš apysakų ir novelių knygos „Karalienės Barboros juokdarys“ (). Pats rašytojas savo geriausiu istorinės tematikos kūriniu laikė romaną „Jaunasis pagonis“ (1983), tam vienu balsu pritarė ir literatūros tyrėjai. „Jaunąjį pagonį“ iš Misevičiaus kūrinių kaip įdomiausią išskiria ir paaugliai. Jie pripažįsta, kad pradžia sunkoka ir gana paini, tačiau vėliau nuo knygos sunku atsiplėšti. Skaitant bet kurį Misevičiaus istorinės tematikos kūrinį pirmiausia matyti, kiek daug autoriaus dirbta, kaip kruopščiai rinkta faktinė istorinė medžiaga. Knygų gale pateikiami išsamūs paaiškinimai, juos autorius vadino mozaika, surasta liaudyje, įvairiose publikacijose, archyvuose ir mokslo darbuose. Tikimės, kad sykį perskaitę bent vieną šio rašytojo kūrinį, vaikai ieškos ir kitų. Jo istorinė nuotykių proza puikiausiai tiktų ir prie „Didvyrių kronikos“, gal ir prie „Drąsiems, bebaimiams“ knygų. Ir ne tik rekomenduojamų perskaityti knygų sąraše, bet ir įtraukta į mokyklinę lietuvių kalbos programą „vyresnio ir vidutinio amžiaus“ moksleiviams.
