Kovo 16 d., šeštadienį, 14 val. kviečiame į rašytojo Herkaus Kunčiaus istorinio romano „Litbelas. Neišnešiotas vaiduoklis“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) pristatymą. Dalyvaus knygos autorius, kurį kalbins muziejaus kultūrinės veiklos organizatorė Agnė Cesiulė.
Naujausias H. Kunčiaus romanas „Litbelas. Neišnešiotas vaiduoklis“ apie prieš 105 metus paskelbtą ir vos keletą mėnesių gyvavusią kvazivalstybę – Lietuvos ir Baltarusijos sovietų socialistinę respubliką, sukurtą Rusijos bolševikų. Į Vilnių iš Rusijos atsiųsta Litbelo vyriausybė, vadovaujama Maskvos statytinio Vinco Mickevičiaus–Kapsuko, apkvaitusi nuo revoliucijos vėjų ir remiama Raudonosios armijos durklų, bando kurti naują pasaulį, kuriame absurdo daugiau nei sveiko proto, o smurtas čia tampa pagrindiniu valios įtvirtinimo įrankiu.
Įvykiai romane klostosi laikotarpiu nuo 1919 metų kovo iki liepos – penkis mėnesius, kai vaiduokliškasis Litbelas liovėsi egzistavęs. Šiame romane, remdamasis istoriniais dokumentais, autorius bandė atkurti tamsius ir dar nelabai žinomus, bet tikrus įvykius, vykusius daugiausia Vilniuje, kuris buvo numatytas pseudovalstybės Litbelo sostine.
„Remiantis archyviniais dokumentais, žinoma, kad Litbelo vyriausybė spėjo išsiųsti notas į įvairias pasaulio valstybes – Ameriką, Japoniją ir kt., reikalaudama pripažinti Litbelo valstybę. Rašydamas apie bandymą sukurti tariamą Lietuvos ir Baltarusijos bolševikinę valstybę, galvojau, kad tokie dalykai gali ir pasikartoti, turint galvoje šalia esančią Rusiją, kuri yra prikūrusi šiuo metu tokių vaiduoklių, kaip Padniestrė, Abchazija, Šiaurės Osetiją... Istorinės paralelės, mano galva, yra labai svarbios ir akivaizdžios“, – svarsto romano autorius.
„Romane yra labai daug įvairių to laikmečio peripetijų: čia ir daugiavaldystė, vokiečių spartakininkai ir Vokietijos okupacinė kariuomenė, taip pat Lietuvos komendantūra, kuriuos romane bandžiau aprašyti", – sako H. Kunčius.
Herkus Kunčius (gim. 1965) – žymus prozininkas, dramaturgas, eseistas, vienas produktyviausių lietuvių rašytojų, nuosekliausiai atstovaujančių postmodernizmo estetikai, apdovanotas literatūrinėmis premijomis.
Įėjimas atviras. Maloniai kviečiame!
Renginio metu bus galima įsigyti knygų.
___________
Renginio metu gali būti fotografuojama ir filmuojama. Nuotraukos ir vaizdo įrašai gali būti naudojami renginio viešinimui socialiniuose tinkluose, internetinėse svetainėse, spaudoje ir kt.
___________
Ištrauka iš romano „Litbelas. Neišnešiotas vaiduoklis“
Vincas Mickevičius-Kapsukas koja kojon ėjo su Vilniaus darbo žmonėmis. Tiesa, antraip nei pamišėlio įniršio apimtas vidaus reikalų komisaras Zigmas Aleksa-Angarietis, nebuvo itin aktyvus protestuotojas. Paleidęs akmenėlį kitą į „Astorijos“ viešbučio langus, prisiminė kabinete nebaigtus darbus – nepasirašytus vyriausybės dekretus, įsakymus, potvarkius. O kai sutemus iš darbo žmonių išgirdo, kad netrukus grindinio akmenimis bus apmėtytas Švč. Mergelės Marijos paveikslas, paslapčia atsiskyrė nuo įtūžusios minios ir patraukė link „Žoržo“ viešbučio.
Grįžęs į viešbutį, Kapsukas prisiminė, kad šiandien dar nieko nevalgė. Ir išties, įkyriai gurgė pilvas, žarna ėdė žarną. Tačiau restoranai mieste neveikė, o maisto prekių parduotuvės buvo suniokotos arba aklinai uždarytos.
Neradęs kambaryje nei sausainio, nei ledinuko, Kapsukas pastalėje aptiko džiovintų grybų vėrinį, kurį beveik prieš mėnesį čia paliko Kamenevas su Jofe. Nesusimąstydamas dėl nenuspėjamo poveikio sveikatai, atkando grybo kepurę ir pamažu ėmė kramtyti.
Netrukus vyriausybės pirmininko galvoje kilo keisčiausių minčių. Viena jų – drauge su rusakalbiais gudais atkurti Lietuvos galybę – nuo Baltijos iki Juodosios jūros krantų. Didinga sovietų valstybė, anot nepažįstamą grybą kramtančio Kapsuko, pasivadintų Litbelu, o valią joje diktuotų ne baltarusių ar rusų, bet lietuvių komunistai. Kapsukas, žinoma, taptų galingojo Litbelo galva. Jį gerbtų Maskva ir Pekinas, Niujorkas, Kairas, Dubajus… Litbelo Raudonoji armija pergalingai tęstų žygį į Vakarus. Per kelias dienas it ant mielių išaugęs Kapsuko Litbelas išvaduotų iš kapitalizmo vergovės Kauną ir Varšuvą, Karaliaučių, Berlyną, Paryžių. Visur įsisteigtų komunos, darbininkų ir valstiečių tarybos. Ant kiekvieno kampo stovėtų bolševizmo mokyklos, revoliucijos muziejai, marksizmo-leninizmo universitetai. Išpampusiame it votis Litbele suklestėtų teisingumas, laisvė, lygybė, brolybė. Vincui Kapsukui nuolankiai tarnautų sulenkėjęs žemaitis Pilsudskis, ukrainietis Petliūra, anarchistas Machno. Prieš jį klauptųsi aršiausi buržuazinės Lietuvos Tarybos nariai: daktaras Basanavičius, Antanas Smetona, Vileišis, kiti dvasiniai priešai ir išsigimėliai. Litbelo lietuvių bolševikai, talkinami pavaldžių baltarusių, žydų ir lenkų, per savaitę Europoje ir pasaulyje sukurtų socializmą, o po mėnesio Antarkties pingvinams ir Afrikos pigmėjams pastatytų komunizmą – raudonąjį rojų. Litbelas taptų pavyzdžiu necivilizuotoms pasaulio tautoms. Į Kapsuko vadovaujamą Litbelą veržtųsi minios iš laukinės Afrikos, Artimųjų Rytų, Okeanijos. Sumaniai vadovaujamas Kapsuko, Litbelas visatoje taptų gerovės oaze.
Taip bemintydamas Kapsukas pajuto sotumą. Nuo atklystančių idėjų sukosi galva, tirpo galūnės ir šiek tiek vimdė, tačiau pilvas nebegurgė.
