Stasiui Būdavui – 115

Stasys Būdavas (1908 03 18–1966 09 09), būsimasis kunigas ir rašytojas gimė Žemaitijoje, Papilės kaime, tėvai – Morta Grubliauskaitė ir Juozapas Būdavas. Šeima buvo religinga, augo trys vaikai. Virtualioje parodoje, skirtoje S. Būdavo 115-osioms gimimo metinėms, eksponuojama S. Būdavo tėvų ir sesučių Vincentos ir Stefanijos nuotrauka, fotografuota 1923 metais Papilėje. Kitos šeimos nuotraukos darytos jau vaikams suaugus: sesers Vincentos „įvilktuvių“ į vienuolės apdarą dieną, dukterėčios krikšto dieną. Nuotrauka, kurioje S. Būdavas su Stefanija 1937 metais Kaune, kitoje pusėje įrašas: „Aš su savo brangiuoju broleliu, kuris mane puošė, lepino, mylėjo kaip motina gera“. Baigęs Papilės pradinę mokyklą, įstojo į Šiaulių gimnaziją, kurioje vyko aktyvus literatūrinis gyvenimas – S. Būdavas dalyvaudavo literatūriniuose vakaruose, skaitydavo savo kūrybą. B. Brazdžionis straipsnyje „Į dangaus vieškelius pasukus“ prisimena: „Viena Stasiaus Būdavo poema vadinosi „Septynių metrų poema“, ir ji buvo literaliai surašyta ant septynių metrų juostos, kuri skaitant buvo išvyniojama iš tūtelės. Meilės kančių liepsnos eilėraštyje buvo pavaizduojamos posmų sudeginimu ant žvakės liepsnos, o kritimas į bedugnę – užpučiant paskutinę žvakę ir visą klasę (t. y. visą pasaulį) paskandinant tamsoje“. Ankstyvoji S. Būdavo kūryba – eilėraščiai. Pirmasis eilėraštis publikuotas 1922 metais „Angelo Sargo“ laikraštyje. Sulaukęs aštuoniolikos metų S. Būdavas parengė pirmąją savo kūrybos knygelę „Širdies stygoms virpant“, išleistą Šiauliuose 1926 m. Virtualioje parodoje – maža plonytė knygelė, kurios viršelyje S. Būdavo posmas: „Kas tildytų dainą širdužės jaunos, / Kai veržias į plačią padangę jinai? / Kas drįstų užstoti jai žvaigždę aukštai, / Kuri ją vilioja prie laimės tikros?“ S. Būdavas ir toliau ėjo kūrybos ir pašaukimo keliu – rašė eilėraščius, mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, kurią baigė 1929 metais, o 1929–1933 metais studijavo Vytauto Didžiojo universitete literatūrą ir filosofiją. 1937 m. autobiografijoje, publikuotoje antologijoje „Žemaičiai“ (redaktorius S. Anglickis), rašė: „Stambiom raidėm ir tai visam laikui įsirašiau 1933 ir dar kelius metus po jų. Taigi šitais metais, kaip spindulys iš po juodos nakties plutos, prasikaliau į savarankiško gyvenimo aušrą.” Virtualioje parodoje rodomas S. Būdavo rankraštis, pavadintas „Maironis ir jaunieji”. Tai S. Būdavo prisiminimai apie studijas kunigų seminarijoje ir tuometinį rektorių Joną Mačiulį-Maironį: „tiek vyresnieji, tiek ir patys jaunieji kunigai rašytojai, kuriems teko išeiti Maironio vedamą Seminariją, apie Jį turi šviesų ir neužgęstamą atsiminimą.“ Straipsnis buvo publikuotas Kauno dienraštyje „Į laisvę“ 1941 metais spalio mėn. Nr. 102. S. Būdavas kunigavo įvairiose parapijose, dirbo kapelionu Kauno mokyklose, bendradarbiavo periodinėje spaudoje, dalyvavo kultūriniame gyvenime. Tai liudija ir nuotrauka, kurioje įamžinti 1934 metų Lietuvos rašytojų draugijos visuotinio susirinkimo dalyviai: Juozas Grušas, Nelė Mazalaitė, Gražina Tulauskaitė, Antanas Vienuolis, Kazys Puida, Vincas Mykolaitis-Putinas, Kazys Binkis, Antanas Vaičiulaitis, Antanas Miškinis, Jonas Kossu-Aleksandravičius (Aistis), Stasys Santvaras, Kazys Zupka, Bernardas Brazdžionis ir kiti. S. Būdavo kūrybinis laukas yra platus: eilėraščiai, novelės, romanai, straipsniai. Pats kūrėjas 1937 metais savo autobiografijoje rašo: „perėjau beletristikon ir jau nutariau čia pasilikti“. Virtualioje parodoje matome K. M. S. Jaunojo Dramos Teatro trečiąjį 1943–1944 metų sezono leidinį lietuvių ir vokiečių kalbomis, iliustruotą fotografo V. Augustino nuotraukomis. Informacija spaudinyje atveria ir S. Būdavo – dramaturgo patirtį: tai trijų veiksmų pjesės „Laukų berniukas“ programa. Spektaklio režisierius – Alfonsas Zauka, dailininkas – Vladas Norkus, kompozitorius – Jonas Švedas. S. Būdavo pjesė „Laukų berniukas“ pastatyta 1944 metais. Likimas susiklostė taip, kad tais pačiais metais Stasys Būdavas turėjo priimti sprendimą trauktis iš Lietuvos. Kaip ir daugelis lietuvių inteligentų, jis išvyko į Vakarus. Gimnazijos laikais prasidėjusi pažintis su poetu B. Brazdžioniu tęsėsi visą gyvenimą: abu kūrėjai palaikė draugiškus ir glaudžius santykius ir klajodami toli nuo tėvynės. 1945 m. gruodžio 4 d. Stasys Būdavas laiške B. Brazdžioniui rašė: „Mylimas Bernardai, Ačiū už tokius šiltus žodžius. Nutrūko tada mūsų telefonas, bet nenutrūko dvasiniai laidai. „Per pasaulį keliauja žmogus“ guodė mus lagery, o net finalinėj – tragiškiausioj mūsų kelionėj nešiojausi tą nuostabią Jūsų knygą kuprinėj, kol mirtinai išvargęs, pasakiau kaip Tumas prisikėlimo statulai: dabar, Viešpatie, Tu eik pats! Ir Brazdžionį su Maironiu paliko pakeliui. / Ruoši naują knygą! Žinotum, kaip visi jos laukia! Atvažiuosiu pats jos pasiimti ir paties išbučiuoti. Gal ilgai netruks. / Mano kely vis dar daug neaiškumų. Nei kur gyvensiu, nei ką veiksiu – nežinau. Pasiūlų netrūksta, norų taip pat, tik jėgų, rodos, dar ne per daug. Laukiu – Dievas išvedęs iš mirties, parodys ką ir kaip turiu dirbti.“ Gyvendamas Vokietijoje, S. Būdavas rūpinosi lietuvių kultūros ir visuomenės žurnalo „Pėdsakai“ leidimu bei išeivių dvasiniu gyvenimu. Parodoje – atvirukas su klebonijos Niurnberge vaizdu, kitoje pusėje – S. Būdavo įrašas: „Roth'o b Nürnberg kat. Bažnyčia, kurioj laikiau pamaldas sau ir apylinkės lietuviams – nuo vasario mėn 20 d. iki birželio m. 28 d. 1945 m.“ S. Būdavas nuolatos artimai bendravo su rašytojais. 1946 metų rugsėjo 21 d. poetui Brazdžioniui rašė: „Mielas Bernardai, dėkui už gražius eilėraščius. Dedame juos į pirmąjį planą ir jie gražiai papuoš mūsų „Pėdsakus“. Antrasis nr. šiomis dienomis jau baigiamas rinkti ir turėtų netrukus pasirodyti. Sveiko patarimus imu galvon. Medžiagos ateina daug. Tad darau atranką. Kroniką taip pat surūšiavau atskirais skyreliais. Kiti „Pėdsakų“ numeriai bus geresniame popieriuje ir, be to, kietesniame viršelyje. Bus taip pat ir kitokių technikinių pagerinimų.“ Žurnalas „Pėdsakai“ buvo leidžiamas 1946–1947 metais. 1946 m. rugsėjo mėnesio žurnalo pirmajame puslapyje publikuojamas B. Brazdžionio eilėraštis „Tautų Viešpačiui“. Nuotraukos, kurią 1948 metais S. Būdavas dovanojo B. Brazdžioniui, antroje pusėje – skaudus įrašas, skirtas bičiulio šeimai: „Kad 5 benamiai žinotumėt ir šį benamį ir Algis neužmirštų savo krikštatėvio, – prisistatau ir aš Jums. 1948. IV. 7. Jūsų St. B.“ Šiuos kūrėjus siejo ir artimi asmeniniai ryšiai: S. Būdavas 1934 m. Kaune sutuokė Bernardą Brazdžionį ir Aldoną Stanionytę, vėliau tapo jų vyriausiojo sūnaus Algio krikštatėviu. Laiškais bičiuliai bendravo dažnai, pasitaikius progai stengdavosi susitikti ir paminėti svarbius įvykius. 1954 metų sausio 6 dieną B. Brazdžionis S. Būdavui rašė: „Mielas Kunige Stasiau, būtų nepaprastai malonu, jeigu ateinantį sekmadienį popiet ir vakare galėtum aplankyti mūsų pastogę, kur kartu prisimintume tą momentą, kada prieš 20 metų sausio 10 šv. Antano parapijos bažnytėlėje palaiminai mūsų „laimės namelį“. 1947 m. rugpjūčio 19 dieną apie savo išvykimą į JAV Stasys Būdavas rašė: „Mielas Bernardai, gal kiek ir negražu iš mano pusės, nes dar būdamas Vokietijoj, neparašiau Sveikam ir kitiems, jog ketinu patraukti į JA Valstybes. Tačiau mano išvykimas taip greit susiklostė, jog tiesą sakant, ir nebespėjau apie tai draugams „pasigirti“. Be to, prieš kelioniniai formalumai bei rūpesčiai taip pat kurį laiką mano dėmesį kitur link nukreipė. / Taigi, jau esu Amerikoj. Čia atsiradau rugpjūčio m. 3 d. ir prisiglaudžiau pas TT. Pranciškonus, kurie čia mane ir atkvietė. Atvykau čia non-quota, dėl to taip greit viskas ir įvyko. <…> Tačiau džiaugiuosi, kad į Ameriką galėjau atsigabenti Sveiko redaguotus „Tremties metus“ (2 egz.), kuriuos prisiuntė p. Lenktaitis. Bet ir tuos egz. čia, Amerikoj praradau: vieną perleidau Pranciškonams, o antrą pasiskolino skaityti J. Aistis.“ Virtualioje parodoje rodomas laiškas ir B. Brazdžionio redaguotas lietuvių rašytojų metraštis „Tremties metai“, kuriame publikuojama ištrauka iš tuo metu S. Būdavo rašyto romano „Žmonės be namų“. Romanas liko neišleistas. Amerikoje S. Būdavas toliau tęsė kultūrinę, literatūrinę veiklą, kartu su poetu Jonu Aisčiu būrė Lietuvių rašytojų draugiją. 1948 m. birželio 23 d. S. Santvarui rašė: „Kaip Sveikam gerai žinoma, mudu su Aisčiu išprovokavom vietoj rašytojų draugijos steigimą, savo iniciatyva ją lipdėm, kūrėm, taip pat ir šiandien tik mudu du nešam ant savo pečių visokius tos d-jos reikalus. Davėm vienas antram tvirtą žodį, kad, kol būsim d-jos priešaky, išlaikysim ją kaip grynai lietuviškai kultūrinį susibūrimą, be jokių srovinių prieplakų. Šia kryptimi ir tempiam, nors labai daug kas norėtų įtraukti rašytojų vardą tiktai į savo partijos daržą. Mat, Amerikoj nėra nė vienos draugijos, kuri nebūtų kieno pasisavinta…“ Lietuvių rašytojų steigiamasis susirinkimas įvyko Niujorke, 1948 metų vasario 7 dieną. S. Būdavas mėgo vairuoti automobilį, nevengė ir greičio. Vairuojantis yra užfiksuotas ir nuotraukoje. B. Brazdžionis 1966 metais straipsnyje „Į dangaus vieškelius pasukus“ rašė: „Kunigas Būdavas pirmas iš mūsų įsigijo automobilį. Tai irgi prisidėjo prie jo savarankiškumo ir nepriklausomybės. Automobilyje jis vežiojosi ir savo rankraščius, nepasikliaudamas juos palikti namuose. Žinome, koks saugumas Amerikos greitkeliuose. Man atrodė, kad namie jau tikrai daug saugiau. Bet Būdavui – ne. Ir, atrodo, kad važiuodamas nesnaudė ir jis, kaip kiti. Važiavo pagal savo charakterį. Atsidavė Dievo Apvaizdai ir tikėjo Kryžiaus ženklu. Prieš paimdamas vairą į rankas, persižegnodavo ir tiek jį tematydavai!..“ Rašymas buvo neatsiejama S. Būdavo gyvenimo dalis. Eksponuojamos rašytojo išleistos knygos: eilėraščių rinkinėlis „Širdies stygoms virpant…“ (1926 m.); apysakos „Broliuk, nevirkdink seselės!“ (1928 m.), „Už motinos meilę“ (1928 m.), Širdys ir gėlės“ (1932 m.); apysakaitė „Našlaičių Kalėdos“ (1934 m.); romanai „Mokytojas Banaitis“ (1935 m.); „Loreta“ (1936 m. Kaunas); „Sala“ (1939 m.); apysaka „Varpai skamba“ (1952 m.); romanas „Uždraustas stebuklas“ (1954 m.); apysaka „Rūsti siena“ (1959 m.); romanas „Europietė“, (1976 m.). B. Brazdžionis minėtame straipsnyje džiaugėsi: „Stasius Būdavas, vienas iš nedaugelio savo kartos rašytojų, galėjo pasidžiaugti užmezgęs glaudų kontaktą su skaitytoju, – jo romanai tuojau būdavo išperkami, mėgėjų komentuojami. <…> Jis rašė labai lengvai, vikriai gaudė momentus, gudriai derino ir narpliojo situaciją, gyvai pynė fabulą ir skubiai mezgė intrigą, nesileisdamas į gelmes, nesiekdamas padugnių, bet skaitytoją (ypač moterišką) pagaudamas ir prie knygos pririšdamas. Tradicinė romano konstrukcija nevargino skaitytojo. Stilingas sakinys, grakštūs gamtos vaizdai, kaip prie audinio dailūs mezginiai – visa tai sudarė jo veikalų stilių.“ Pats S. Būdavas apie save sakė: „Dar būsiu atviras ir prisipažinsiu, kad turiu vieną tikrai nenugalimą silpnybę: neapsakomai vertinu kultūrinę žmogaus nepriklausomybę ir savarankiškumą.“ Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė