„Riteris, kalbėtojas, žaidikas…“. Tomui Venclovai – 85

Poetas, eseistas, vertėjas, disidentas, filosofijos mokslų daktaras, dabar jau profesorius emeritas – Tomas Venclova šiemet mini 85-erių metų sukaktį. Garbingi metai, dar garbingesnis ir pilnesnis nuveiktų darbų, parašytų tekstų, išleistų knygų kraitis. Per tieką metų, praleistų Lietuvoje ir užsienyje, būta įvairių gyvenimo vingių, nuvedusių įdomių, įsimintinų įvykių takais, apie visus juos, galima sužinoti šioje virtualioje parodoje, skirtoje apžvelgti Tomo Venclovos – vieno įdomiausių ir paslaptingiausių lietuvių poetų archyvą, saugomą Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Tomas Venclova gimė 1937 m. rugsėjo 11 d. Klaipėdoje, Antano Venclovos (1906–1971), kuris tuo metu mokytojavo Klaipėdoje, ir Elizos Račkauskaitės-Venclovienės (1911–2007) šeimoje, kaip pats, viename interviu teigė, buvo mylimas ir lauktas vaikas. Tomu pavadintas senelio Tomo (Tamošiaus) garbei. Vaikystėje, dėl savo vardo, jautęsis balta varna, bendraamžių tarpe populiarūs buvo tautiniai, lietuviški vardai: Gediminas, Vytautas, Mindaugas… Tačiau vėliau, to nesureikšminęs ir buvęs dėkingas tėvams. Mama Eliza – garsaus klasikinės filologijos profesoriaus Merkelio (Melchioro) Račkausko, dirbusio tarpukario Kauno universitete, vėliau Vilniaus universitete, dukra. Tėvas Antanas – poetas, prozininkas, vertėjas, kaip pats sūnus teigė, įskiepijęs meilę literatūrai ir, kaip bebūtų keista, lietuvių kultūrai. Antanas Venclova šiandien prieštaringai vertinamas – tarybinis visuomenės ir politikos veikėjas, tačiau sūnui visą gyvenimą buvęs pavyzdys ir užtarėjas, pagalbininkas, tik vėliau jau studijų Vilniuje metais, jų pozicijos ir laikysenos viešajame gyvenime visiškai išsiskyrusios. Būtent šeimoje, matydamas tam tikrą kultūrinę aplinką, (dėdė rašytojas K. Račkauskas-Vairas, mamos sesuo Marija Račkauskaitė-Cvirkienė, P. Cvirkos žmona) Tomas Venclova brendo ir formavosi kaip asmenybė, anksti išmoko skaityti ir rašyti, anot motinos: „Būdamas 3,5 metų Tomas jau mokėjo skaityti. Skaitydavau jam visokius vaikiškus eilėraščius, pasakėles. O Tomas domėjosi: Mama, kam tie ženkliukai, ką jie reiškia? Paaiškinau, kad jam per anksti raidėmis domėtis, dar spės, sužinos. Tada jis prikibo prie Eglės Borutaitės, poeto Kazio Borutos dukters, – mergaitei buvo septyneri. Ji pažino raides ir parodė Tomui. Mes nieko nežinojome apie tuos mokslus. Ėjome kartą su Tomu Vilniuje gatve, jam buvo beveik 3,5 metų, ir sūnus pradėjo skaityti iškabas – „Vaistinė“, „Apteka“, dar kažką tokio. Mus apėmė siaubas – tai tikrai buvo šokas, nes tais laikais vaikai taip anksti dar nė nebandė skaityti“. Lietuvą užėmus naciams, tėvas išvyko į Maskvą, o mama (manant, kad turinti ryšių su žydais) pateko į kalėjimą. Vėliau paleista, su mažu sūneliu kurį laiką glaudėsi gimtuosiuose tėvų namuose Kaune, Fredoje. Kaune Tomas Venclova baigė pradinę mokyklą, o grįžus tėvui – šeima persikėlė į Vilnių, čia gyveno 1945–1971 m., į erdvų, naują būstą (dabartinį Venclovų namus-muziejų, Pamėnkalnio g. 34), su gausia tėvo biblioteka, kurioje skaitė beveik viską. Mama Eliza prisimena: „Turėjome daug tokių