PULGIUI ANDRIUŠIUI – 115

Šiais metais minėdami rašytojo, vertėjo, žurnalisto, esperantininko Pulgio Andriušio (tikrasis vardas – Fulgencijus Andrusevičius) 115-ąsias gimimo metines, pristatome virtualią parodą apie jo gyvenimą ir literatūrinę veiklą. Savo ypatingu įsijautimu į lietuviškąją gamtą ir jos žmonių dvasią rašytojas rikiuojasi prie K. Donelaičio, Žemaitės ir Vaižganto. Jo kūriniai meniškai perpinti rytų aukštaičių žodynu ir sintakse – tai suteikia novelėms bei apysakoms savitą atspalvį. Parodoje eksponuojamose nuotraukose atsispindi Pulgio Andriušio gyvenimo kelias. Būsimasis rašytojas gimė 1907 m. kovo 31 d. Gaidžiuose, Tauragnų valsčiuje. Šeimoje be jo augo dar šeši berniukai. Juos vadino Žemaičiais, nes troba kaime buvo žemiau nei kitų Andrusevičių. Vaikystė buvo sunki, nuolat trūko pinigų. P. Andriušis penkias klases baigė Utenos „Saulės“ gimnazijoje. Ten pradėjo aiškėti pašaukimas – domėjosi lietuvių literatūra, ėmė rašinėti eiles, bet greitai metė, nes neplanavo stvertis dainiaus lyros. Jis turėjo svajonę: „Būti rašytoju, dailininku, pasisakyti visai Lietuvai“. Tais laikais kaimo vaikui, pabaigusiam penkias klases, buvo trys išeitys: kunigų seminarija, karo mokykla arba mokytojų kursai. P. Andriušio nė viena šių profesijų neviliojo. Įsidėjęs kepalėlį duonos, pėsčias iškeliavo į Kauną toliau mokytis. Be egzaminų jį priėmė į šeštą „Aušros“ gimnazijos klasę. Mokymo įstaigoje virė tikras literatūrinis gyvenimas, atsirado ir P. Andriušio „Šepšeliada“ – satyrinis leidinėlis, jo vieno rašytas ir iliustruotas, nukreiptas prieš kai kuriuos mokytojus. Kaune jis taip pat lankė Meno mokyklą, talkino A. Jakštui-Dambrauskui, redagavusiam esperantininkų laikraštį ,,Litova Stelo“. 1947 m., jau gyvendamas Vokietijoje, P. Andriušis išleido esperanto kalbos vadovėlį su trumpu žodynėliu. 1926 m. jaunuolis įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, humanitarinių mokslų fakultetą, pasirinko anglų kalbos ir literatūros specialybę. Mokėsi ir kitų įvairiausių kalbų – vo­kiečių, prancūzų, italų, ispanų, portugalų, švedų, net arabų. Ispaniškai tiek išpruso, kad 1942 m. išvertė iš ispanų kalbos ir išleido M. de Servanteso „Don Kichotą“, 1947 m. parengė „Ispanų kalbos gramatikos“ pirmąją dalį „Kirčiuotas žodynas ir netaisyklingi veiksmažodžiai“. Studijuodamas lankė ir profesoriaus B. Sruogos teatro seminarus, kurie jį įaitrino labiau, negu kiti privalomi dalykai. B. Sruoga pasiūlė jam Andriušio slapyvardį, kuris prilipo visam gyvenimui. Kitas jo pomėgis buvo kelionės po Lietuvą ir pasaulį. 1929 m. žemaituko traukiamu vežimu nukeliavo iki Vienos ir atgal, vėliau aplankė Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Italiją ir Ispaniją. Įspūdžius fiksavo ir skelbė tuometinėje spaudoje, daugybę skaitytojų pakerėdamas savitu humoru ir kritišku žvilgsniu. Knyga pavadinimu „Kelionių užrašai“, kurioje sudėta tik dalis P. Andriušio kelionių po užsienio šalis reportažų ir atsiminimų, buvo išleista 2012 m. 1934 m. P. Andriušis pradėjo publicisto karjerą – įsidarbino „Lietuvos keleivio“ ir „Vakarai“ redakcijose, vėliau vedė autorinę laidą „Klaipėdos linksmosios aktualijos“ Klaipėdos radiofone. Neilgai trukus tapo laisvu žurnalistu, ėmė rašyti dramos spektaklių recenzijas, feljetonus, reportažus iš kelionių po Lietuvą, straipsnelius apie gamtą, ypač vabzdžių pasaulį. Savo gamtos vaizduotojo talentą ir feljetonisto intonaciją jis pademonstravo knygoje vaikams „Vabalų vestuvės“ (1948). Knyga buvo minėta kaip kandidatė į vieną iš 1948 m. literatūrinių premijų. 1944 m. P. Andriušis su šeima pasitraukė į Vokietiją, kur įsitraukė į kultūrinį gyvenimą. Parodoje matome nuotrauką, kur jis su keliaujančia ketveriuke – A. Gustaičiu, B. Brazdžioniu ir S. Santvaru įsiamžino vienoje iš literatūrinių išvykų, kurių buvo surengta daugiau nei šimtas. DP stovykloms iširus ir ketveriukei emigravus į įvairius pasaulio kraštus, rašytojas bičiulius išvydo tik po 20 metų atvykęs į JAV, kur vėl buvo suorganizuoti jų literatūros vakarai Bostone, Niujorke, Filadelfijoje, Detroite, Čikagoje, Klivlande ir Toronte. Vokietijoje Pulgis Andriušis tapo iniciatyvinės grupės nariu, kurios tikslas buvo Lietuvių rašytojų draugijos tremtyje (LRTD) atkūrimas. 1946 m. sausio mėnesį Tiubingene, steigiamojo lietuvių rašytojų suvažiavimo metu darytoje nuotraukoje matome P. Andriušį drauge su kitais rašytojais, kurie atkūrė LRTD, o jį išrinko į valdybą ir paskyrė į sekretoriaus pareigas. Tęsė jis ir žurnalistinę veiklą – dirbo metraščio „Tremties metai“ redakcijoje, redagavo neperiodinį humoro laikraštį „Dievo paukštelis“. Parodoje matome feljetonų rinkinius „Ir vis dėlto – juokimės!“ (1946) ir „Siuntinėlis iš Amerikos“ (1947), kuriuose jis humoristiškai pavaizdavo stovyklų gyvenimą. Jo feljetonai – lengvo humoro, parašyti sklandžiai ir išdailintai, paryškintos, sugroteskintos, bet neiškreiptos – ydos, silpnybės ir situacijos, visad juntama meilė žmogui, nežiūrint jo silpnybių. Visgi, feljetonas, kuris anuomet buvo labai populiarus žanras, neteikė autoriui jokio dvasinio pasitenkinimo: „Feljetonas nūnai man buvo kaip raganos šluota, gumbas ir kupra“. Važinėdamas po literatūros vakarus, programoms parašė ir penkias lyrines apysakas iš pasiilgtojo Gaidžių kaimo. Taip susiklostė ir pirmas svarus P. Andriušio veikalas „Anoj pusėj ežero“ (1947), turintis devynias apysakas. Visi recenzavę šią knygą gyrė ypač turtingą, vaizdžią kalbą, poetiškai piešiamus gamtovaizdžius, kurie subtiliai atskleidžia žmogaus psichologines jausenas. Už šią knygą rašytojas buvo apdovanotas Lietuvos Raudonojo Kryžiaus premi­ja. 1949 metų balandžio mėnesį emigravus į tolimąją Australiją, rašytojas duoną pelnėsi valydamas vagonus centrinėje Sidnėjaus stotyje, po to ketverius metus dirbo troleibusų konduktoriumi Adelaidėje, galiausiai – raštininko padėjėju telegrafo įstaigoje. Nepaisant to, Australijoje kūrė daugiausia. Parodoje matome Sidnėjuje parašytą pirmąją lietuvišką apysaką „Sudiev, kvietkeli!“. „Jeigu tikrai yra įkvėpimas, tai jį išgyvenau rašydamas šią knygą“, – teigė rašytojas. Už ją buvo apdovanotas Lietuvių rašytojų draugijos premija. Paskyrimo akte pažymima, kad apysakoje „giliai pažintas ir su meile atvaizduotas aukštaičių tradicinio kaimo būvis bei jo žmonių dvasia; sutelktas aukštaičių kalbinis lobis ir didelės kultūros stiliumi sukurti spal­vingi vaizdai“. Eksponuojamos ir Adelaidėje parašytos 5 knygos: „Tipelis“ (1954), „Rojaus vartai“ (1960), „Daina iš kito galo“ (1962), „Purienos po vandeniu“ (1963). Ten pat jis trečiai laidai peržiūrėjo „Anoj pusėj ežero“, kuri, kaip ir memuarinė apybraiža „Septinton įleidus“, išspausdinta jo autobiografijos knygoje „Rinktiniai raštai“ (1968). Humoristinį romaną „Tipelis“ P. Andriušis rašė užsidegęs, net kartais apsiverkdamas, nes visa tai lietė jo jaunystėje išmindžiotas laikinosios sostinės vietas. Labiausiai jis vertino apysaką „Rojaus vartai“, kuri nukelia į Aukštaitijos kaimą, yra kupina subtilių vaizdų, tirštos tauragniškės leksikos su daugybe rečiausių šio krašto žodžių, alsuojanti gamtos meile, patraukli gyvais charakteriais. P. Andriušis gyvenime nuolatos juokavo ir tuo juoku dalinosi su kitais. Jis išsiskyrė guviu ir žaismingu kalbos stiliumi, todėl norėtųsi, kad šių dienų literatūros gurmanai iš naujo atrastų, Vaižganto žodžiais tariant, primirštus lietuvių prozos deimančiukus.