STASYS YLA

Ukmergės apskrityje (dab. Anykščių r.), Luciūnų kaime, gimė kunigas, rašytojas, spaudos ir visuomenės veikėjas Stasys Yla. Kviečiame susipažinti su šia iškilia išeivijos asmenybe čia pateikiamoje virtualioje parodoje. Kovo pradžioje Maironio muziejuje pradės veikti S. Ylai skirta stacionari paroda, kurią labai praturtino rašytojo giminaičių – jo sesers Uršulės dukros Anelės Šlaitienės-Pečkaitienės ir jos dukros Ritos Šlaitaitės paskolintos nuotraukos bei paveikslai: paties S. Ylos tapyti tėvų portretai, gimtinės vaizdas ir kt. Nuoširdžiai dėkojame! Kviečiame apsilankyti parodoje! Aukštaitijos ūkininkai Juozapas Yla ir Veronika Semėnaitė-Ylienė užaugino šešis vaikus: keturis sūnus ir dvi dukras. 1908 m. sausio 5-ąją pasaulį išvydęs būsimasis kunigas ir rašytojas Stasys buvo priešpaskutinis vaikas. Didelę įtaką jam padarė pirmasis mokytojas. S. Yla apie jį rašė: „Mano gyvenime jis daug lėmė. Skatino nesitenkinti pradžios mokykla, kalbėjo apie tai su namiškiais ir, nelaukdamas, kol baigsiu keturis skyrius, išsiuntė į gimnaziją laikyti stojamųjų egzaminų.“ Ukmergės gimnaziją jaunuolis baigė 1925 m. ir įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1932-aisiais arkivyskupas J. Skvireckas Kauno arkikatedroje suteikė kunigystės šventimus. Seminarijos vadovybė, pastebėjusi S. Ylos gabumus, paskyrė jį Marijos Pečkauskaitės gimnazijos kapelionu. Kartu S. Yla studijavo pedagogiką ir psichologiją Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. 1934 m. vasarą keletą mėnesių dar gilino žinias Grenoblio universitete, Prancūzijoje. Vytauto Didžiojo universitetą baigė, gavęs teologijos licenciato laipsnį už darbą „Lietuvių apologetinė literatūra 1904–1914 m.“ Nuo 1935 metų jaunasis kunigas pradėjo dėstyti pastoracinę teologiją VDU Teologijos-filosofijos fakultete. Jis skyrėsi nuo kitų dėstytojų demokratiškumu, daug artimiau bendravo su studentais, net diskutavo su jais. Dėl to buvo mėgiamas, kviečiamas skaityti paskaitų studentų susirinkimuose. S. Yla buvo vienas iš pastoracinės, arba sielovadinės, teologijos atnaujintojų Lietuvoje. Iš Vakarų Europos parsivežė ne tik naujų pastoracijos metodų ir idėjų, bet ir gyvą tikėjimo ugnį, tapo prof. S. Šalkauskio pradėto Gyvosios Dvasios sąjūdžio vienu artimiausių bendražygių. Buvo subūręs bendraminčių kunigų grupelę, kuri trečiadieniais rinkdavosi jo kambary, Maironio namuose, diskutuoti apie pastoracijos atnaujinimą. Grupelės nariai rašė straipsnius į „Tiesos kelią“. 1939 m. S. Yla išleido knygą „Siauroji ir pilnutinė krikščionybė“, kuri atskleidė, kad Lietuvoje brendo ekumeninė, arba atvirosios krikščionybės, dvasia. Autorius buvo vienas pirmųjų ir svarbiausių tos dvasios judintojų. Savo knygose ir straipsniuose S. Yla svarstė konkrečius savo tautos pastoracijos reikalus: „Laisvės problema krikščioniškosios ir naujoviškosios pasaulėžiūros šviesoje“ (1937) „Kaimas ir miestas šių dienų pastoracijoje“ (1938), „Dabarties žmogus“ (1940), „Dvasinė kaimo krizė ir kunigas“ (1940) ir kt. Siekdami įnešti naujos, vakarietiškos dvasios į Lietuvos gyvenimą, katalikų intelektualai dr. Z. Ivinskis, A. Maceina, J. Ambrazevičius-Brazaitis, J. Grinius, P. Dielininkaitis, kun. S. Yla 1936 m. įkūrė katalikišką laikraštį „XX amžius“ (pavadinimą pasiūlė S. Yla). Redaktorius buvo J. Prunskis, su juo redakcijoje dirbo ir visi dienraščio steigėjai. 