Minėdami Viktoro Falkenhano 120-ąsias gimimo metines, interneto svetainės lankytojams pristatome virtualią parodą apie nuoširdų Lietuvos bičiulį, Vydūno draugą, vokiečių mokslininką, profesorių, rašytoją Viktorą Falkenhaną. Šis žmogus įžengė į Lietuvos kultūros istoriją, padovanodamas mums išsamų tyrinėjimą apie J. Bretkūną, o vėliau – parašė ir novelių romaną.

Virtualioje parodoje – paties profesoriaus ir jo žmonos padovanota archyvinė medžiaga.

Įtakos V. Falkenhano gyvenimo filosofijai, profesinio kelio pasirinkimui turėjo ne tik inteligentiški jo tėvai, kurių nuotrauką eksponuojame parodoje, bet ir rašytojas Vydūnas, vokiečių dailininkas Fidus, lietuvių kilmės vokiečių kalbininkas, baltistas J. Gerulis. Artimam bičiuliui, lietuvių knygotyrininkui, kultūros istorikui Domui Kaunui V. Falkenhanas sakė: turėjau tris tėvus. Vienas – mano tikrasis tėvas, mokytojas, apie kurį kalbėjau, ir kuriam labai dėkoju. Antrasis – Vydūnas, dvasiškas tėvas, kuris davė gyvenimo kryptį ir nulėmė mano baltistikos studijų pasirinkimą. Bet baltistiką aš radau Karaliaučiuje, kartu ir Gerulį. <...> Jis – mano trečiasis tėvas. Kad aš tapau profesoriumi, mokslininku – jam dėkoju.

Viktoras Falklenhanas gimė 1903 m. vasario 11 d. Katenhofe (dab. Lenkija, Vakarų pamario vaivadija, miestas Katai netoli Ščecino). Tėvas buvo vokiškos liaudies mokyklos (Volksschule) mokytojas, mėgstąs muziką, svajingo būdo ir lakios vaizduotės žmogus, mėgėjas keliauti, didelis nenuorama. V. Falkenhanas prisimena: Dvidešimto amžiaus pradžioje Vokietijos ciesorius turkams tiesė geležinkelį, o prie tų darbų dalyvavo gausybė vokiečių specialistų. Tie specialistai turėjo šeimas ir vaikų. Vaikus reikėjo mokyti. Tad tėvas metė ramų darbą ir, susikrovęs mantą, su šeima 1903 metais išdardėjo į Adrianapolį. Aš tuomet buvau vos pusės metų amžiaus. Turkijos klimato sąlygos labai pakenkė sveikatai. Aš ir motina susirgome maliarija. Dėl to teko grįžti į Vokietiją. Mokyklų vyresnybė atleido tėvo griekus ir vėl paskyrė mokytojauti.

Apsižvalgęs Ragainėje (dabar – miestas Nemanas Kaliningrado srityje, Rusijoje), tėvas pasiėmė visą šeimą. Važiuojant pasakojo apie ten gyvenančius išmirštančios tautos gyventojus lietuvius. Sudomintas tokio pasakojimo, panorau arčiau pažinti tuos lietuvius. Kartą per pertrauką, pabėgėjęs kiek į šoną, pamačiau nukastą lauką, kuriame moteris grėbstė bulvienojus ir žoles ir degino lauže. Apsiblaususi, ūkanota diena, liepsna ir dūmai paliko įsimintiną reginį. Priėjau arčiau laužo ir vokiškai paklausiau, kaip lietuvių kalba vadinama Feuer. Moteris pasakė. Taip ugnis tapo pirmuoju išgirstu ir išmoktu lietuvišku žodžiu,- vaikystės prisiminimus pasakojo V. Falkenhanas.

1916 m. šeima persikėlė į Tilžę (dabar – Sovietskas). V. Falkenhanas dėl ligos mokyklos lankyti negalėjo, tačiau lavinosi savarankiškai. Geras draugas, spaustuvininko Enzio Jagomasto sūnus Dovydas, padovanojo Vydūno parengtą vadovėlį „Vadovas lietuvių kalbai pramokti“.

Tuo metu formavosi ir polinkiai menui. Namuose nuolat skambėjusi muzika ugdė muzikinę klausą, netikėtai atsiskleidė polinkis dailei – Viktoras bando iliustruoti pasakas, nutapė patikusios pamario mergaitės portretą. Tėvas pasamdo jam piešimo mokytoją, tikėdamasis, kad sūnus ateityje studijuos tapybą pas vokiečių dailininką Hugo Hepnerį Fidus. Tačiau lietuvių kalbos žavesys vilioja ją tobulinti, o dar, dideliam džiaugsmui, tėvas parnešė paties Vydūno padovanotas knygeles „Birutininkai“ ir „Vargšas ir Besotis“.

Apie Vydūną buvo girdėjęs iš savo tėvo, jo nuotrauką taip pat buvo matęs žymiausio Tilžės fotografo Roberto Minzloffo ateljė ir foto reikmenų parduotuvės lange. Puikiai išmokęs lietuvių kalbą, perskaitęs dovanotas knygas, V. Falkenhanas nueina pas Vydūną padėkoti už dovanas.  Duris atidarė pats Vydūnas, nusivedė į savo darbo kabinetą, užsimezgė pokalbis. Lemtinga pažintis išaugo  į artimą draugystę ir suformavo vydūnišką V. Falkenhano gyvenimo filosofiją. Parodoje – paties Vydūno V. Falkenhanui padovanota portretinė nuotrauka rėmeliuose.

Vaikų sveikatai negerėjant, tėvas, pats likęs mokytojauti Tilžėje, 1918 metais išsiuntė žmoną su abiem sūnumis į Girulius. Susidraugavęs su pamario gyventojais ir žvejais, Viktoras gerai išmoko jų šnektą – kuršių kalbą (Kuršių Nerijos latvių), kuri labai pravertė jau universitete mokantis latvių kalbos. Augęs ir brendęs Mažojoje Lietuvoje, visam laikui pamilo lietuvių kalbos skambumą, tautosaką, dainas.

Abu Falkenhanų sūnūs buvo silpnos sveikatos. Jaunesnysis Wolfgangas buvo priimtas į gimnazijos unterprimą – priešpaskutinę klasę ir jam labai gerai sekėsi. Tuomet priimamas į gimnaziją įsiprašė ir Viktoras, abu buvo pavyzdingi mokiniai. 1931 m. eksternu išlaikęs brandos egzaminus ir, įvertintas labai gerai, V. Falkenhanas sėkmingai baigė gimnaziją, kurioje pagrindinis dėmesys buvo skirtas matematikai, fizikai, chemijai, prancūzų, anglų kalboms. Tais pačiais metais įstojo į Karaliaučiaus (dabar – Kaliningradas) universitetą teologijos filosofijos fakultetą. Iš dėstytojų labiausiai pamėgo J. Gerulį,  ateityje ne kartą minimą įvairiuose V. Falkenhano gyvenimo etapuose, o svarbiausia, turėjusį didelės įtakos mokslininko kelio pasirinkimui. Tačiau įspūdį darė ir kiti dėstytojai: Pirma paskaita buvo indologo Glasenappo, antra – įvadas į hebrajų kalbą,- prisimena V. Falkenhanas. Didelį įspūdį padarė Glasenappas. Jis labai žinomas žmogus, mokslininkas. Daugiausia domėjosi ne kalba, bet literatūra, indų religijomis. Žinoma, apie indų religiją aš daugiau patyriau iš Vydūno, bet mokslinius pagrindus gavau tik iš Glasenappo. 

1931 m. pirmą kartą atvyko į prieškario Vilnių studijuoti hebrajų, lenkų ir rusų kalbų. Tuo pat metu Vilniuje, Rūtų gatvėje, grįžusi iš Rusijos gyveno rusų tapytojo Valentino Justickio žmona su dukra Nina. Šiuose namuose būrėsi inteligentų bendruomenė, buvo muzikuojama, skambėjo fortepijonas, sambūrio siela buvo kompozitorius Konstantinas Galkauskas. Pakviestas pasisvečiuoti, V. Falkenhanas susipažino su jaunąja Vilniaus rusaite Nina, įsimylėjo ir 1936 m. kovo 5 d. Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje ją vedė. Jiedu apsigyveno Karaliaučiuje, susilaukė sūnaus Viktoro.

V. Falkenhanui, dar studentui, 1935 m. vienintelis universiteto istorijoje rektorius lietuvis Jurgis Gerulis patikėjo vesti Lietuvių kalbos seminarą. Studijuodamas ir dirbdamas, Viktoras Karaliaučiaus archyvuose ėmė rinkti medžiagą apie J. Bretkūną, parengė ir 1939 metais apgynė daktaro disertaciją ,,Lietuviškos Biblijos vertėjas Jonas Bretkūnas ir jo talkininkai“. Filologijos mokslų daktaras buvo pakviestas dėstyti universitete bei rengtis profesūrai. Naciai nenorėjo propaguoti lietuvių kultūros, todėl išleisti šią monografiją nebuvo galimybės. Tačiau, V. Falkenhanas įžangoje suklaidino cenzorius ir 1941 m. knyga „Der Ubersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer“ [Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą J. Bretkūnas ir jo talkininkai]. išspausdinta Tilžėje tik 300 egz. tiražu, todėl šiandieną yra bibliografinė retenybė. Unikalu ir tai, kad šioje knygoje gausu ir paties autoriaus taisymų. Atverstos knygos titulinį puslapį eksponuojame virtualioje parodoje.

Tačiau karas nutraukė mokslinę veiklą, V. Falkenhanas, mokėdamas apie dešimt senųjų ir naujųjų kalbų, išsiųstas į Rytų frontą vertėju. Baigiantis karui, tarnavo Kurše ir iš ten karo išvakarėse turėjo pervežti svarbius dokumentus, tačiau, vokiečiams kapituliavus, pateko belaisviu į anglų stovyklą. Rusams užėmus Karaliaučių, vokiečiai stengėsi pabėgti į Vakarus, bet mokslininko žmona su sūnumi  norėjo grįžti pas savo motiną į Vilnių.  Nina Falkenhan – Justickaja iki gyvenimo pabaigos gyveno Vilniuje, sūnui dėl saugumo suteikusi savo tėvų pavardę – Viktoras Justickis.

Pokario metais Karaliaučius liko rusų okupuotoje zonoje. Vienas seniausių ir garsiausių Vidurio Europos universitetų, Prūsijos kunigaikščio Albrechto garbei vadintas Albertina, veikęs nuo 1544 m., buvo uždarytas. Karaliaučiaus universiteto dėstytojai akademinę veiklą tęsė kituose Vakarų Vokietijos universitetuose. Eksponuojame dokumentus apie mokslininko darbą senajame universitete.

Po karo V. Falkenhaną anglų stovykloje suranda E. Frenkelis ir 1945 m. pakviečia dirbti Hamburgo universitete savo asistentu. Praėjus trejiems metams, nuo 1948 m. V. Falkenhanas jau dėstė lenkų kalbą Berlyno Humboldtų universitete.  Parodoje eksponuojami dokumentai liudija mokslininko, dėstytojo darbą, dalyvavimą įvairiose kultūrinėse organizacijose. Moksliniai interesai skirti baltistikai, polonistikai, tyrinėta latvių ir estų literatūra.

1957 m. apsigynė darbą „Lenkų kalba ir literatūra“ dėl habilituoto daktaro vardo suteikimo. Parodoje – šį faktą patvirtinantis liudijimas. 1959 m. tapo Humboldtų universiteto profesorius, baltistikos ir polonistikos katedros vedėjas.

Humboldtų universitete vėl atgijo potraukis dailei, pradėjo lankyti dailės studiją, dalyvavo parodose. Apmaudu, kad karo metu visi V. Falkenhano piešiniai pasimetė, širdžiai miela veikla buvo nutrūkusi, V. Falkenhanas ir po karo kurį laiką visai nebepiešė.

Pokalbyje su D. Kaunu V. Falkenhanas pasakojo: Dalyvauju keramikų kursuose. Turime dirbtuvę, akademiškai išlavintą vadovą, nemokamai gauname medžiagų. Vieną mano keramikos darbelį galite pamatyti Kaune. Kitas dalykas – mėgstu piešimą, tapybą. Dirbu gana daug. Yra geras vadovas. Kartą per savaitę lankau smuikininkų kursus. Be to, groju ir altu. Pakankamai darbo turiu ir su esperantininkais. Esu jų mokslo sekcijos vadovas. Būna posėdžiai, reikia sakyti kalbas. Sutikau todėl, kad visame krašte veikia daug pavienių grupių, kurias būtina burti.

Santykiai su Vydūnu ne tik išugdė mokslininko gyvenimo filosofiją. Būtent pas Vydūną Viktoras susipažino su dailininku Fidus, tuo pačiu, kuriam tėvas planavo patikėti sūnaus Viktoro talento dailei puoselėjimą. Eksponuojama nuotrauka, kurioje trys bičiuliai – Falkenhanas, Fidus ir Vydūnas. Vokiečių dailininkas Fidus buvo iliustravęs Vydūno knygą „Prabočių šešėliai“. Šio dailininko įtakoje V. Falkenhanas, autoriaus paprašytas, iliustravo Vydūno knygą „Pasaulio gaisras“. Viename iš paskutiniųjų susitikimų su D. Kaunu Lietuvoje, profesorius V. Falkenhanas Vydūną pavadino antruoju savo tėvu.

Dar iki studijų universitete, Falkenhanas žavėjosi lietuvių tautos etnografiniu paveldu ir, bendradarbiaudamas su Vydūnu jis jau dirbo Lietuvai. Vydūnas buvo V. Falkenhano mokytojas, lietuviškosios krypties, humanistinio požiūrio į pasaulį, skirtingas kultūras ir tautų santykius ugdytojas. Parodoje – Falkenhano iliustruota Vydūno knyga „Pasaulio gaisras“ ir Vadovas, padėjęs išmokti lietuvių kalbą.

Pats mokęsis lietuvių kalbos iš Vydūno „Vadovo lietuvių kalbai pramokti“ pirmojo leidimo, antrąją knygos laidą jau padeda Vydūnui parengti. Ateityje tuo labai didžiuojasi. Leisdamas antrą Vadovo laidą, knygos pabaigoje Vydūnas už pagalbą dėkojo Martai Raišukytei ir Viktorui Falkenhanui, pažymėdamas, jog yra dėkingas pastarajam, lietuvių literatūrinę kalbą savarankiškai išmokusiam iš pirmojo knygos leidimo, už daugybę komentarų ir papildymų, skirtų knygai tobulinti.

Ypač atsakingai Viktoras talkino Vydūnui, rašančiam veikalą „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“. V. Falkenhanas prisimena: Tuo metu Vydūnui, kaip dirbančiam prieš vokiečius lietuvių veikėjui, bibliotekos jau neskolino knygų. Jo nepriimdavo ir į draugijas. Pavyzdžiui, čia veikė dvi labai įdomios draugijos: Kulturbundas ir Gamtos mokslų. Vydūnas priklausė abejoms. Nacionalsocialistų valdymo laikais jam nebesiųsdavo pakvietimų į renginius, netgi pasakė, kad dalyvavimas tų draugijų veikloje yra nepageidautinas. Priešiška kompanija trukdė kūrybai. Mano uždavinys – parūpinti reikiamus leidinius, išrašinėti medžiagą. Ypač daug knygų reikėjo parsiųsdinti iš kitur, iš Karaliaučiaus, net ir iš užsienio. Tą aš dariau savo vardu. Atsimenu, labai daug triūso įdėjau, kol pasiekiau istoriko Christopho Hartknocho knygą apie Prūsijos lietuvius ir prūsus. Vydūnui jos labai reikėjo, todėl per ilgą laiką veikalą gavau parsisiųsdindamas. Pats dažniausiai lankiausi Tilžės miesto bibliotekoje. 

Tik dėl nepalankios politinės situacijos Vydūnas negalėjo pagalbininkui knygos pratarmėje padėkoti. V. Falkenhanas Vydūną vertino ypatingai: Pirmoje vietoje – Vydūnas, Shakespeare, labai gerbiu Goethe. Kartą manęs klausė: „Ką Jūs imtumėt į Šiaurės polių, jei leistų pasirinkti tik 10 knygų?“ Tai įdomus klausimas. Aš imčiau Vydūno „Amžiną ugnį“, Sokrato, Platono raštus, Evangelijas. Aš nesu religingas, nelankau bažnyčios. Evangelija, Budhos kalba yra tokios gyvos, pilnos puikių posakių. Mano nuomone, tai žmogiškumo viršūnė.

Pasibaigus karui, V. Falkenhanas Vydūną gyvena kelis kartus aplankė Detmolde. Jis man dažnai rašydavo laiškus, be to, kūrė ir man siuntinėjo nuorašus. Mašinraščio kopijas. Aš turėjau jo visų paskutinių metų kūrybos pavyzdžius, kuriuos dovanojau literatūros muziejui Kaune. Ten yra viskas, ką man Vydūnas atsiuntė. <...> Tokiu būdu mūsų pažintis tęsėsi iki Vydūno gyvenimo pabaigos. Vos kelias savaites prieš mirtį iš jo gavau atviruką. Savaitę po mirties man iš Detmoldo parašė Vydūno sekretorė Margarita Kėkštaitytė. Ji spausdino Vydūno rankraščius. Kėkštaitytė ir pranešė apie mirtį. Vėliau gavau iš lietuvių mokyklos laišką, kuriame pranešė apie Vydūno valią. Testamentu man paliko daug savo knygų, kurias gavau vėliau. Tai buvo Vydūno parašytos knygos. Kelias jų turėjau pats, bet nedaug. Anksčiau buvau užsiminęs apie norą turėti Vydūno raštus. Tada jis nieko nepasakė, bet prisiminė testamente. Tos knygos dabar yra Berlyne pas mane. O visi paskutiniai Vydūno veikalai parašyti vokiškai. Tarp kitko, yra jo kelionės aprašymų. Vydūnas apie sugrįžimą į Lietuvą negalvojo.,- prisiminė V. Falkenhanas.

Vydūnas neparodė didelio džiaugsmo dėl išleisto V. Falkenhano mokslinio darbo apie J. Bretkūną. Atvirkščiai – Vydūno nuomone lietuviams reikia ne mokslinių knygų, o beletristikos kūrinių. Tai buvo vyresniojo mokytojo paskata jaunam mokslininkui nerti į dar vieną nepažįstamą sritį – originaliąją kūrybą. V. Falkenhanas tuojau pat grįžo prie pamėgtos temos ir pradėjo rengti novelių romaną apie aisčius ir J. Bretkūną.

Iš po šimtmečių uždangos vėl naujoje šviesoje nušvinta gyvenimas Rytprūsiuose, atsiveria plačios galimybės ne tik mokslinei, bet ir meninei profesoriaus plunksnai,- rašė 1978 m. jo bičiulė J. Daunienė. Būtent Vydūno įtakoje V. Falkenhanas parašė ir novelių romaną apie J. Bretkūną. Išleistas kūrinys nebuvo, tačiau spaudoje publikuotos kelios į lietuvių kalbą išverstos kelios ištraukos iš rašomo romano. Tai vaizdingi pasakojimai apie buitį, tradicijas, papročius, kuriuose veriasi autoriaus intelektas, idealizuojant žynius ir vaidilutes, pateikiant senosios Prūsijos ir Lietuvos istorijos faktus... Šiuose tekstuose apie J. Bretkūną ne tik aukštinamas lietuvių kalbos melodingumas, harmonija, bet klebono J. Bretkūno asmenyje išpažįstama graužatis dėl nykstančios aisčių tautos ir kalbos: Tačiau dabar, ŠVENTASIS, GAILESTINGASIS DIEVE! TAVĘS nevertas tarnas maldauja TAVE! Išgelbėk SAVO aisčius Žemėje!! Senolė, šventa aistė, šiandien  iš žemės pakilo virš medžių viršūnių ir nuėjo į aukštesnįjį savo protėvių pasaulį, ir vis daugiau senų išmintingųjų aisčių seks paskui ją! Į žemę atėjusi Birutė, TAVO puikus aisčių žiedas, šiandien buvo pakrikštyta vokiška Berta, jos lietuviai tėvai ir seneliai – nedorėliai, dėl niekingos naudos niekiną savo protėvius lietuvius, nebranginą savo nepaprastai senos dieviškos kalbos, kalbą tik vokiškai, juos taip giliai niekinančių baudžiavinių valdonų kalba, ir stropiai lankantys vokiškas pamaldas bažnyčioje! Taigi, iš Tavo Birutės šioje žemėje neišaugs lietuvaitė, kūnu ir siela sveika, žydinti ir švytinti Tavo pasaulio karūna, taip pat neišaugs ir tobulas vokiškos Bertos žiedas, ir daugybė kitų, gal visi, paseks ja ir nusmuks, virsdami šaknis praradusia, tik vergaujančia, niekinama tauta ir savo vokiškųjų ponų nuolatine pajuoka! VIEŠPATIE mano DIEVE! TAVO tarnas šaukiasi TAVĘS iš nuopolio bedugnės! Išgelbėk SAVO aisčius SAVO Žemėje!!!

Kraštotyrininko B. Aleknavičiaus užrašytame pokalbyje V. Falkenhanas pasakoja: Mano mokslinis darbas apie Joną Bretkūną suprantamas tik mokslininkams, o noriu, kad Bretkūną suprastų ir pajaustų visi lietuviai, todėl rašau noveles apie šį Biblijos vertėją. Rašydamas apie Joną Bretkūną, įdedu visa tai, ką esu gavęs iš Vydūno. Manasis Bretkūnas dega Vydūno ugnimi. Tai baltų praeities ugnis... Eksponuojamas novelės rankraštis vokiečių kalba su daugybe intarpų ir taisymų.

V. Falkenhanas puikiai derino mokslininko ir menininko talentus: rašytojas, dailininkas, smuikininkas, fotografas. Itin ryškūs jo dailės darbai, anot bičiulės J. Daunienės, jam pakluso akvarelė, aliejus, linas, cinkas, molis... Dalyvavo jis daugelyje parodų. Savo piešinius vadino vaikais. Profesoriaus sūnus V. Justickis, pastebėjo: „Jo paveikslai buvo tikrai įdomūs. Pirmiausiai, tai peizažai. Jis mylėjo lietuvišką peizažą ir mokėjo „pagauti“ jo savitumą.  <...> Ypatinga vieta tarp jo kūrinių – kosminiai simboliniai paveikslai: jų tema – žmogus ir pasaulis. Šie jo paveikslai susišaukia, iš vienos pusės, su Čiurlioniu, iš kitos – su tokiais dabartiniais „kosminiais“ dailininkais kaip Jerry LaFaro, Vrindavan Das.“ Kelis piešinius eksponuojame virtualioje parodoje.

Tiek dailės reikmenys, tiek smuikas jį lydėjo ir kelionėse po Lietuvą. Apsistodamas Vilniaus Antakalnyje, ramioje Rūtų gatvelėje rašė noveles apie Bretkūną, virkdė smuiką ir piešė Vilniaus apylinkių vaizdus. Ypač mėgo Vivaldžio muziką. Ir nestebina V. Falkenhano žodžiai: aš norėčiau kiekvieno mokslininko asmenybės gyvybingumo ir veržlumo dėlei patarti skirti savo gyvenime kaip galima daugiau dėmesio menui... Vienpusis atsidavimas mokslinei veiklai yra beveik menkos asmenybės kultūros požymis. Didžiausia žmonijos laimė yra asmenybė, kuri siekia gyvenime aukščiausio gėrio <...>.

1976 m. jis muziejui padovanojo visus savo piešinius, sakydamas: Be lietuvių kultūros įtakos niekad nebūčiau sukūręs daugelio darbų. Pokalbyje Domui Kaunui V. Falkenhanas yra minėjęs:  Vieną mano keramikos darbelį galite pamatyti Kaune. Parodoje eksponuojamas keramikos darbas Saulėtekio giesmė.

Falkenhanas – žmogus poliglotas, mokėjęs daugybę kalbų. Lietuvių kalbą mokėjo puikiai. J. Daunienė taikliai įvardino V. Falkenhano tartį: Būdamas tikras lingvistas, kiekvieną žodį jis taria nepaprastai aiškiai, išjaustai, tarsi paleisdamas į erdvę gyvą esybę. Skambi ir daininga lietuvių kalba buvo didžioji mokslininko meilė. Todėl V. Falkenhanui kilo mintis įsteigti pasaulinę baltistų organizaciją, jis buvo baltistų judėjimo iniciatorius. V. Falkenhanas prisimena: Kiekviena valstybė turi įsteigti savo vietines sekcijas arba komisijas. Taip buvo nutarta. VDR sekcijai man teko vadovauti nuo 1963-iųjų. Atsakingiausias uždavinys buvo pradėti veikti. Labai pasisekė, kad sutikau Berlyne gyvenantį lietuvių žurnalistą Leoną Stepanauską. Papasakojau, ką ketiname daryti, ir jis parašė į laikraščius, idėją išpropagavo. Kitais metais, Berlyne vykstant Kristijono Donelaičio 250 metų sukaktuvinei šventei, buvo nutarta suorganizuoti pirmą posėdį.

1966 m. prasidėjo vokiečių mokslininko ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus draugystė, kuri tęsėsi gerus du dešimtmečius. Profesorius ne kartą lankėsi muziejuje, domėjosi Vydūno fondu, bičiuliavosi su muziejininkais, ypač artima draugystė užsimezgė su muziejaus darbuotoja Joana Dauniene, juos suartino Vydūno dvasia.   Muziejaus svečių knygoje likę keli V. Falkenhano įrašai, vieną kitą eksponuojame ir parodoje.     

1973 m. vasarą muziejininkės garbų svečią sutiko parengę lietuvių liaudies dainų programą. Muziejaus svečių knygoje skaitome: Girdėjau čia gražias, itin lietuviškas dainas, klausiaus ir vis turėjau jausmą, įspūdį, kad širdingos dainininkės buvo prieš daug šimtų metų vaidilutės, kurios tarnavo lietuviškumo ugniai...

Ir išties, tokia buvo V. Falkenhano iš Vydūno perimta filosofija: Atsimenu, kad Vydūnas kalbėdavo apie tai, kad žmogus, tai ne kūnas, bet siela, sąmoninga siela“. Kūnui pasenus, siela kūną palieka ir perima naują, jauną, tinkantį kūną.

Lietuvon atvykusį profesorių nuolat supdavo mokslininkai, menininkai, žurnalistai, knygos bičiuliai, kuriuos traukė jo asmenybė ir galimybė sužinoti apie jau beveik dingusį Rytų Prūsijos lietuvių ir vokiečių kultūros pasaulį. V. Falkenhanas dosniai dalijosi žiniomis, prisiminimais, gerbė savo pašnekovus, bet buvo atsargus politiniu požiūriu, neliesdavo asmeninių problemų.

Sudėtingas buvo V. Falkenhano asmeninis gyvenimas, tam įtakos turėjo ir istorinės aplinkybės. Žmonai Ninai grįžus į Lietuvą, jų keliai išsiskyrė. Su antrąja žmona santykiai nesusiklostė, V. Falkenhanas gyveno rytinėje Vokietijoje ir pergyveno, kad negali matytis su savo vaikais Beatriče ir Faustu, gyvenančiais vakarinėje Vokietijos dalyje. Jau būdamas brandaus amžiaus, jis vedė 40 metų už save jaunesnę Barbel, kuri buvo pasišventusi vyro veiklai, lydėjo jį visose kelionėse, pagarbų dėmesį laikė ir vyrui mirus.

Lietuvių tautos bičiulio netekome 1987 m. balandį. Profesoriui iškeliavus Amžinybėn, jo atminimu besirūpinanti žmona Berbel Falkenhan muziejui perdavė daug vertybių: nuotraukų, dokumentų, apdovanojimus, novelių apie J. Bretkūną rankraščius. Ypač nudžiugino muziejininkus padovanotu ištikimu jos vyro kelionių draugu smuiku, mat įkopęs į gyvenimo viršukalnę, V. Falkenhanas susižavėjo ir smuikavimu. Vienas kitas memorialinis daiktas eksponuojamas virtualioje parodoje.

1998 m. pradžioje, ruošiantis minėti V. Falkenhano 95-ąsias gimimo metines, ponia B. Falkenhan perdavė muziejui dvi knygas vokiečių kalba. Pirmoji – „Litauische Dialektstudien von Georg Gerullis“ [Jurgis Gerulis. Lietuvių dialektologijos studijos], išleista Leipcige 1930 m. su J. Gerulio autografu ir taisymais. Šios knygos titulinis puslapis su įrašais taip pat eksponuojamas parodoje. Antroji knyga – tai jau minėta V. Falkenhano studija apie J. Bretkūną.

V. Falkenhanas buvo be galo kuklus žmogus: Man visų svarbiausia yra kuklumas, bet tikras, o ne apsimestinis. Kuklumas iš žinojimo, supratimas, kad viską, ką žmogus daro, nėra jo nuopelnai. Mane žavi Goethe. Jis suprato, kad kiekvienas kūrinys yra didžių dvasiškų esybių dovana. Goethe buvo ypatingai kuklus. Aš vertinu kuklumą, kylantį iš išminties. Akcentavo, kad mokslininkas turi saugotis mąstymo schematiškumo. <...> Mokslininkas turi suprasti, kad nieko nėra amžino ir pastovaus. Jis turi būti atviras naujoms žinioms, bandyti ir perprasti dalykus iš naujo. Mokslininkas turi užmiršti, ko jis iki šiol mokinosi ir kaip vaikas viską priimti iš naujo. Vydūnas sakydavo: „Jei tu nesutinki su kieno nors nuomone – nesipriešink. Tu turi mokėti eiti į smako vidų ir bandyti suprasti, įsiklausyti. Tada tu suprasi, kodėl tas žmogus toks yra. Įsitikinsi, kad jis yra teisus. Bet teisus iš savo taško.“ Tai irgi kuklumas. Didelis mokslininkas tą savybę privalo turėti.

Didžiausiu inteligento turtu laikė kultūrą: Dvasios kultūra. Man tai yra brangenybė. Jei Jūs būtumėt aiškiaregis ir pažiūrėtumėt į mane, tai pamatytumėt aplink mane blizgančių vertybių. Tai tokie posakiai, kaip išsireiškė Sokratas: „Aš esu išmintingiausias žmogus, nes aš žinau, kad aš nieko nežinau.“ Tos brangenybės perimtos iš daugelio žmonių, o visų pirma – iš Vydūno. Humanistinis požiūris nulėmė, kad V. Falkenhanas pasuko slavisto ir baltisto keliu, o juo eidamas, labai daug nusipelnė lenkų ir lietuvių kalbotyrai, šių tautų kultūroms.

Jo sūnus profesorius Viktoras Justickis, tyrinėjęs ir aprašęs tėvo gyvenimą, kūrybą, akcentavo profesoriaus Viktoro Falkenhano meilę Lietuvai: Tai žmogus, kuris gimė ir išaugo Vokietijoje, lingvistas, kuris mokėjo daugybė kalbų ir pažinojo daugybę įvairių šiuolaikinių ir senovės kultūrų, bet visa širdimi pamilo Lietuvą. Būtent Lietuva tapo jo meile visam gyvenimui. Jis pamilo jos žmones, jos istoriją ir kultūrą. Jis suprato, kokia ji vertinga ir svarbi pasauliui ir visą savo ilgą gyvenimą skyrė Lietuvai.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė