V. Jasukaitytė savo autobiografijoje atskleidžia detalių apie tą nelengvą laiką, kai jai buvo lemta gimti. Pasaulį išvydusi 1948 07 10 Pumpučių kaime (Šiaulių r.), ji „pataikė“ į sunkų pokario laikotarpį. Mama jai pasakojusi, kad besilaukdama pirmagimės dukters, retą naktį išmiegodavo namuose. Dažnai tekdavo šokti per langą ir bėgti slėptis, nes žmonės bijojo ir vienų, ir kitų – tiek partizanų, tiek naujo režimo atstovų. Vieną tokių susišaudymų prisimena ir pati V. Jasukaitytė –išgąsdinta į trobą užėjusių ginkluotų vyrų su didžiuliu šuniu, vėliau net keletą valandų bijojo pramerkti akis. Net sovietiniais metais rašytoje autobiografijoje V. Jasukaitytė neslėpė laukusi „amerikonų“.

Tiesa, ne vien tamsios dėmės ir baimė liko vaikystės atsiminimuose. Tarp ryškių momentų ji prisiminė senelio pasakojimus, dainas bei vaikystėje supusią aplinką – didžiulį sodą, ganyklas, upelius, kurie sudarė visą vaikystės pasaulį. Smagu būdavo dirbti su tėvu, kuris ne tik darbą dirbdavo, bet ir nevengdavo paaiškinti vaikui ką ir kodėl darąs. „Pirmos pamokos, kas yra žmogaus garbė, kas yra žemė, kas yra patriotizmas yra iš tėvo“  – prisipažino V. Jasukaitytė. Būtent tėvas išmokė dukrą skaityti. Pirmąją knygą ji perskaitė būdama penkerių – A. Mickevičiaus vertimus į lietuvių kalbą. Kol sulaukė mokyklinio amžiaus, Maironio ir išverstus A. Mickevičiaus eilėraščius jau mokėjo mintinai. Visuose pirmuosiuose įspūdžiuose, menkokai pridengta privalomu sovietiniu šydu, visgi šviečia meilė savo kraštui ir kalbai.

Tėvas, pasisodinęs ant dviračio, pirmąsyk dukrą ir į mokyklą nuvežė. Buvo jau 1955-ieji. Kaimo mokykla buvo keturmetė, visos klasės mokėsi vienoje erdvėje, suskirstytos tik į atskiras suolų eiles. Labai šviesūs atsiminimai likę apie pirmąją mokytoją, kuriai vienodai rūpėjo kiekvieno vaiko ne tik pasiekimai moksle, bet ir gyvenimas.

Nors suaugusieji stengėsi apsaugoti dukrą nuo pirmųjų kolektyvinių sunkumų, bet vaiko protas visada imlesnis nei atrodo kitiems, tad V. Jasukaitytė pamena gerai žinojusi visas problemas, mačiusi iš bado gaištančius gyvulius. Tokioje aplinkoje menus mėgusiai mergaitei dingo potraukis keletui ankstyvųjų pomėgių: piešimui ir muzikai. Išsvajotasis akordeonas taip niekada ir nebuvo nupirktas, pinigų reikiant vis kitiems, svarbesniems dalykams. „Ta margoji gyvenimo dalis mane apvogė negrįžtamai, ir viskas, ko nuo mažens negalėjau ir neišmokau išreikšti nei paveikslais, nei muzika, dar kantriai tebelaukia savo eilės išsiveržti žodžio pavidalu“ – rašė V. Jasukaitytė autobiografijoje.

Gal emocijos, o gal kas kita V. Jasukaitytę susargdino ilgam – ji net trejetą metų gydėsi įvairiose ligoninėse. Ir – pabaigusi aštuonmetę nusprendė pradėti savarankišką gyvenimą. Išsinuomojo butą Šiauliuose, susirado pirmąjį darbą – tikrino elektros skaitiklius. Vidurinę mokyklą baigė vakarais – ir, anksčiau buvusi gera mokine, ne itin puikiais pažymiais.

