Paroda Virtuali paroda

JONAS JABLONSKIS (1860–1930)

  • J. Jablonskis apie 1900 m.

  • J. Jablonskis apie 1905 m.

  • J. Jablonskis su vaikaičiais Palangoje apie 1927 m.

  • J. Jablonskis (sėdi vežimėlyje) su draugais Palangoje, 1927 m. Nuotrauka Norbas Gaulia

  • J. Jablonskis (vežimėlyje) paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ atidengimo iškilmėse. Priekyje stovi Kazys Grinius. Kaunas. 1921 m.

  • J. Jablonskis (vežimėlyje) su Kauno karo ligoninės gydytojais. 1927 m.

  • Prie paminklo J. Basanavičiui Kauno karo muziejaus sodelyje. Sėdi – J. Bulota, J. Jablonskis, M. Jankus. Stovi – J. Šliūpas, G. Beržanskis, A. Kriščiukaitis, Maironis, Konstancija Jablonskienė (J. Jablonskio žmona), A. Jakštas-Dambrauskas, P. Matulionis, atokiau stovi J. Šimoliūnas. 1925 m.

  • J. Jablonskio laidotuvės. Kaunas. 1930.02.25

  • J. Jablonskio kepuraitė

  • J. Jablonskio stiklinė su įdėklu ir monograma

  • J. Jablonskio atvirlaiškis mokytojui Justinui Strimaičiui. 1916.02.15

  • J. Jablonskio (rašyta sekretoriaus, kalbininko – tik autografas) laiško Zigmui Kuzmickiui fragmentas. 1926.11.26

  • Gramatikos (1901 m.) puslapis su J. Jablonskio taisymais

  • Edvardo Viskantos atsiminimai apie J. Jablonskį ir K. Būgą. 1 psl. Kaunas. 1986 m.

  • J. Jablonskis. Lietuvių kalbos gramatika. Kaunas-Vilnius. 1922 m.

  • J. Jablonskis. Lietuvių kalbos gramatika. Kaunas-Vilnius. 1922 m., atvartas

  • Kaunas, 1925 m.

  • J. Jablonskio gramatika. Tilžė. 1901 m.

  • Kaunas, 1930 m.

  • Kaunas, 1933 m.

  • Kaunas, 1928 m.

  • J. Jablonskis. Mūsų žodynėlis. Voronežas. 1918 m.

  • J. Jablonskis (sl. Rygiškių Jonas). Lietuvių kalbos sintaksė. Seinai. 1911 m.

1 / 23

Jonas Jablonskis – žymiausias lietuvių kalbos normintojas, redaktorius, bendrinės kalbos puoselėtojas ir dėstytojas. Vinco Kudirkos bendramokslis ir bendramintis J. Jablonskis, pasirašinėdamas įvairiais slapyvardžiais (P. Kriaušaičio, Senio, Nenuoramos, Rygiškių Jono ir kt.), kalbininko kelią pradėjo laikraštyje „Varpas“. J. Jablonskis, kaip ir kiti ano meto lietuvybės puoselėtojai, buvo rusų caro žandarų persekiojamas, jam uždrausta gyventi ir dirbti Lietuvoje. Mieliau būtų gyvenęs ir dirbęs gimtinėje, tačiau gyvenimo aplinkybės nubloškė į Mintaują, Taliną, Pskovą… Į Vilnių su šeima sugrįžo tik 1904 m. Dirbo Petro Vileišio redaguotame lietuviškame dienraštyje „Vilniaus žinios“, dėstė lietuvių kalbą Panevėžio mokytojų seminarijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Voronežą, kur mokytojavo lietuviams skirtoje gimnazijoje. Voroneže susirgo reumatu, tapo sunku vaikščioti ir rašyti. Kai profesoriavo Kauno universitete, studentai kalbininką su vežimėliu užnešdavo į auditoriją arba eidavo į jo butą klausyti paskaitų. Apie tai savo atsiminimuose rašo ir vertėjas Edvardas Viskanta. „Ir štai pagaliau, lygiai dešimtą valandą, prasiveria šoninės durys ir klasėn įrieda ratuotas krėslas, žmonos stumiamas, o jame – Jonas Jablonskis, gelsvu tartum kupranugario vilnos palaidiniu apsisiautęs, kojos apklotos languota vilnone skepeta, ant galvos – juodo satino šlikė“. (MLLM archyvas). J. Jablonskis studentams sakydavo: „Neskaitykite laikraščių, jeigu nenorite sugadinti savo kalbos!“ Labai vertino Žemaitės kūrybą, redagavo jos raštus, gyrė vaizdingą, iš liaudies atėjusią kalbą, stilių. 1901 m. J. Jablonskis Petro Kriaušaičio slapyvardžiu išleido „Lietuviškos kalbos gramatiką“, kurioje įtvirtino aukštaičių kauniškių tarmę. MLLM archyve saugoma ši gramatika yra su paties J. Jablonskio ranka darytais taisymais ir įklijomis. J. Jablonskio ranka rašytų rankraščių ir laiškų išliko nedaug, nes sunegalavęs, negalėdamas pats rašyti, diktuodavo tekstą kitiems asmenims. 1916 m. vasario 15 d. pats parašo ir išsiunčia atvirlaiškį mokytojui Justinui Strimaičiui. Pataria „daug skaityti, galvoti, lyginti…“