knygų, kurių kiti nedrįso laikyti. Pas Antaną niekas nedarė kratų, netikrino, ką jis skaito. Buvo tokių neleistinų leidinių, kurių tarybiniais metais žmonės negalėjo turėti. O jis turėjo. Ir pirmasis Tomui tuos leidinius parodė“. Baigęs Vilniaus berniukų gimnaziją Tomas Venclova, jautė potraukį rusų kultūrai, joje įžvelgęs daugiau miestietiškos, laisvos dvasios, daugiau galimybių ir perspektyvų, ketino studijuoti Maskvos universitete, tačiau tėvai dar jauną, 16-metį vaikiną, pabūgo vieną leisti į tolimą šalį. Pasirinko lituanistikos studijas tuometiniame Valstybiniame V. Kapsuko universitete (dabar Vilniaus universitetas). Parodoje eksponuojama 1959 m. lituanistų laidos vinjetė, kurioje, nors ir nėra paties T. Venclovos (mat 1957–1958 m. turėjo akademines atostogas, o studijas baigė metais vėliau – 1960 m., kartu su poetais S. Geda, V. Blože), galima matyti legendinius jam dėsčiusius pedagogus: V. Mažiulį, M. Račkauską, Z. Zinkevičių, M. Lukšienę, D. Sauką ir kt. bei kurso draugus, būsimus lituanistus: P. Kniūkštą, R. Pakalniškį, K. Aleksyną ir, be abejo, A. Sluckaitę, J. Vaičiūnaitę, iš jos rinkinio ir eksponuojama ši nuotrauka. Pastaroji trijulė studijų metais buvo neišskiriama, galima sakyti, juos vienijo bendri interesai, pomėgiai, pasaulėžiūra, požiūris į kūrybą, literatūrą. Buvo leistas rankraštinis studentų sienlaikraštis, jame jaunieji literatai publikavo ankstyvąją savo kūrybą, pasirodydavo ir kritikos straipsnelių. Būtent tokiame leidinyje T. Venclova parašė recenziją pirmiesiems 1956 m. Pergalėje ir Jaunųjų almanache išspausdintiems J. Vaičiūnaitės eilėraščiams. Tomas skaitė ir vertino Juditos kūrybą, Judita – Tomo. Jo pirmosios rankraštinės ir tik keturių egzempliorių poezijos knygelės „Pontos Axenos“ (J. Vaičiūnaitės vertimas „Juodoji jūra“, paties autoriaus vertimas „Nesvetinga jūra“, kaip aliuzija į to meto sovietinę santvarką), pasirašytos Andriaus Račkausko slapyvardžiu, deja, neturime, tačiau parodoje galima išvysti eilėraščių rinktinę „98 eilėraščiai“ (1977), kurioje pirmą kartą ji ir publikuota. J. Vaičiūnaitė „Pontos Axenos“ persirašė į mokyklos laikų sąsiuvinius: „<…> 1961 metų snieguotą vasarį mudvi su Aušra Sluckaite (vėliau Jurašiene), su kuria tada buvom didelės draugės, tąsėm po miestą tą „Pontos Axenos“, galvodamos, kur paslėpti. Buvom įbaugintos, nes daugelį jaunų menininkų tada tardė saugumas. O rankraštį priglobė žymi gydytoja Stasė Micelytė. Po to, kai buvau mašina nuvežta į saugumą (o atskirai ir mano sesuo), iškart iš gatvės automato paskambinau Tomui ir mes susitikom ant užpustyto Tauro kalno, tada dar nebuvo garsiųjų Profsąjungos rūmų, tik prieblanda ir vėjas. <…> Man jis [Tomas] buvo brangiausias Vilniaus universitete, kuriame keturių šimtų metų tradicija net ir priespaudos metais išsaugojo laisvės skonį“ („Mabre viešbutis“, 2009 m.). Abu poetai dievino miestą ir miestišką gyvenimo pulsą, abiejų gyvenime Vilnius, kaip vienintelis miestas – įsirėžė visiems laikams. Vienas ankstyvųjų T. Venclovos eilėraščių „Praeities susitarkim neliesti“, kupinas metaforiškų, šiek tiek liūdnų, elegiškų Vilniaus epitetų: Praeities susitarkim neliesti,

Kuriame kitados gyvenai, Kad už banko, bažnyčių, mokyklų,

Ten byrėjo ant kiemo žolės. Jie kartosis, neramūs ir ankstūs,

Ir vienintelio miesto žodžius. Jis iš naujo gyventi panoro,

Iš miglos, iš nakties, iš eilių. Ne tik Vilniui poetas jautė sentimentus (Vilniaus laikotarpį atvirai, išsamiai aprašė knygoje „Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey“ (2017), bet ir kitiems Lietuvos didiesiems miestams. Stiprus ryšys užsimezgė ir su Šiauliais, mat čia grįžęs iš Maskvos, Šiaulių dramos teatre dirbo literatūrinės dalies vedėju, versdavo pjeses į lietuvių kalbą ir jas pritaikydavo scenai, čia susipažino su savo antrąja žmona, šio teatro režisiere Nataša (Natalija) Ogaj-Ramer (g. 1944), susilaukė dukters Marijos. Tačiau gyvenimas Lietuvoje jauno, perspektyvaus rašytojo, mokslininko netenkino. 1975 m. T. Venclova įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę ir joje veikė kartu su E. Finkelšteinu, K. Garucku, O. Lukauskaite-Poškiene, V. Petkumi. Tais pačiais metais nebeapkentęs dvasinių ir kūrybinių suvaržymų KPCK parašė „Atvirą laišką“, prašydamasis leisti su šeima išvykti į užsienį, palikti šią santvarką, manifestaciniai jo teiginiai, neliko be pėdsakų: „<…> Kitokio darbo, išskyrus literatūrinį ir kultūrinį, nesugebėčiau ir nenorėčiau dirbti. Tačiau kultūrinio darbo galimybės man kasmet siaurėja, ir pati mano egzistencija šioje šalyje darosi beprasmė ir abejotina.“ 1977 m. Česlovo Milošo kvietimu išvyko į JAV, dėstė Berklio, Ohajo, Jeilio universitetuose. Padarė įspūdingą karjerą, čia apsigynė filosofijos daktaro laipsnį, visą gyvenimą dirbo mokslinį, kūrybinį darbą, išleista per 20 poezijos, eseistikos knygų lietuvių, anglų, rusų kalbomis, vertė iš rusų ir lenkų kalbų. Po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo, atsidarius sienoms, keletą kartų lankėsi gimtinėje, dalyvavo kultūriniuose literatūriniuose renginiuose Lietuvoje ir Lenkijoje. Parodoje galima matyti nuotraukas iš Lenkijos-Lietuvos draugijos klubo susirinkimo 1997 m. kartu su poetais J. Vaičiūnaite, M. Martinaičiu ir kitais, Poezijos pavasario Kaune 2017 m., kuriame poetui garbingai įteikta Maironio premija už poezijos knygą „Eumenidžių giraitė“ (2016 m.) bei Poetinio Druskininkų rudens metu (2018 m.). Nuo 2019 m. T. Venclova su žmona Tatjana Milovidova–Venclova grįžo ir apsigyveno Vilniuje, tapo dažni įvairių renginių svečiai, kuriems Lietuvos kultūrinis, politinis ir literatūrinis gyvenimas rūpėjo ir teberūpi. Pats poetas prieš penkerius metus, įvertindamas savo kūrybinį palikimą, kalbėjo: „Kaip kažkur jau sakiau, įvairiuose žanruose mąstau nevienodai. Rašydamas esė linkstu tikėti, kad pasaulis gali būti suprastas ir šiek tiek pagerintas. Rašydamas eiles suvokiu, jog jis yra ir liks mįslingas, daug kur absurdiškas. Eseistikoje esu globalistas, poezijoje – individualistas. Kaip eseistas pasisakau už tarptautinių ribų švelnėjimą; kaip poetas neišvengiamai ir griežtai palaikau kalbinę, kartu tautinę tapatybę. Ką gi, žmoguje visada derinasi prieštaringi impulsai, taip ir turi būti, kad gyvenimas nesidarytų nepakenčiamai nuobodus“. Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Kristina Dambrauskaitė