1937 metais pasirodžius S. Ylos knygai „Komunizmas Lietuvoje“, pasirašytai Juozo Dauliaus slapyvardžiu, prel. M. Krupavičius jį pasveikino kaip naujai gimusį sociologą. Studijoje autorius ne tik apžvelgia komunizmo tikslus, taktiką, komunistų organizacijas ir jų veikimą Lietuvoje, komunizmo pavojų Lietuvai bei kovą su juo. Jam už viską svarbiau, kad komunizmas neįsismelktų į lietuvio galvą, nepavergtų sąmonės. 1940 metais, bolševikams okupavus Lietuvą, S. Yla pasitraukė į Vokietiją, kur buvo Berlyno lietuvių kapelionu. 1942-aisiais grįžo į vokiečių užimtą tėvynę, dirbo VDU Teologijos fakulteto Pastoracinės teologijos katedros vedėju, rūpinosi katalikų rezistencine spauda. 1943 m. kovo 16 d. S. Yla suimamas Kauno politinės policijos ir atsiduria tarp 46 Lietuvos intelektualų, kuriems hitlerinė saugumo policija ir Saugumo departamento Lietuvoje viršininkas pasirašė verdiktą: „Vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui, ypač prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją. Ostlando saugumo policijos ir SS vyriausiojo vado įsakymu, suderinus su aukštesniuoju vadu, jis siunčiamas tolesniam laikui į Reiche esančią koncentracijos stovyklą.“ Visi suimtieji buvo išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur praleido dvejus siaubo metus. Kun. S. Yla, stengdamasis pakelti nelaimės draugų dvasią, palaikyti viltį, kūrė maldas ir vakarais jas skaitydavo. Kartu kalėjo ir Balys Sruoga, kuris, išgirdęs tas maldas, paskatino rašyti eiles. Savo atsiminimų apie kacetą knygoje „Žmonės ir žvėrys“ kun. Yla rašo: „Buvo nelauktas dalykas, kai jis kartą pakilo, lovoj atsisėdo, užsidengė rankomis veidą ir prabuvo visą maldos laiką kaip kiti. Kartais, maldai pasibaigus, jis dar ilgiau pasėdėdavo, veidą rankomis uždengęs. Vieną rytą Sruoga priėjo ir, spausdamas man ranką, labai nuoširdžiai padėkojo už skaitomas maldas. Neprisimenu, kad jis ligi šiol bent kartą būtų mane prakalbinęs. Ir visiems jis buvo nekalbus. Tuo nesistebėjau, nes nebuvo ir progos kalbėtis, juoba, kad mudu iš Lietuvos nebuvome pažįstami. Tavo maldos nuoširdžios, paprastos, artimos poezijai. Sveikinu! Jei tokios maldos būtų mūsų bažnyčiose, aš mielai į jas eičiau! <…>

Rašyk eiles! …Turi stilių, valdai žodį. Bandyk! Parašęs, atnešk man – peržiūrėsiu.“ Taip kaceto pergyvenimai sugulė į poezijos knygą „Sutryptame kely“, kuri išleista jau laisvėje – Kirchheim-Tecke 1947 m. Minėtoji atsiminimų knyga „Žmonės ir žvėrys“ buvo parašyta gyvenant Amerikoje ir išėjo Putname 1951 metais. 1945 m. kartu su evakuojama stovykla patekęs į Lenkiją, S. Yla kurį laiką buvo Placuvkos vienuolyno prie Varšuvos kapelionu, o rudenį jam pavyko slapta išvykti į Vokietiją, kur keletą metų dirbo Lietuvių tautinėje delegatūroje sielovados patarėju ir spaudos skyriaus vedėju, redagavo žurnalą „Auka“. 