Septyniolikmetė mergina (gimusi Kaukaze, vaikystę praleidusi Ukrainoje) metų pavasarį Maskvoje per langą pamatė labai aukštą, ilgaplaukį, su pelerina jaunuolį. „Vis dėlto kokie tie lietuviai keisti…“, – po daugybės metų prisimins būsimoji Sruogienė. -ųjų metų vasarą jiedu dirbo laikraščio „Lietuva“ redakcijoje Kaune ir būtent „čia prasidėjo bendras darbas ir labai didelis mūsų draugavimas. Kažkaip iškart mes pasidarėme neišskiriami.“ Po poros metų išvykus į Vokietiją (ji, Sruogos patarta, studijavo istoriją, jis – slavistiką, teatro ir meno istoriją) ir Sruogienei grįžus į tėvo namus Būgiuose, vyko intensyvus, ilgesingas susirašinėjimas. „Laukiu, sapnuoju svajoju 20-o (ketvirtadienio) Mylimas, mylimas. Kaip aš laukiu!“ (iš laiško Sruogai į Miuncheną. Berlynas, m.). Susituokė Viekšnių bažnyčioje -ųjų kovo 22 dieną. Jaunieji iškart apsigyveno Klaipėdoje, kur Sruogos laukė darbas „Klaipėdos žinių“ redakcijoje. Kaip prisimena Sruogienė, turto nusivežė „po lagaminą su knygomis, kiek baltinių, drabužių, skolos…“ Persikėlus į Kauną, abu įsitraukė į nuoseklų akademinį gyvenimą. Sruoga dėstė universitete, Sruogienė dirbo Kauno 3-oje gimnazijoje, abu aktyviai bendradarbiavo spaudoje. Sėslesnį gyvenimo ritmą inspiravo dukters gimimas (-ųjų rugpjūčio 15 d.) „Jo meilė jai buvo lyg sielą guodžiąs spindulys“, – prisimins Sruogienė. Daliai Balys (taip ji vadino tėvą) buvo nepakeičiamas draugas, jos literatūrinių ir teatrinių užmačių bendražygis, atidus ir rūpestingas tėvas. „Kartą Bugiuose sirgau keista vidurių liga – joks maistas nesivalgė. Daktaras patarė bandyti apelsinų sunką. Apelsinų sunka Lietuvoje? O ypač Viekšniuose? – tartum įsigeisti gulbės pieno. Balys užsispyrė apelsinų gauti. <…> Iškošė visas krautuves, apėjo visus prekybininkus, ir ką gi – grįžo namo su apelsinais!“ – sėkmingai pasveikusi, vėliau pasakos Dalia. Šeimos trijulė, nors kiekvienas turėjo privačius gyvenimus, savo darbus, savo kambarius, dažnai kartu leisdavo laisvalaikį: „Fiatas daug ką pakeitė mūsų gyvenime. Savaitgaliais arba šiokiadienių popiečiais susėsdavom visi trys, dažnai vieną kitą mano draugių pasiėmę, ir traukdavom į miškus.“ Įsigijus fotoaparatą, dažniausiai fotografuodavo Sruogienė, todėl nuotraukose dominuoja Sruoga, Dalia, artimieji, bičiuliai. „Jei ką dovanodavom vienas kitam, tai beveik visad – knygą“, – rašė V. Sruogienė. Taip pat muziejaus archyvuose saugomas laikrodis, „man Balio dovanotas, kai pradėjau mokytojaut “ ir Sruogienės dovanota juostelė: „B. Sruogos Motinos Agotos Sruogienės verpti siūlai iš linų, užaugintų jų tėviškėje Baibokuose. Iš jų išaudžiau šią juostelę ir padovanojau ją Baliui.“ Žemės sklypą tuometinio Kauno pakraštyje, netoli Zoologijos sodo, Ramiojoje gatvėje 9, Sruogų šeima įsigijo metais (namo projekto autorius architektas Vladimiras Zubovas). Čia kartą viešėjusi latvių rašytoja Zenta Maurinia pasakė: „Šiame židinyje jaučiu meilę ir saulę.“ O poetas Jurgis Baltrušaitis sukūrė ketureilį: Dievas davė judviem kelią naują, Tad priimkite jo kiekvieną vingį – Žemės derlių semkit pilna sauja Ir kelionėj būkite laimingi! Nuosavais namais džiaugėsi neilgai (–). Neišskiriamąją trijulę išskyręs karas nesunaikino amžininkų atsiminimų, paliko didžiulį Sruogų šeimos archyvą, kurį šiandien ekspozicijų, parodų, ekskursijų ir kt. forma „vartome“ kaip šeimos albumą.
Parengė B. ir V. Sruogų namų-muziejaus muziejininkė Vaida Bareišaitė
