Virtualioje parodoje pristatomas nepelnytai primirštas darbštuolis Juozas Tininis – rašytojas, publicistas, kalbotyrininkas, pedagogas ir vertėjas – poliglotas, mokėjęs dešimt kalbų: lotynų, graikų, vokiečių, prancūzų, anglų, italų, ispanų, lietuvių, esperanto, rusų… Lankytojų dėmesiui atrinkti Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose ir Rokiškio krašto muziejuje saugomi eksponatai, apžvelgiant, kokiais keliais šis be galo kuklus, ramus, taikaus būdo, sau itin taupus, bet kitiems – ypatingai dosnus žmogus veržėsi į kultūrines, literatūrines ir mokslines platumas.
Šalia plento Rokiškis – Panevėžys, prie pat Nemunėlio, Reizgynės kaime, Juozo ir Uršulės Tininių šeimoje m. lapkričio 4 d. gimė sūnus. Pirmagimis pavadintas tėvo vardu – Juozas. Vyriausiasis buvo devynerių, kuomet su tėvais persikėlė gyventi į Vieversynės kaimą, Obelių apylinkėje. Vaikas troško mokytis, todėl savarankiškai išmoko pirmųjų gimnazijos klasių kursą ir m. rugpjūčio 29 d. įstojo į šeštąją Rokiškio gimnazijos klasę. Parodoje – Rokiškio gimnazijos II-ųjų rūmų nuotrauka ir gimnazijos baigimo atestato archyvinis nuorašas. m. sėkmingai baigęs gimnaziją, J. Tininis atvyko į Kauną ir įstojo į Lietuvos universitetą, m. pavadintą Vytauto Didžiojo garbei. Teologijos–filosofijos fakultete studijavo senąsias kalbas ir pedagogiką, priklausė ateitininkų federacijai, buvo „Šatrijos“ draugijos narys. Literatūrą mėgęs dar gimnazijoje, tačiau pačiam kurti buvę nedrąsu, nors nuo 1928 m. bendradarbiavo spaudoje, literatūriniuose žurnaluose rašė recenzijas, straipsnius literatūros bei kultūros klausimais.
Tik atvykus į Kauną, 1928 m. žurnalo „Ateitis“ lapkričio mėn. numeryje, jaunųjų autorių skyriuje „Jaunųjų žiedai“ publikuotas pirmasis originalus trijų posmų eilėraštis be pavadinimo. Tačiau tuomet J. Tininį labiau domino antikos mokslai ir autoriai, visas savo jėgas buvo atidavęs klasikinių kalbų studijoms, mokytis užsienio kalbas labai patiko. Retkarčiais išversdavo vieną kitą posmą į lietuvių kalbą.
Mokslus teko pertraukti dėl karinės tarnybos. Parodoje eksponuojamas J. Tininio Curriculum Vitae (gyvenimo aprašymas) anglų k., kuriame nurodyta, kad 1928 – m. atliko karinę prievolę.
Vėliau, m., referuodamas Alės Rūtos prisistatymą Dailiųjų menų klubui, J. Tininis apie savo gimtąjį kraštą parašys: mudu esame kilę iš tos Lietuvos dalies, kurioje kadaise (XIII a.) gyveno sėliai. Taigi esame ne žemaičiai, ne aukštaičiai, bet gryni sėlių palikuonys; sėlių kraštas šiandien vadinamas Rytų Aukštaitija, kur iki šiol kaimo žmonės tevartoja ypatingą tarmę, susidariusią greičiausia sėlių kalbos įtakoje.
Parodoje eksponuojamas Vytauto Didžiojo universiteto baigimo diplomas liudija, kad m. aukštąją mokyklą baigė. – m. dirbo lotynų ir prancūzų kalbos mokytoju Joniškio gimnazijoje. Eksponuojamos dvi Rokiškio krašto muziejuje saugomos nuotraukos, kuriose J. Tininis su Joniškio gimnazijos mokytojais ir moksleiviais.
Savo literatūrinį kelią tęsė vertimais, vertė R. Tagorės, S. Naidu, Kabiro, M. Papadakio, G. Markoro, K. Kavafio, J. Bobrovskio, N. Sachs, J. M. de Heredia, Y. Gollo, O. Elyčio, A. Gustas bei kitų poetų kūrybą, nemažai vertimų paskelbta prieškarinėje spaudoje: „Ryte“, Ateityje“, „Ateities spinduliuose“, „Pavasaryje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Kūryboje“ ir kt., vėliau – išeivijos periodikoje. Ypač mėgo klasikinę graikų literatūrą.
m. „Sakalas“ išleido J. Tininio iš prancūzų kalbos išverstą Žako Anri Bernardeno de Sen Pjero romaną „Paulius ir Virginija“. Vertėją viliojo Prancūzija, kalbanti jo mėgstamiausia kalba, viliojo šios Europos šalies kultūra ir literatūra. Tad, 1938 m. nutraukęs darbą gimnazijoje, išvyko į Prancūziją, kur Nansi universitete savo lėšomis baigė prancūzų kalbos ir literatūros kursus.
J. Tininis – sąmoningas, patriotiškas pilietis, dalyvavęs m. birželio sukilimo veiksmuose provincijoje, puikiai suprato sovietinės okupacijos grėsmę. Artėjant naujai sovietų okupacijai, 1944 m. pasitraukė į Jugoslaviją, vėliau apsigyveno Vokietijoje, Tiubingene. 1944– m. dirbo mokytoju lietuvių Tiubingeno–Pfulingeno gimnazijoje, o Tiubingeno universitete studijavo graikų kalbą ir literatūrą. Vokietijoje įstojo į Lietuvos rašytojų draugiją, vertė jam patikusią poeziją, A. France, W. Witmeno ir kitų autorių straipsnius. Vertimus ir savo rašytus straipsnius publikavo lietuviškuose leidiniuose „Ateitis“, „Žiburiai“, „Naujasis gyvenimas“ ir kt.
Parodoje eksponuojamas laiškas B. Brazdžioniui, rašytas .IX.8 iš Tiubingeno, kuriame aptaria vertimų galimybes, jų išleidimo sunkumus: Iš tikro, mes turėtume atkreipti dėmesį į pasaulinio garso kūrinių vertimą į savo gimtąją kalbą. Aš jau seniai apie tai galvoju. Tačiau mane (jei aš ką išversčiau) atbaido tai, kad dabartinėse sąlygose sunku būtų juos išleisti.
Paskatintas A. Nykos-Niliūno, Tiubingene grįžo prie originaliosios kūrybos, vėl ėmė rašyti noveles. Tokio literato ir poeto, kaip Nyka, niekur prieš tai nebuvau sutikęs. Jo poezija mane sužavėjo. Jis vis ragino mane imtis plunksnos,- prisiminė savo kūrybos pradžią J. Tininis. Pasibaigus karui, ryžosi žurnale „Aidai“ publikuoti novelę „Našlė“.
Kaip ir kiti lietuvių inteligentai, J. Tininis rūpinosi išvykimu į kurią kitą laisvojo pasaulio valstybę. 1949 m. emigravęs į Australiją, kur nuo vyko lietuviai iš Vakarų Europos DP stovyklų, Sidnėjuje dirbo laivo darbininku. Australijoje literatūrinį alkį slopino vertimais, o parašytas noveles publikavo Australijos lietuvių spaudoje. Parodoje – A. Vaičiulaičio išsaugotas Platono filosofinio teksto dialogo forma „Ilijonas“ vertimo fragmentas. Neliko ir kultūrinio gyvenimo nuošaly, m. prisidėjo prie Sidnėjaus lietuvių rašytojų klubo „Plunksna“ įsteigimo, buvo aktyvus narys.
m. persikėlė į JAV, įsikūrė Los Andželo mieste ir nuo m. sausio dirbo žurnalo „Lietuvių dienos“ literatūros redaktoriumi. Paaiškėjus, kad vyriausiojo redaktoriaus pareigų atsisako Juozas Vitėnas, J. Tininis leidėjui A. Skiriui rekomendavo į šias pareigas B. Brazdžionį, jiedu susibičiuliavo ir tapo artimais draugais.
