Vincas Krėvė (tikr. Mickevičius), gyvenęs, – – lietuvių literatūros klasikas, prozininkas, dėl savo politinės veiklos prieštaringai vertinama asmenybė. Rašė vaizdinga kalba, kuriai pamatus gavo gimtajame Dzūkijos krašte, rašytoją žavėjo tautos mitologija, ryškių istorinių asmenybių likimai ir dramos, rytų kultūra. Dažną skaitytoją domina rašytojo pasirinktas slapyvardis „Krėvė“. Rašytojo senelis buvo kilęs iš Nedzingės parapijos, kur Mickevičiai dar buvo vadinami Krėvėmis. Šią pavardę kaip literatūrinį slapyvardį Krėvė vartojo nuo m. Nepriklausomos Lietuvos laikais Krėvė pasirašinėjo dvilype pavarde: Krėvė-Mickevičius. m., pasitraukęs į Austriją, o m. į JAV, pasirašinėjo tik Krėve. Šioje virtualioje parodoje, tarp kitų eksponatų iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo, eksponuojama ir nuotrauka, kur rašytoją matome tarp studentų auditorijoje. Smalsu, koks gi Krėvė buvo dėstytojas? „V. Krėvės paskaitos būdavo labai įdomios. Jis skaitė bendrosios literatūros, specialųjį ir slavų literatūros kursus. Vos įėjęs į auditoriją, dar neprisiartinęs prie katedros, V. Krėvė jau pradeda šnekėti, o pasibaigus paskaitai, išeidamas, iki pat durų dar pasakoja. Dažnai V. Krėvė per paskaitas būdavo išsiblaškęs. Pasakodamas apie vieną kurį rašytoją, jis paminėdavo visai kito vardą, šito nepastebėdamas. Skaitydavo labai susikaupęs, į auditoriją nežiūrėdavo, o žvelgdavo kažkur į vieną tašką, nieko aplink save nematydamas. Neprisimindavo studentų veidų bei pavardžių, nors į kai kuriuos per paskaitas, atrodydavo, ilgai žiūri.“ (Iš R. Mirono atsiminimų)
Parengė Senosios literatūros skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė
