2020 m. gegužės 28 d. vaikų ir ne tik jų rašytojas V. Petkevičius švęstų devyniasdešimt. O visai būtų galėjęs sulaukti, nes buvo didelis ir stiprus visomis prasmėmis! Keliaudami į literatūrines ekspedicijas, mes, muziejininkai, iš giminaičių ar menininkų pažįstamų sužinome įdomiausių faktų, kartais net nuo pat būsimųjų kūrėjų gimimo. Ši data – puikus metas pasidalinti prisiminimais būtent apie šį rašytoją.
Pradėdama edukacinę programą „Gilės pamokos“, visada papasakoju mokiniams apie šios pasakos autoriaus gimimą, vaikystę. Jau jo gimties naktis buvo pažymėta griausmu – gimė per audrą, trankantis žaibams ir perkūnams, pribuvėja pranašavo naujagimiui neramų gyvenimą.
Kad buvo didelis ir stiprus, parodo nuotykis, kurį patyrė vos dvejų metų, po potvynio išėjęs iš šalia Nemuno, Šančiuose, esančios trobos į kiemą ir baloje pagavęs žuvį, didesnę už save! Įsitvėręs už žiaunų, dvimetis pyplys nepaleido laimikio, kol nepamatė atėję namiškiai. Nepakartojamas turėjo būti vaizdas ir visų nuostaba! Literatūrologas J. Linkevičius knygoje „Prie žalių krantų“ aprašo dar vieną jo nuotykį Panemunės šile, į kurį nuklydo perėjęs tiltą per Nemuną ir pasiklydęs negrįžo namo tris paras! Laimė, sielininkai parplukdė gyvą ir sveiką! Žvelgdami į jau daug daug vėlesnę rašytojo nuotrauką prie gimtosios trobos, galime įsivaizduoti, kaip mažas jis vaikystėje pro skylę tvoroje žiūrėjo į didelį pasaulį už kiemo. Ką matė, ką jautė, kaip suprato? Gal visa tai sudėjo ir į savo kūrybą, ypač tą, kuri skirta vaikams.
Nors žymiausias jo kūrinys vaikams „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“ parašytas kaip pasaka-apysaka, jis yra labai daugiasluoksnis. Dukters, taip pat rašytojos, Liudmilos Petkevičiūtės prisiminimai: „Kas pažinojo to meto aplinką, puikiai suprato ir atpažino ir kietakaktį Riešutą, ir Baravyką (užuomina į Sniečkų), ir  Suvytėlę Bulvę („n“ valdžių nugyvenusį tarybinį kultūros ministrą), ir Lepšį, ir Išverstakailį Ridiką (kitus funkcionierius). Pupelių kare vienas Šabalbonas – Stalinas, kitas – Hitleris, rašytojas parodė visą jų tuštybę, pamišimą, beprotybę. Atpažįstamos ir vietos: Verksnelių miestas – Vilnius, o Riestanosių – Maskva (šiukšlynas, kuriame riestanosiai maskviečiai didžiuodamiesi giriasi – „o pas mus Maskvoje!“). Kankorėžiuko Rėžiuko prototipe tapo labai išlepinta kaimynų mergaitė.“
Įdomi ir šios pasakos gimimo istorija, kurią išgirdome iš V. Petkevičiaus jau seniai suaugusių vaikų lūpų. Kai buvo maži, tėvas mėgdavo su jais žaisti „karus“: prisirinkdavo gilių, kaštonų, pupų, sustatydavo priešais dvi rikiuotes ir „kaudavosi“. Ir taip įsijausdavo į kovą sprigtuodami savo karius, kad juokinga buvo žiūrėti. Kartą taip jiems bekariaujant į svečius užsuko dailininkas Edmundas Žiauberis ir viską pamatęs pasiūlė Vytautui parašyti apie tai pasaką. Taip pats tapo šios knygos krikštatėviu – iliustravo pirmąjį leidimą. Knyga po to išleista šešis kartus, šią pasaką žino kelios kartos.
Dažni mūsų muziejaus lankytojai – trečiaklasiai, kurie ją skaito pagal programą ir užsisako specialiai tam sukurtą edukacinę programą. Jos metu ne tik vaidiname ištraukas persirengę personažų kostiumais, bet ir diskutuojame apie blogąsias žmogaus charakterio savybes, apie jų nugalėjimą. Keliaujame po dailininko Mariaus Jonučio išdrožinėtą Ydų šalies maketą, mėgdžiojame veikėjų balsus, parašytus nepaprastai vaizdinga ir turtinga kalba. Pasiklausykime balandžio „burkavimo“: „Pradės žmonės kvailyn eit / Pradės žmonės kvailyn eit: / Barstys žirnius po lauką, / Barstys žirnius po lauką“. Arba įsivaizduokime varlių „pokalbį“: „Kuotre, Kuotre, Kuotre,/ Kon, kon, kon? / Duok peilį, duok peilį, duok peilį... / Kuokį, kuokį, kuokį? / Brriedkriaunį, brriedkriaunį, brriedkriaunį...“ Rašytojas sugebėjo gyvai ir išradingai sukurti veikėjus – karikatūras, knyga jaudinanti, pamokanti. Vaikas, nesuprasdamas politinių dalykų, gali suprasti, kas yra draugystė, išdavystė, pasiaukojimas.
Dukra sakė, kad „Gilės nuotykiai“ – tai tarsi „Durnių laivo“ pirma dalis. „Tėtė turėjo menininko naivumo ir tiesmukiškumo. Kai atėjo žodžio laisvės laikai, jis jais patikėjo ir nevadino žmonių „agurkais“ ar „pomidorais“, tėškė tikrais vardais, dėl to sunkiai nukentėjo. Jis manė, kad tik buvusioje Sovietų Sąjungoje viską įvardinęs tiesiai šviesiai, būtų nukentėjęs, pasmerktas atsidurti už grotų, todėl tik tada kalbėjo perkeltinėm prasmėm, – nes taip, kaip nuo mįslių minimo, lavėjo ir žmonių nuovoka, ir intelektas.“
L. Petkevičiūtė prisiminė įdomių dalykų. Vienas jų – netikėtas – kada iš tikrųjų gimė Sąjūdis. Ogi dar gūdžiais 1985 m., kai SSRS Energetikos ministerija suplanavo eksploatuoti naftos gręžinius Baltijoje prie Kuršių nerijos krantų. Tai sužinojęs rašytojas V. Petkevičius labai išgyveno, kad sunaikins tokį unikalų Lietuvos gamtos kampelį, bet niekam ten „aukščiau“ tai  nerūpėjo. Norėdama pagelbėti tėčiui, Liuda atspausdino atsišaukimą ir pasiūlė rinkti protesto parašus. Žmonės labai entuziastingai palaikė šį tais laikais sunkiai įsivaizduojamą pasipriešinimą, susikūrė pirmosios kuopelės, įsitraukė Vilniaus fizikai, kiti mokslininkai bei rašytojai, buvo surinkta 450 000 parašų, o geležinkelio stoties viršininkas davė du vagonus (!) popieriaus lapams su parašais nugabenti į Maskvą. Iki išvežant tie šimtai paketų buvo sandėliuojami rašytojo bei jo bendraminčių namuose, rūsiuose, sandėliukuose... Maskvai tai padarė nenusakomą įspūdį ir buvo priimtas nutarimas Kuršių nerijos nedraskyti. Nuo tada tos kuopelės, kurios nebijojo saugumo, taip ir liko, rašytojas su jomis suartėjo. Laimėjus šią kovą, Trispalvė, pasiūta dukters Liudmilos rankomis, pirmą kartą buvo iškelta V. Petkevičiaus sodybos prie Birštono kieme. Tada prasidėjo mitingai, kurių šauklys ir buvo rašytojas.
Gyvenimas yra dualus ir prieštaringas. Visada yra dvi tiesos pusės. Absoliučios teisybės nėra. Mes, muziejininkai, nepolitikuojame, neteisiame, neteisiname, mes tik puoselėjame menininkų kūrybinį palikimą. Ši pasaka greitai švęs savo šešiasdešimtmetį. Tai didelė žmogaus gyvenimo dalis – pasakos taip pat! Reikės prasmingai atšvęsti! Juk mes – Vaikų literatūros muziejus, o trumpiau ir suprantamiau – Pasakų namas!
O tuo tarpu, šiais prisiminimais ir virtualia paroda paminėsime mūsų puikaus rašytojo 90–ąjį jubiliejų, gal ne taip griausmingai, kaip būtų, jei tarp mūsų tebebūtų jis pats, bet šiltai ir pagarbiai. Vėliau pakviesime į parodą su dailininko Kastyčio Juodikaičio iliustracijomis antrajam šios nemirtingos pasakos leidimui 1968 m. bei ne mažiau žinomai kitai apysakai – pasakai „Molio Motiejus – žmonių karalius“, išleistai 1978 m.
Iš savo neišsemiamų muziejaus fondo archyvų atrinkome įspūdingiausias jubiliato nuotraukas – jis su arkliu, su dalgiu ar šautuvu, kaip medžiotojas Pupkus, jis prie bičių su pilnu medaus koriu savo sodyboje ar Kauno Šančiuose prie savo gimtosios trobos. Iš kurios išėjo toks mažas, o sugrįžo didelis. Toks ir išliks savo nemariuose kūriniuose.
 

Parengė Vaikų literatūros muziejaus muziejininkė Vilma Petrikienė