Amerikoje J. Tininiui atsivėrė naujos kultūros pažinimo, mokslinio darbo, sukauptos patirties perdavimo jaunajai kartai galimybės. Tačiau gyvenimas Amerikoje J. Tininiui nelabai tiko. Parodoje matome laišką A. Vaičiulaičiui, kuriame .4.24. rašė: Aš, kaip tas Odisėjas, apkeliavau daug salų, stebėjau žmonių papročius, bet vis dėl to Australijoje žymiai lengviau gyvenau negu šiame kontinente. Amerikoje žmonės dirba bent keturis kartus sparčiau kaip Australijoje. Todėl nesu patenkintas šiuo kraštu.
Deja, kaip ir dauguma į svetimą Ameriką atvykusių tautiečių, J. Tininis negalėjo išgyventi dirbdamas vien intelektualų darbą, teko verstis ir kitais, fizinių jėgų reikalaujančiais, bet geriau apmokamais darbais: 1956– metais dirbo kavinėje „Fairstone Californian“ maisto gaminių pristatytoju, vėliau, anot P. Visvydo, pastoviu naktiniu prižiūrėtoju. Dailiųjų menų klubo steigimo nuotraukos, kurią matome parodoje, apraše B. Brazdžionis linksmai paaiškina: Privati ir neoficiali veikla šeimininkų malonėj. Tininis buvo pakviestas piaustyti kumpio (kaip prityręs virtuvės darbininkas, iš ko duoną valgo): šalia ir man nusidavė. Alkanas nelikau. O Briedis tą momentą įamžino. Prie stalo: Andrašiūnienė, Pažiūrienė, o už jų – Tininis, ko, žinoma, net ir aiškinti nereiktų; nuo manęs į dešinę – trys gracijos Rūkštelienė, Railienė ir Varnienė.
Savo talentą J. Tininis atskleidė tik peržengęs pusamžio ribą, rašė noveles, romanus. Kūryboje daug likiminių mirties motyvų. Tininis į savo šokį su mirties motyvais žiūrėjo šypsodamasis. Kapinės jam buvo viena mūsų gyvenimo tereno dalis. Juk ir čia reikia vaikščioti su keleivio tvirtumu, šviesiai nusiteikus. Jis buvo nepagydomas stoikas. Šiuos P. Visvydo žodžius patvirtina ir tai, kad J. Tininis nevengė fotografuotis Forest Lawn kapinėse, kuriose buvo įspūdingų skulptūrų. Nuotraukoje – J. Tininis prie įspūdingiausio Forest Lawn kapinių akcento – didžiulės balto marmuro skulptūros, kurią labai vaizdingai aprašo viename iš laiškų Andromachai: Kad šios kapinės atrodytų mirtingiesiems jaukesnės, vietomis jos pagražintos marmurinėmis statulomis, vaizduojančiomis įvairias žmogaus gyvenimo fazes ar biblines temas. Įspūdingiausia statula – Mistery of Life. Italų skulptorius ją padarė iš balto marmuro, pavaizduodamas žmogaus gyvenimo paslaptį.
Gyvendamas Amerikoje, išleido tris originaliosios kūrybos knygas. 1957 m. leidykla „Terra“ Čikagoje išleidžia pirmąją J. Tininio knygą „Sužadėtinė“. Liepos 1 d. knyga pasiekė autorių ir liepos 4-ąją Los Andželo restorane „Chalon“, dalyvaujant būreliui rašytojo artimų bičiulių, įvyko knygos pristatymas.
Po pirmosios novelių knygos J. Tininis vėl nutilo ir tik m. ryžosi išleisti romaną „Dailininko žmona“, kuriame, lyg teptuku, tapo meilę, įvesdamas ir lengvų erotikos elementų. Sekančiais, metais dienos šviesą išvydo novelių rinkinys „Nuskandintas žiedas“.
Parodoje – visos trys paties J. Tininio sudarytos ir išleistos knygos.
J. Tininiui nemenko džiaugsmo teikė žurnalistinis, redaktoriaus darbas: ne tik redaguojant literatūrinę žurnalo „Lietuvių dienos“ dalį, bet ir priimant redakcijoje viešinčius svečius, dalyvaujant įvairiuose žurnalo organizuojamuose renginiuose, šventėse, piknikuose. Nevengė dalyvauti literatūros vakaruose, mielai skaitydavo savo kūrybą.
