Apie rašytoją Mariją Magdaleną Mykolaitytę-Slavėnienę viešai prieinamuose šaltiniuose informacijos menkai randame, kiek dažniau – kokią nuotrupą apie ją, kaip rašytojo, profesoriaus Vinco Mykolaičio-Putino seserį. Duomenų pavyko surasti tyrinėjant archyvinę medžiagą, vartant Australijos lietuvių leidinius, spaudą. Ši kukli kūrėja nedaug dėmesio skyrė savo poezijos sklaidai, didelę dalį savo gyvenimo paskyrė brolio Vinco kūrybos populiarinimui ir teisingų žinių apie jo pažiūras, gyvenimą atskleidimui. Rašydama atsiminimus apie V. Mykolaitį-Putiną, nemažai papasakojo ir apie save. Tad atsiminimai, publikuoti brolio laiškai, rašyti jos šeimai į Australiją, atveria mažai mums pažįstamos rašytojos asmenybę. Naujausias informacijos šaltinis – rašytojos Aldonos Ruseckaitės romanas EMMI / Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterys. Virtualioje parodoje, aprašant M. M. Mykolaitytės-Slavėnienės gyvenimą ir kūrybinę, kultūrinę veiklą, cituojami minėtų knygų fragmentai, ištraukos iš laiškų.
Būsimoji rašytoja gimė m. balandžio 8 d. Marijampolės raj. Gudelių apskrityje, Pilotiškių kaime turtingų ūkininkų šeimoje. Pasakojimą ir pradėkime nuo gimtinės – Pilotiškių kaimo, kurio vienkiemyje Mykolaičiai kūrėsi savo šeimos gyvenimą.
Anksti netekęs mamos, augęs su pamote, būsimųjų rašytojų tėvas Mykolaičių Juozukas išaugo sveiku, gražiu, energingu, teisingų į gyvenimą pažiūrų jaunuoliu. Po savo tėvo mirties, paūgėjęs, pasišventė savo ūkio gerovei. Entuziastingai puoselėjo ir dailino naująją vienkiemiškąją sodybą. <…> Gražiai aptvarkęs savo naująjį „dvarelį“, jaunasis Juozas, tebebūdamas vos 26 metų amžiaus, metais vedė iš Amalviškių kaimo, Daukšių parapijos Magdaleną Garbutę – 22 metų amžiaus, liekną, aukšto ūgio, tylią, kuklią mergaitę. Vėliau mums mama pasakodavo, kad kai ji atvažiavusi pirmu kartu prieš vestuves pasižiūrėti būsimojo savo gyvenimo vietos, džiaugėsi, kad gražiai „išbudavotos“ naujos trobos ir paliktas didelis kiemas <…>.
Šeimoje gimė devyni vaikai, bet užaugo aštuoni: Vincentas, Jurgis, Antanas, Matas, Juozas, Elzytė, Onutė, Magdalena. Mama Magdalena, itin nepakanti beprasmiams susibūrimams, kaimo kūmučių apkalboms, šeimoje buvo didelis autoritetas: Mes nuo pat mažens buvome rikiuojami į tam tikrą gyvenimo vagą. Jos įsitikinimai, jos taip vadinamoji linija, jos gyvenimiškų vertybių supratimas savaime liejosi ir į mūsų dvasią. Mamos vardu pavadinta ir jauniausioji dukra. Magduka, kaip ją vadino šeimoje, buvo priešpaskutinė iš vaikų, po jos gimė tik jauniausias brolis Juozas.
Kai buvau jaunesnė-kvailesnė, maniau, kad mano vardas labai negražus ir aš vieną kartą tėvams išdrožiau: „Bjauresnio vardo man jau negalėjote rasti!“ Į tai mama nieko neatsakė, tik, sukdama ratelį, sunkiai atsiduso, o tėtė, beeinąs pro duris, stabtelėjo ir atsisukęs mane sugėdino: „Vaikeli, vaikeli! Griešiji taip šnekėdama! Magdalena – tokia šventoji!”
Ypatingą reikšmę Mykolaičių vaikams turėjo tėviškės gamta, netoliese stūksantis Krušakalnis, senoji Mykolaičių sodybvietė. Aplink nebuvo jokios upės, ežero, vien tik kalneliai, alksnynėliai ir tolumoje stūksantis Sakališkių piliakalnis.
Mūsų, Juozo Mykolaičio vaikų, augimo metu jau vienkiemyje, senoji sodybvietė buvo apsupta savitu žavesiu – joje slypėjo kažkas labai miela, lyg kad ten vis tebegyventų mūsų proseneliai, lyg kad joje mes būtume kažkieno laukiami… Mane pačią, jei vasaros metu tekdavo eiti padirbėti į tąją senąją sodybvietę, apimdavo savotiškas džiaugsmas,- lyg eitume pas kokius savo artimus gimines, senelius ar prosenelius smagion viešnagėn.