Vilniuje atsidūrė pačiai sau netikėtai. Močiutei pasiūlius bandyti stoti į universitetą, iki dokumentų priėmimo pabaigos buvo likusios kelios dienos. V. Jasukaitytė jautėsi labai skolinga J. Lebedžiui, kuris patikėjo būsimos studentės meile literatūrai ir ypač tautosakai. Taip ji tapo lietuvių kalbos ir literatūros studente. Tuo metu jaunoji studentė jau bandė kurti, tiesa, kitiems savo kūrinių neskelbė. Pirmieji eilėraščiai spaudoje pasirodė 1971 m.

Netikėtai pradėtos studijos netikėtai ir nutrūko. V. Jasukaitytė sukūrė šeimą, gimė sūnus Kęstutis. Gyvendama nuomojamuose kambariuose, bendrabučiuose, ji visur ieškojo to grožio, kurį bandė perteikti per poeziją. Sėdėdama ant palangės, ji rašė eilėraščius ir vertė I. Zieduonio poeziją.  Tokiomis sąlygomis gimė jos pirmoji poezijos knyga „Ugnis, kurią reikia pereiti“ (1976). Už ją moteriai buvo paskirta Zigmo Gėlės premija. Ji teikiama už geriausią pirmąją poezijos knygą tais metais. O iškart pasirodžius antrajai knygai „Taip toli esu“ jauna poetė buvo priimta į Rašytojų sąjungą.  

Laukdamasi pirmagimio, gyveno kalėjimų darbuotojų bendrabutyje (tuo metu dirbo pataisos darbų įstaigų valdyboje), kuris buvo gana apleistas. Noras suteikti sūnui kitokį gyvenimą paskatino ryžtis skyryboms.

Antroji santuoka su technikos mokslų daktaru Vincu Dineika, gydomosios kūno kultūros specialisto Karolio Dineikos sūnumi, buvo graži – vaikai nematė tėvo girto ar besikeikiančio, o sutuoktiniai neribojo vienas kito laisvės ir išraiškos būdų. „Mūsų su vyru pasaulėjautos ir pasaulėžiūros puikiai sutarė. Kiek skirtingi buvome gyvenime, kiek nesutapo mūsų įpročiai buityje, tiek vienodi buvome esminiuose dalykuose. Ir esminiai sutapimai visada nugalėdavo kasdienybės trukdžius“ rašė V. Jasukaitytė. Šeimoje gimė dar du vaikai – dukra Vaižgantė Kunigunda ir sūnus Algirdas.

Produktyviausiu savo gyvenimo laikotarpiu V. Jasukaitytė laikė dešimtmetį prieš Nepriklausomybės atkūrimą. Tuo metu, be poezijos ir prozos, buvo pastatytos 3 pjesės, pagal jos scenarijų sukurtas filmas „Žolės šaknys“ (1988 m., rež. G. Lukšas). Ypatingos sėkmės sulaukė romanas „Po mūsų nebebus mūsų“, kuris buvo išrinktas skaitomiausia metų knyga, o 45 000 egzempliorių tiražas parduotas per keletą mėnesių. Knyga buvo parašyta tiesiog per keletą mėnesių – sergant ir laiką leidžiant kūrybos namuose, gimdavo kasdien po 15 ir daugiau puslapių. „Ir visada apstulbindavo žinia, kad kažkam patinka mano knygos. Tarsi būčiau rašiusi laiškus be adresato ir netikėtai būtų atėjęs atsakymas“ („Kaip mes mokėmės mirti“). 1991 m. už tą pačią knygą moteriai buvo įteikta ir J. Paukštelio premija.

V. Jasukaitytės kurtos dramos buvo pastatytos Šiaulių dramos teatre. Jų režisieriumi buvo G. Padegimas. Juk dar vaikystėje mama veždavosi ją su seseria žiūrėti spektaklių, kurie ilgam išliko atmintyje, tad teatro pasauliu moteris žavėjosi nuo mažens.

Jos kalba, pasakyta TSRS komunistų partijos generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui vizito Lietuvoje metu ir transliuota per sąjungos televiziją, sukėlė šurmulį dėl nestatutinių santykių sovietinėje armijoje viešinimo. Kariniai daliniai gavo rašyti paneigimus, kad jokių nestatutinių santykių jų dalinyje nesą. Tiesa, Lietuvoje jos politinė veikla dažnai nesulaukdavo pritarimo.

Su bičiuliais Vytautu Rubavičiumi, Roma Pauraite, Irena Marija Leonavičiūte įkūrė kultūros teatro studiją „Sietynas“. Ši studija išleido B. Brazdžionio rinktinę. Kartu su vyru vyko į Los Andželą gauti poeto sutikimo dėl leidinio. Deja, įkūrėjai studijai vadovavo neilgai.

V. Jasukaitytė buvo Lietuvos moterų sąjungos, veikusios tarpukariu, atkūrėja ir pirmininkė, organizavo Kalnų parke mitingą, skirtą pasipriešinimui nestatutiniams santykiams. Jo pagrindinė mintis buvo ta, kad moterys-motinos atsisako savo vaikus siųsti į kariuomenę ir kartais – į pražūtį, ypač kai visa tai vyksta taikos metu. Po kelių mėnesių rašytoja buvo išrinkta Parlamento nare. Nepriklausymas jokiais partijai leido reikšti tik savo nuomonę.

Balsuojant dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, J. Jasukaitytė buvo viena iš balsavusių „už“ ir pasirašiusių nepriklausomybės aktą. Taip ji tapo viena iš 124 Akto signatarų. „Kovo 11-oji man bus amžina šventė. Ir Sausio 13-oji“ – sakė ji.

Kitkas buvo įprastas moters gyvenimas. Džiaugsmas anūkais, buitis, sielų bendrystė su vyru. Iš kasdienybės klampumo ištraukdavo pomėgis gaminti maistą, kurį lygino su menu ir – poezijos rašymas. Tam rasdavo laiko net visiškai pavargusi. Kai kurie jos straipsniai liko gana drąsūs – savo nuomonės V. Jasukaitytė niekad nebijojo dėstyti atvirai, net kai nesulaukdavo pritarimo. Beveik 10 metų ji apskritai nerašė knygų. Rašytojai juk gyvena iš honorarų. Tad nustojus leisti V. Jasukaitytės knygas, šeimos materialinis būvis buvo gana varganas. Ypač pasijuto nepatogumas gyvenant šeštame aukšte užklupus ligoms. Namas turėjo savo istoriją. Ją V. Jasukaitytė eilėmis sudėjo į knygą „Subačiaus gatvė. Getas“ (2003), kuri pelnė Vilniaus klubo ir Vilniaus televizijos literatūrinę premiją.  Tiesa, Šventojoje šeima turėjo namelį be patogumų, kurį labai mėgo. Vasaras dažniausiai leisdavo ten.

Į grožinės kūrybos kelią padėjo grįžti ilga kelionė į Egiptą, iš kur parsivežė idėjų knygai „Marija Egiptietė“.  Knygą „Golgotos vynuogės“ priėmė ne iš karto. Ją sutiko išleisti „Alma litera“ vadovė, kuriai vėliau buvo patikėta ir „Marija Egiptietė“ ir kitos knygos. V. Jasukaitytei vėl nubudo noras rašyti ir tas knygas spausdinti. Apimta darbinės nuotaikos, V. Jasukaitytė galėjo rašyti keletą romanų vienu metu.

Vėliau pradėjo sirgti, liga vis grįždavo. Apie tai V. Jasukaitytė parašiusi knygą „Kaip mes mokėmės mirti“. Pirma palaidojusi vyrą, ir pati pasidavė ligai.

Pirmąsyk išgirdusi apie ligą, rašytoja dėstė sau: vaikai jau išauginti, eina savo gyvenimo keliais, bet štai sergančiam vyrui ji labai reikalinga. Toks troškimas savotiškai išsipildė – ligą pavyko sustabdyti, ir vyras pirmasis iškeliavo amžinybėn. Sirgdama ji rašė toliau. Po operacijos baigė romaną „Kai mes buvome vilkai“. Daugelyje knygų kyla žmogaus ir Dievo santykis. Moteris buvo giliai tikinti, tikėjo ir mistiniais dalykais, nuojautomis.

Į gyvenimo pabaigą rašytoja atrodė nusivylusi. Su džiugesiu laukusi nepriklausomybės, ji manė, kad ne viskas pateisino jos viltis ir ne viskas vyko taip, kaip turėtų. Ją erzino žmonių prisitaikėliškumas ir materializmas.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vedėja Jurgita Davidavičiūtė