1950-aisias išvyko į JAV, apsistojo Nekaltai pradėtosios Mergelės Marijos vienuolyne, pažįstamoms seselėms pakvietus būti jų kapelionu. Čia gyveno ir dirbo 33 metus kol iškeliavo amžinybėn – 1983 metų kovo 24 dienos. Putnamas buvo lietuvių kultūrinės veiklos židinys. Vienuolynas leido knygas, veikė spaustuvė, buvo įkurtas Amerikos lietuvių kultūros archyvas. Rašytojai bei kiti inteligentai, kuriems buvo reikalinga globa, Putname turėjo savo poilsio namus. Pats kun. Yla Putname irgi neapsiribojo kapeliono pareigomis. Jis rūpinosi skautais ir ateitininkais, organizavo jiems stovyklas, kursus, skaitė paskaitas, buvo jų vadovybės sudėty. Ypač glaudžiai buvo susijęs su ateitininkais. Ilgametis federacijos tarybos narys, nuo 1963 metų – vyr. dvasios vadas. Federacijos 50-mečiui parengė ir 1960 m. išleido stambų „Ateitininkų vadovą“. Iš jaunimui skirtų pedagoginio-psichologinio pobūdžio knygų stambiausia – „Moderni mergaitė“, kurios išėjo du leidimai (1964 ir 1967). Straipsnių ir knygų rašymas buvo svarbiausias S. Ylos veiklos baras, gyvenant JAV. Jis plėtojo dar Lietuvoje pradėtas temas, o kai kurias knygas ar straipsnius padiktavo gyvenimas Amerikoje ar konkrečiai vienuolyne. Svarbiausios minėtinos knygos: „Laisvės problema“ (1956), „Dievas sutemose. Religiniai lūžiai lietuvių gyvenime“ (1964), „Šiluva žemaičių istorijoje“ (1970), „Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje. Nuo Mažvydo iki Skvirecko“ (1973), „Jurgis Matulaitis. Asmenybės apybraiža“ (1977), albumas „Lietuvių šeimos tradicijos. Šeimos kūrimo vyksmai“ (1978), „M. K. Čiurlionis. Kūrėjas ir žmogus“ (1984). Neapleido S. Ylos ir poezijos mūza. Po jo mirties stalčiuje buvo rasti rankraščiai, pavadinti „Tylos liturgija“. 2003 metais, minint mirties 20-metį, „Ateitis“ išleido šį poezijos rinkinį. Laisvu nuo darbų metu kunigas S. Yla ėmėsi statyti netoli vienuolyno akmeninę Karaliaus Mindaugo pilį – muziejų. Šis sumanymas gimė artėjant Mindaugo mirties 700-osioms metinėms ir buvo sėkmingai įgyvendintas. Lietuvos karalių Mindaugą S. Yla laikė Lietuvos valstybingumo ir krikščionybės pradininku. 1963 metais laiškuose redaktoriams jis piktinosi, kad jau ruošiamasi Donelaičio jubiliejui, kuris bus kitais metais, o „Mindaugas – po šluota.“ Savo „pilaitę-muziejėlį“ pastatė „jaunimui – pristatyti Lietuvos istoriją ir jos valstybės pradininką.“ Pažinojusieji S. Ylą prisimena jį kaip „nepalaužiamą idealistą“ (kun. J. Prunskis), turintį „dvasinę charizmą – dvasinį patrauklumą, žmogišką krikščionio šilumą, kuri tirpdo psichologinius barjerus“ (kun. P. Gaida), gyvos dvasios kunigą – „dvasinio dinamizmo nešėją“ (J. Brazaitis). Rašytojas J. Jankus rašė: „Kunigas Stasys Yla buvo labai neeilinė asmenybė mūsų gyvenime, ypatinga dovana, kurios ligi galo nesupratome ir gal negreit tesuprasim…“

Parengė Išeivių literatūros skyriaus muziejininkė Elvyra Brazaitienė