Vyriausias brolis Vincentas, 15 metų vyresnis, vaikystėje buvo jai menkiausiai pažįstamas, retai matomas, studijuojantis Kauno ir Europos universitetuose, daugiausiai žinomas iš tėvų pasakojimų. Atvažiavęs į tėviškę atostogų, jis skirdavo dėmesio broliams bei seserims, kurie laikė pagarbų atstumą, nesgi brolis – kunigas.
metų pavasariui besibaigiant ar vasarai prasidedant, Putinas vėl parvažiavo į tėviškę, šį kartą jau visai grįžęs į Lietuvą. Nors parvažiavo trumpam laikui, vos kelioms dienoms, tačiau visa šeima džiaugėmės, sužinoję, kad Vincentas daugiau į užsienį jau nebevažiuos, kad vietą turi Kauno universitete. <…> Tėvai, be abejo, nusivylę. Jų svajonė – savo sūnų kunigą matyti prie kurios nors parapijinės bažnytėlės altoriaus. Pradžioje jaunuku-vikaru, o vėliau solidžiu klebonu…
Tąkart tėvai išgirdo netikėtą sūnaus pasiūlymą leisti Magdutę į Prienų gimnaziją ir pažadą, jog už mokslą ir kambarį sumokės jaunasis kunigas, numatęs ir sesers ateitį: Po kokių metų ar dvejų, kai pats įsistiprinsiu Kaune, ir ją pasiimsiu. Kaune galės toliau mokytis.
Ir išties, m. rudenį, Magdalena atvyko į Kauną mokytis Seserų Kazimieriečių mergaičių gimnazijoje, įsikūrusioje Saulės namuose Žaliakalnyje. Pats V. Mykolaitis gyveno nedideliame bute, tad seserį apgyvendino gimnazijos bendrabuty. Nuo 1925 metų brolio ir sesers santykiai buvo ypatingai artimi ir šilti. Kaune tapau Putino globotine, o kartu ir stebėtoja ne kartą didelių vingių kraipomo brolio gyvenimo. Brolis Magdutę supažindino ir su miestu, rūpinosi jos visapusišku lavinimu, abu pietaudavo kavinėse. Ypač didelį įspūdį gimnazistei padarė teatras: Vos iš Laisvės alėjos įsukus į teatro sodelį, mane apėmė nuotaika, lyg eičiau taku į kažkokią prieš mus baltuojančią šventovę. Kai parteryje nusileidome į gilias minkštas kėdes, smalsiai apsižvalgiau aplink. Tikrai pasakiška! Koks puikus įrengimas! <…> Putinas, patyręs, kokį man gilų įspūdį padarė teatras, pasirūpino, kad aš jame galėčiau dažniau lankytis. <..> tas teatras, tas jo teikiamas nepaprastas grožis, dvasinis gėris – tai kažkokia neaptariama palaima, tai tas, kas reikalinga, kad nors retkarčiais pasijustum tikrai laimingu šioj „ašarų pakalnėj“.
Kad meilė teatrui vertė apleisti mokslus, pajuto tik tuomet, kai kartą iš matematikos gavo dvejetą. O rūpėjo ir kiti kultūriniai reikalai, knygos, spauda. Teatras pradėjo savo burtais mane traukti, kaip alkoholis girtuoklį. Vis dažniau ir dažniau ėjau pas brolį, tikėdamasi gauti bilietų. <…> Kai pasitaikydavo, kad brolio nerasdavau namie, įėjus su jo duotuoju rakčiuku, knisdavausi jo knygose, žiūrinėdavau žurnalus, laikraščius, ko taip stokojo bendrabutyje.
Tik pradėjusi mokytis Kaune, įstojo į ateitininkų kuopelę, mat, jau besimokydama Prienų Žiburio gimnazijoje, priklausė ateitininkų organizacijai, į kurią ją paviliojo iškilmingas ateitininkų himnas. Šią organizaciją globojo Putinas, kurio dėka Medži, kaip ją vadino brolis, galėdavo kartu vykti į Ateitininkų šventes.
Magdalena prisimena, kad apie m. Putinas persikėlė jau į trijų kambarių ir virtuvės butelį Ukmergės plente, prieš „Saulės“ namus. Į šį butelį jau ir aš persikrausčiau iš „Saulės“ mergaičių pensionato, pasisamdėme tarnaitę-virėją. Nuo to laiko jiedu gyveno kartu, o sesuo buvo visų malonių ir sudėtingų V. Mykolaičio-Putino gyvenimo vingių liudytoja, kartais skaudžiai išgyvenusi brolį slegiančias nuotaikas.
m. vasarą V. Mykolaitis išsinuomoja didesnį butą Aukštaičių gatvėje. Šis Putino butas buvo jau antrame aukšte, trijų erdvokų ir šviesių kambarių. Jame gyvenome dvejus metus, iki persikėlėme į Juozo Purickio namus Vaižganto gatvėje, kurioje vėliau Putinas pasistatydino ir nuosavą namą. Magdalena pas jį apsigyvena rudenį. Tikslios datos fiksuotos namo Aukštaičių g. Nr. 20 Namų knygoje, kurią eksponuojame parodoje.
Baigusi gimnaziją, brolio globojama ir išlaikoma, Magdalena įstojo į universitetą studijuoti anglistiką ir germanistiką. Studijuodama, dalyvavo literatūros vakaruose, buvo ateitininkų meno draugijos Šatrija narė.
V. Mykolaitis-Putinas laikėsi duoto žodžio – ją lavinti ir padėti tapti inteligente. Brolio muzikalumas ir namuose skambėjusi gera klasikinė ar liaudies muzika, ugdė muzikinį skonį, atvėrė duris į paslaptingą muzikos pasaulį. Tačiau, nors ir kartu gyvendama, būdama su broliu itin artima, varžėsi be svarbaus reikalo trukdyti profesorių, žinojo, kad jis nuolat daug dirba. Norėdama broliui padėti, ji net išmoko spausdinti rašomąja mašinėle, kad greičiau būtų spaustuvėn atiduotas romano Altorių šešėly tekstas.
Gyvenimas Vaižganto gatvėje, buvo daug patogesnis, butas pas Purickį buvo vienas iš geriausių ir brangiausių Kaune. Brolio namuose tapo linksmiau, kai pas juos lyg ir nuomininkių teisėmis apsigyveno Putino studentė Emilija Kvederaitė ir poetė Salomėja Nėris, kuri vietoje nuomos užmokesčio mokė Magdutę vokiečių kalbos: jos vaikščiodavo po Kauną ir kalbėdavosi vokiškai. Tad nenuostabu, kad kartais nuspęsdavo užsukti į foto atelje. Parodoje – nuotraukos, kurioje Magdalena Mykolaitytė, O. Kmitaitė ir S. Nėris, foto reprodukcija iš S. Nėries rinkinio.
Vasaromis Magdalena grįždavo atostogų į Pilotiškes pas tėvus. m. draugių paraginta, vasarą atostogavo Palangoje, kur sužinojo apie brolio Vinco santuoką su Emilija Kvederaite. Neramino seserį toks brolio poelgis – mesti kunigystę ir vesti. Tuomet ji parašė eilėraštį Vasarai praėjus.
Tiesa, rašyti pradėjo dar gimnazijoje, poezijos bandymus publikavo spaudoje, prisidengdama slapyvardžiais Palmė ir Magda Magnaitytė: besimokydama septintoje klasėje, pirmuosius eilėraščius publikavo Naujojoje vaidilutėje, vėliau poezijos ir prozos kūriniai buvo skelbti Naujojoje romuvoje, Studentų dienose, Jaunajame ūkininke.
Broliui su žmona pasistačius savo namus Kaune, Vaižganto gatvėje, Magdalena vėl apsigyveno pas juos. Čia jie kartu pergyveno ir pirmąją Lietuvos okupaciją m. birželį.
Universitetą perkėlus į Vilnių, profesorius Mykolaitis su žmona taip pat ten išsikėlė, nutarę namus Kaune parduoti. Magdalena, brolio įgaliota, liko prižiūrėti namų, kol šiems rasis tinkamas pirkėjas. Parodoje eksponuojamas V. Mykolaičio įgaliojimas, pasirašytas m.
Žiaurią rusų okupaciją pakeitė kita – vokiečių okupacija, Magdalena retsykiais aplankydavo brolį Vilniuje, bet pati tebegyveno Kauno namuose, kuriuos prižiūrėjo, jais rūpinosi. Lengva nebuvo, vokiečiai bandė merginą iš namų iškeldinti ir tik didelių pastangų dėka jai buvo paliktas kambarėlis gyventi.
Per tuos vienerius metus suspėjome pažinti savo žiaurųjį okupantą – sovietinį rusą. <…> Dėl to, prasidėjus vokiečių-sovietų karui, visi, kurie tada dar tebestovėjome ant savo gimtinės žemės, be galo nudžiugome, kad tos rusų sukurtos tragedijos pirmas veiksmas jau baigtas, kad jie dideliu greičiu skuba palikti Lietuvą, – grįžta į ten, iš kur atėję. Kas išreikš tą šiuo momentu pajustą laimę lietuvio širdyje! Nejaugi vėl tikra laisvė!? Deja, vokiškoji okupacija mūsų tautai – antrasis tragedijos veiksmas.
Gerai mokėdama vokiečių kalbą, vokietmečiu Magdalena dirbo vertėja vokiečių karo lauko ligoninėje. m., artėjant antrai rusų okupacijai, renkasi pabėgėlės kelią – brolis su žmona lieka Lietuvoje. Tik spėjo broliui pranešti, kad traukiasi kartu su Karo lauko ligonine. Lagaminais nešina, jau išėjusi į gatvę, dar kartą sugrįžau pro galą namo į sodelį ir iš jo išsinešiau kelias skaidrias, kaip dideles ašaras, agrastų uogas…
1944 m. vasarą pasitraukė į Rytprūsius, ramiame Osterode miestelyje gyveno pusę metų – iki sausio 22. Toliau vargo kelias vinguriavo per Berlyną, per Weimarą (čia sutikau karo pabaigą), per Hochdorfą, per Regensburgą ilgesniam stovykliniam apsistojimui Scheinfelde. Rado laiko ir kūrybai, 1945 m. Vokietijoje kartu su Mykolu Mažeika išleido eilėraščių rinkinį Po svetimu dangum, kuriuo ateityje nesidžiaugs ir kurio, pabėgus daugeliui metų, tvarkant M. M. Slavėnienės archyvą, niekas nerado. Liko tik bibliografinės žinios.
Pasitraukus į Vakarus, ryšiai su Lietuvoje likusiais artimaisiais, žinoma, nutrūko. Jau ketvirtiesiems metams slenkant po karo pabaigos dar tebegyvenau Scheinfeld‘o D.P. lietuviškoje stovykloje ir dirbau prie Juozo Slavėno (dabartinio mano vyro) redaguojamo stovyklos laikraštėlio „Žinios“. Vieną dieną, metais, į redakcijos kambarėlį paštininkas atnešė man adresuotą laišką. Mano adresas užrašytas nepažįstama braiža, ant voko Schweinfurto anspaudas.
Tai buvo brolio Vinco Mykolaičio-Putino laiškas su raginimu grįžti į Lietuvą, rašytas 1947-12-11, kurį Magdalena gavo tik po devynių mėn., t.y. m. rugsėjo mėn. Kilo abejonės, ar brolis laišką rašė savo noru, ar taip jis privalėjo padaryti sovietų saugumo raginamas. Bet vis vien tai buvo žinia iš Lietuvos, atskleidusi, kad iš visos šeimos tik ji viena pasitraukė į Vakarus. Magdalena rašyti atsakymo tiesiai broliui nesiryžo, bijodama jam pakenkti, tačiau per savo pažįstamus Kaune perdavė laišką, jog ji gyva ir sveika. Tąkart ryšiai su broliu neužsimezgė.
Pasibaigus karui, pabėgėliai rūpinosi, į kurią valstybę išvykti pastoviam gyvenimui. Kur emigruoti, svarstė ir Magdalena Mykolaitytė. Parodoje Mykolaitytės – laiškas A. Vaičiulaičiui, kuriame rašo apie savo gyvenimą DP stovykloje ir klausia patarimo dėl emigracijos į Ameriką: aš dabar esu D.P. amerikiečių zonoje. Jeigu Amerika nutartų daugiau pabėgėlių įsileisti, aišku, atvažiuočiau. Jūs, kaip „senas“ Amerikos gyventojas, parašykite kaip Jums atrodo tokia emigracija į Ameriką. Ar negeriau kartais čia Europoje kaip nors stumdytis… Kas Amerikoje mus laukia? <…> Aš, asmeniškai, gyvenu neperblogiausiai. Mūsų lagery sąlygos pakenčiamos ir su maistu dar didelių sunkumų neturime. Gali viskas pablogėti UNRRA‘os globai pasibaigus. Dirbu stovyklos laikraštėlio „Žinios“ redakcijoj, gaunu dirbančiųjų priedą ir… kas savaitė po pakelį amerikoniškų cigarečių, kas dabartinėje Vokietijoje laikoma labai vertingu daiktu.
1948 m. rudenį Magdalena išvyko į Kanadą, kur gyveno virš metų. Tuomet ryžosi kelionei ir m. pabaigoje apsigyveno Australijoje, susituokė su Juozu Slavėnu ir susilaukė dukters Rasos.