Žurnalo bendradarbių organizuotų švenčių, susibūrimų, žurnalo 10-mečio jubiliejaus koncerto, kasmetinės gegužinės ir pikniko nuotraukas taip pat matome parodoje.
J. Tininis nenustojo siekti mokslo. Los Andželo miesto koledže – m. išklausė retorikos kursą, jį baigęs 1959 m. pabaigoje išvyko į Europą, ten Heidelbergo bei Vienos universitetuose studijavo lyginamąją kalbotyrą. Parašė disertaciją apie Lukrecijaus kūrybos estetiką („Das Aesthetische in der Dichtung des Lukrez“) daktaro laipsniui gauti, tačiau daktarato nesigynė, nors B. Brazdžionis ir labai jį ragino. Lankėsi parodose, knygynuose ir bibliotekose ieškojo literatūrinės spaudos. Studijos tęsėsi beveik metus, J. Tininis rašė literatūrinius laiškus Andromachai, reportažus su įspūdžiais iš Austrijos, Italijos, Vokietijos, kuriuos publikavo Amerikos lietuvių leidiniai „Draugas“, „Lietuvių dienos“.
B. Brazdžioniui rašė laiškus su įspūdžiais tiek apie literatūrinę Austrijos ir Vokietijos spaudą, tiek apie savo patirtus nuotykius, kurių šmaikščiam ir žaviam vyrui netrūko. Laiškas, parašytas 1959.12.15 – tarsi novelė su švelniais erotiniais elementais: detaliai aprašytas didelį įspūdį Tininiui palikęs susitikimas su senu bičiuliu, literatu Borisu Melngailiu, kurio nuotrauka eksponuojama parodoje. Nesunkiai įskaitomas ir atvirlaiškis, rašytas 1960.10.2 iš Bremeno: trumpame tekste tiek daug informacijos J. Tininiui svarbiais klausimais.
1956 m. J. Tininis pritarė B. Brazdžionio minčiai steigti Dailiųjų menų klubą, buvo vienas iš klubo krikštatėvių, aktyvus jo dalyvis nuo pat pirmųjų dienų. Jau pirmajame klubo susirinkime 1956 m. birželio 10 d. J. Tininis skaitė referatą „Santykis tarp tautinės ir visuotinės (universalinės) literatūros“, sukėlusį gyvą dalyvavusių diskusiją. J. Tininis siekė, kad klubo susirinkimai būtų prasmingi, dalykiški, kad nariai galėtų prisidėti prie lietuvybės problemų sprendimo Amerikoje, pats mielai dalyvavo klubo susirinkimuose. Virtualioje parodoje – įvairios Dailiųjų menų klubo susirinkimų nuotraukos.
Žinoma, grįžęs iš Europos, klubo narius supažindino su pasauline, daugiausiai vokiečių, austrų, prancūzų tuometine literatūra ir literatūriniu gyvenimu tose valstybėse, taip pat perėmė sekančio laikotarpio Dailiųjų menų klubo pirmininko vadeles. Ir būtent šiuo metu gautas Lietuvių rašytojų draugijos sekretoriaus P. Jurkaus prašymas, skirtas Los Andžele gyvenantiems lietuvių rašytojams. Pasibaigus J. Tysliavos – P. Naujokaičio kadencijai, prasidėjo naujo pirmininko ir naujos valdybos paieškos, o B. Brazdžionis, Alė Rūta, J. Tininis prašomi imtis iniciatyvos sudarant LRD valdybą Kalifornijoje. Atsakydamas į P. Jurkaus kvietimą, B. Brazdžionis rašo: sunkias ir atsakingas pareigas norite užkrauti ant mūsų pečių, siūlydami sudaryti L. Rašytojų Draugijos valdybą iš Los Angelese gyvenančių rašytojų. Esame tolimiausiame JAV-bių pakraštyje, susisiekti su mumis teįmanoma tik korespondenciniu būdu. Bet jei manote, kad tokiose tolybėse būdama valdyba galėtų ką gera draugijai ir rašytojams padaryti, <…> sudarėme 5 asmenų sąrašą <…>. Taigi, - m. J. Tininis kartu su M. Biržiška, B. Brazdžioniu, Ale Rūta, B. Raila buvo draugijos valdybos narys. Nuotraukoje – Kalifornijos rašytojai – LRD nariai 1962 m.
Moksliniams tyrinėjimams J. Tininis skyrė laisvalaikio valandas, buvo kruopštus, dėmesio nereikalaujantis mokslininkas, besidomintis lietuvių kalbos sklaida, lyginamąja kalbotyra, taip pat dėstė lituanistiką Kalifornijos universitete. Savo antikos žinias puikiai pritaikydavo tekstuose ir kalbose. Parodoje matome rankraštį su trumpomis žiniomis apie graikų mūzas. Šio mūzų apibūdinimo pagrindu yra parengęs pasisakymą, priimant į Dailiųjų menų klubą M. Gimbutienę, jos globą priskirdamas mūzai Klio.
Viena didžiausių J. Tininio svajonių – parengti ir išleisti lyginamuosius graikų ir lietuvių, lotynų ir lietuvių kalbų žodynus ir šių kalbų studiją. Šio sumanymo nepaleido, nuolat dirbo, rengdamas studijos metmenis, tyrinėjimus skelbė spaudoje. 1959 m. gruodžio „Aidų“ numeryje publikuotame straipsnyje „Etruskai mums negiminingi“ sukritikuoja kunigo dr. K. A. Matulaičio straipsnį ir moksliškai įrodo, jog etruskų kalba nėra kilusi iš indoeuropiečių kalbų. 1962 gruodžio Aidų numeryje – platus J. Tininio mokslinis straipsnis „Naujasis prancūzų romanas“.
J. Tininis, mokėdamas daug kalbų, skaitė viso pasaulio spaudą, rinko žinias apie lietuvius ir Lietuvą, o Kalifornijoje nepraleisdavo nei vieno lietuviško kultūrinio įvykio, sekė lietuvių literatūros, dailės, muzikos naujienas. Parašė ne vieną knygos recenziją, straipsnių ir recenzijų apie įvykusias dailės parodas bei koncertus, įvairius Amerikos kultūros įvykius, juos publikavo periodikoje. Kartu su B. Brazdžioniu ir A. Gustaičiu J. Tininis dalyvavo Holyvudo muziejaus pamatų pradėjimo kasti iškilmėse m., šio įvykio nuotrauką matome parodoje.
J. Tininis visus jį pažinojusius žavėjo gera atmintimi, paslaugumu, kantrybe, nenusakomu gerumu ir dėmesiu, negailint savo brangaus laiko. Itin rūpinosi tautiečiais, svečiais atvykusiais iš Lietuvos, Amerikos ar kitų laisvojo pasaulio valstybių. Lietuviai jam buvo brangūs, jis, nepaisant politinių pažiūrų, vežiojo juos po Los Angeles apylinkes savo automobiliu, stengėsi parodyti kuo daugiau. Itin vertino draugystę. Nuotraukose matome jį su universiteto bičiuliais V. Kazlausku ir B. Brazdžioniu, su J. Eretu, atvykusiu iš Šveicarijos, A. Ramūnu-Paplausku – iš Kanados, J. Aisčiu, J. Girniumi, L. Andriekumi ir kt.
Dalyvaudamas parodų atidarymuose, diskusijose apie meną, pasisakydavo diplomatiškai, stengdamasis nieko neįžeisti. Eksponuojamos nuotraukos iš dailininkės J. Paukštienės parodos atidarymo, susitikimai su dailininkais J. Rimša, J. Pautieniumi, J. Andrašūnu, kuriuose dalyvavo ir J. Tininis. Žinoma, stropiai dalyvaudamas Dailiųjų menų klubo susirinkimuose, pasisakydavo įvairiais literatūros klausimais. 07 11 DMK vyko diskusija apie lietuvių literatūrą, čia jaunas literatūros mėgėjas Margis Matulionis išsakė kaltinimų lietuvių rašytojams. Kilo aštri diskusija, joje pasisakė daugelis susirinkime dalyvavusių narių. J. Tininis nedaugžodžiavo: Meno kūrinys turi ne tik komunikuoti, bet būti drauge formos ir turinio sintezė. Gali būti geriausios ir giliausios filosofijos, o pats kūrinys bus visai nereikšmingas.
