1922-ųjų gruodžio 24-ąją, Kūčių dieną Lietuvos – Latvijos pasienyje, Biržų – Pasvalio apskrities Vaškų kaime gimė būsimoji lietuvių literatūros, kultūros, teatro, estetikos istorikė, pedagogė, eseistė, profesorė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, LMA akademikė Vanda Zaborskaitė. Virtuali paroda skirta mokslininkės Vandos Zaborskaitės 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Dėkojame profesorės įdukrai Virgilijai Stonytei, leidusiai parodoje eksponuoti V. Zaborskaitės vaikystės, jaunystės ir svarbių gyvenimo etapų nuotraukas.

V. Zaborskaitės biografija nuo pat gimimo sudėtinga, gyvenimas, buitis, mokslinė veikla – sunkūs, painūs, paženklinti pokario realybės, asmenybės kulto padarinių, baimės, skundų.

V. Zaborskaitės mama Kamilija Verbickaitė dar būdama paauglė išvyko gyventi į Čitą Buriatijoje pas savo mamos seserį, su vyru turėjusią vaistinę. Pati baigusi farmacijos kursus, 1919 m. ištekėjo už anglies kasyklose inžinieriumi dirbusio lietuvio Jurgio Šurkaus, į Sibirą ištremto 1905 m. revoliucijos Rusijos imperijoje dalyvio. Jų pirmagimis Kęstutis mirė susirgęs vidurių šiltine. 1922 metais tėvai, sužinoję, kad pasaulin vėl pasibels kūdikis, nusprendė grįžti į Lietuvą. Sunkioje, tragiškoje kelionėje Vandos tėvas ir močiutė (mamos mama) užsikrėtė dėmėtąja šiltine ir abu tą pačią dieną mirė jau netoli namų Latvijos pasienyje. Kūdikio besilaukianti moteris viena grįžo į Lietuvą, kur po mėnesio, gruodžio 24-ąją gimė jos dukrelė Vanda. Greitai suradusi vaistininkės darbą Panevėžyje, nepraėjus dvejiems metams, ištekėjo už vaistinės bendrasavininko Juozo Zaborskio, kuris mergaitei suteikė savo pavardę. Dar po metų jiems gimė sūnus Jonukas. Virtualioje parodoje – V. Zaborskaitės vaikystės nuotraukos su mama ir broliuku.

Tėvų namai buvo labai jaukūs, alsuojantys lietuvybe, daug dėmesio skirta abiejų vaikų lavinimui. Tačiau dar kūdikystėje Vandutė susirgo ispaniškuoju gripu, kurio komplikacija poliomelitas paliko luošumą visam gyvenimui, o jos jaunesnysis broliukas ketverių metukų susirgo gripu ir nustojo augti. Vaikų negalia buvo didysis tėvų skausmas ir namuose tvyrantis sielvartas. Itin šilti vaikystės prisiminimai susiję su močiute – būnia, kuria vadino savo tikrosios močiutės, mamos motinos seserį, tretininkę, branginusią tiek Lietuvos, tiek savo nepriklausomybę. Šeima buvo pasiturinti, turėjo ne tik didelius namus su išpuoselėtu sodu Panevėžio centre, bet ir 33 ha žemės netoli Krekenavos, planavo įkurti ūkį, jau buvo pastatytas namas ir pasodintas sodas.

Mama buvo labai religinga, o tėvas – visiškas indiferentas. Betgi mama sugebėjo centrine šeimos ašimi paversti didžiąsias metines religines šventes, palikusias vaikams neišdildomą įspūdį. Ypatingai patikusios Sekminės, berželiais puošiami namai. Neužmirštamos ir Kūčios, kuomet Kalėdų senelio dovanas gaudavo visi, net virėja ir guvernantė vokietė, su kuria bendraudama Vandutė puikiai išmoko vokiečių kalbą. Mėgo klausytis skaitomų pasakų, ypač patiko „Dėdės Tomo trobelė“. Išmokusi skaityti, iškart pamėgo literatūrą apie keliones, gamtą, skaitė lietuviškai, rusiškai, vokiškai.

Pradžioje lavinta namuose, į Panevėžio mergaičių gimnaziją įstojo 1933 m. Nors ten lankė J. Lindės-Dobilo vardu pavadintą „Meno kuopą“, kurios narių nuotrauka eksponuojama, bet pirmose gimnazijos klasėse labiau linko į gamtos mokslus, ypač chemiją. Paauglystės metai įnešė daug vidinės sumaišties, prieštaravimų, ieškant gyvenimo prasmės, domintis pasaulėžiūra. Nuo ketvirtos klasės ėmė žavėtis literatūra, daug skaitė, ypatingą įspūdį padarė V. Mykolaičio – Putino kūryba. Spaudoje radusi Putino nuotrauką, įžvelgė jo veide dvasingumą, liūdesį. V. Zaborskaitė autobiografijoje rašo: Penktoje klasėje, aštriai iškilus gyvenimo prasmės klausimui, skaudžiai susikirto literatūros, apskritai meno reikšmingumo nuovoka su neperžengiama riba, skyrusia mane nuo stebuklingų kūrybos galių. Skaičiau Putino polemiką su A. Jakštu „Židinyje“, visa širdimi stovėdama Putino pusėje ir kartu desperatiškai suvokdama savo negalimybę įeiti į Putino aukštinamąjį kūrybos pasaulį, kuris man, tikėjau, yra aukščiausia žmogiškumo pasireiškimo forma. Putino poveikis savęs suradimo kelyje buvo milžiniškas. <...> lemtingą vakarą, kai vartydama 1932 metų „Naujosios Romuvos“ komplektą užtikau poeto fotografiją, buvau pavergta nuspėjamo, nujaučiamo jo asmens žavesio. Gimė jausmas, apvaldęs jauną širdį giliai ir ilgam, išstūmęs net pačią kitokių jaunuoliškų meilės potraukių ar išgyvenimų galimybę, pastūmėjęs visiškai pasinerti į literatūrinių interesų stichiją. <...> Kažkokiu savaiminiu būdu, bręstant ir stiprėjant asmenybei, <...> supratau, kad galiu prieiti prie mane žavinčio pasaulio kitaip: tapdama literatūros tyrinėtoja ir interpretatore. Ėmiau sąmoningai rengtis literatūros studijoms. <...> Nuo to laiko jau niekados pasirinktuoju keliu nesuabejojau.

Skaitė visą Putino kūrybą, bet didžiausią ryšį jautė su poezija. Ir tuomet išdrįso – sužinojusi adresą, jog tai yra Kaune Vaižganto gatvė 36, parašė Putinui laiškelį, kuriame žavėjosi poezija. Gavo atsakymą. Vėliau paskambino mylimam poetui telefonu, paprašė nuotraukos. Gavo ją su dedikacija, kurią matome parodoje: Miela Panele Vandute. Patiko man Tavo užsispyrimas gauti šį atvaizdą. Maloniai jį duodu Tau, tapusiai 16 metų panele. Koks gražus, pavydėtinas amžius! Džiaukis juo per daug nesisielodama dėl ateities. Viskas bus gerai! / V. Mykolaitis-Putinas/ Kaunas, 1939.V.1. Susirašinėjimas buvo epizodiškas, laikas nuo laiko V. Zaborskaitė parašydavo laišką Putinui, kartais gaudavo ir atsakymą. Putinas, jo kūryba atsistojo vidinio gyvenimo centre. Planuodama ateity studijuoti literatūrą, numanė, kad Putinas į jos gyvenimą įeis ir susitikimais.  

Gimnazijoje formavosi ir jos religinės pažiūros, kurios nuolat kito. Nors gimė, užaugo ir mokėsi Nepriklausomos Lietuvos gimnazijoje, paskutinėje klasėje užgriuvo sovietų okupacija. Tai sustiprino religingumą, kuris buvo tarsi priešprieša sovietinei ideologijai. 1940 m. okupacijos padariniai tiesiogiai palietė šeimą, nacionalizuota buvo namai, tėvų vaistinė, ūkis.

Užėjus sovietams, berniukų ir mergaičių gimnazijos tapo mišrios ir buvo pavadintos vidurinėmis mokyklomis. 1941 m. baigusi Panevėžio 1-ąją vidurinę mokyklą, įstojo į Šiauliuose ką tik pradėjusį veikti Prekybos institutą, tikėdamasi išmokti užsienio kalbų ir stenografijos, tačiau studijomis nusivylė. Po kelių savaičių, pamačiusi Vilniaus universiteto skelbimą, tėvų bičiulių padedama, pasiekė Vilnių.  Universitetas užbūrė iš karto ir jau visiems laikams,– prisimena V. Zaborskaitė. Negąsdino nei šaltos auditorijos, nei maisto kortelės, širdį virpino mylimo profesoriaus Putino paskaitos, koncertai filharmonijoje, dramos teatras, B. Sruogos teatro seminaras, universiteto literatūrinis gyvenimas, besisukąs apie V. Mykolaitį-Putiną, kuris V. Zaborskaitę, pradėjusią lankyti paskaitas ir seminarus, iškart atpažino iš nuotraukų, gautų susirašinėjimo metu. Parodoje eksponuojama studijų knygelė ir nuotrauka – V. Mykolaitis-Putinas tarp studentų, šalia jo sėdi – Vanda Zaborskaitė. Taip pat ilgam atmintyje įsirėžė ir V. Krėvės,  V. ir M. Biržiškų, L. Karsavino, V. Sezemano paskaitos. Karas ir viena po kitos sekę okupacijos suskaldė studijas universitete, kurias karo metais teko nutraukti – 1943 m. kovo 17 d. vokiečiai universitetą uždarė. Grįžusi į Panevėžį, pradėjo dirbti Mergaičių gimnazijoje, mat vokietmečiu vėl veikė atskiros – berniukų ir mergaičių gimnazijos. Virtualioje parodoje – V. Zaborskaitės atsiminimų apie gimnaziją rankraštis.

Pasibaigus karui, V. Zaborskaitė visiems laikams grįžo į Vilnių. Įsidarbino S. Nėries gimnazijoje, dėstė literatūrą ir vokiečių kalbą, turėjo auklėjamąją mergaičių klasę. Buvo atidi, dėmesinga, besišypsanti, mokinių gerbiama ir mylima.

Žinoma, tęsė studijas Vilniaus universitete, stengėsi kuo greičiau jas baigti, eksternu išlaikė baigiamuosius egzaminus ir svajojo apie mokslinį darbą. Nauja santvarka kėlė daug klausimų, vyko diskusijos su bičiuliais, draugais, kurių tarpe buvo ir kunigai Kazimieras Vasiliauskas, Gediminas Blynas. Naujomis istorinėmis sąlygomis ir kontaktuodama su agresyvia vis dėlto materialistine marksistine pasaulėžiūra aš galėjau atsiremti į iš šito žmonių rato pažintą krikščionybę <...> Šitas laikas, tie keleri metai buvo labai intensyvaus religinio gyvenimo metai, ir bažnytinio, ir liturginio, pažinimo ir gilinimosi, ir turbūt suvokimo daugelio esminių teologijos problemų,– rašė V. Zaborskaitė. 1946 m. baigusi Vilniaus universitetą, į aspirantūrą Mokslų akademijos Lietuvių literatūros institute įstojo 1947 m.

Studijos, mokslininkės karjera, beveik visas sąmoningas gyvenimas tęsėsi okupaciniais metais, gyvenant profesinės ateities viltimi, nuolat ieškant kompromisų ir tuo pačiu ryžtingai išlaikant orumą, įsiklausant sąžinės balso. O apmąstyti buvo ką – realybė buvo žiauri. Viskas lyg būtų taip, visa tai galėtum priimti, bet vienas dalykas taip ir liko nepriimtas niekados – tai melas. <...> nenugalimai kokti buvo toji melo lavina, kuri kasdien būdavo išpilama visais žiniasklaidos kanalais. Ji  liko tas barjeras, per kurį neįmanoma buvo peržengti niekados. Melas buvo tas barjeras, kuris visados liko tarp m ū s ų  ir j ų, – rašė V. Zaborskaitė.

1951 m. aspirantūrą baigė, tačiau disertacijos apie Maironio poemą „Jaunoji Lietuva“ apginti negalėjo. Virtualioje parodoje – temos tyrinėjimo apmatų rankraštis ir disertacijos fragmentas su K. Korsako pastabomis. V. Zaborskaitės studijų aspirantūroje metais vyravo Stalino kultas, politinė situacija buvo sudėtinga, tyrinėti Maironio kūrybą buvo ne tik didelis iššūkis, tai buvo tam tikra riba, kurios negalima peržengti. Ori mokslininkė jautė atsakomybę ir prieš savo globojamą motiną bei jaunesnįjį brolį, tad turėjo pasverti, įvertinti kiekvieną savo žodį ar terminą. Ingė Lukšaitė prisimena: katedros bendradarbiams nekilo abejonių, kad Vanda lengvai parašys kitą disertaciją.

Baigusi aspirantūrą, J. Lebedžio pakviesta pati pradėjo dėstyti Vilniaus universitete, skaitė studentams „Literatūros mokslo įvadą“, paskaitas apie XIX-XX a. pr. lietuvių literatūros istoriją, vedė seminarus. Pati išvertė ir lietuvių literatūrai pritaikė G. Abramovičiaus „Literatūros mokslo įvadą“, kurį matome parodoje. Paskaitos buvo labai įtaigios, įdomios, verčiančios mąstyti. V. Zaborskaitei pavyko neatkreipti įvairių tikrintojų dėmesio, kad iš Maskvos atsiųstą jai nepriimtiną marksistine metodologija pagrįstą literatūros studijų programą pakeitė estetinių teorijų istorijos kursu. Studentai šių paskaitų laukdavo, o ją prisimena, kaip ypatingai šiltą, besišypsančią dėstytoją: Dar vienas visus žavėjęs V. Zaborskaitės bruožas – tai pabrėžtinai pagarbus jos santykis su studentais, nuoširdus domėjimasis jų problemomis ir gebėjimas džiaugtis, pastebėjus nors ir kuklias jų kūrybiškumo apraiškas,– prisimena buvęs studentas V. Valiūnas. Dauguma žavėjosi Zaborskaitės vedamais seminarais apie Maironį. Nepamirštami seminarai – Maironio kūrybos nagrinėjimai. Gilaus sovietmečio laikais tuose seminaruose mes jautėmės studijuojantys visiškai nepriklausomoj Lietuvoj,– savo prisiminimuose pasakoja H. A. Čigriejus. Įdomios buvo ir paskaitos apie Vaižgantą, skatinusios studentus skaityti klasiko kūrinius. Virtualioje parodoje – studentės E. Mikšytės (vėliau – ilgametės Kauno meno mokyklos dėstytojos) sąsiuvinis su V. Zaborskaitės paskaitų konspektais.

Po Stalino mirties nebeliko trėmimų grėsmės, visi laukė ramesnio gyvenimo. Tačiau sovietinė sistema nesugriuvo, buvo užgniaužtos 1953 m. demonstracijos Vokietijoje, 1956 m. revoliucija Vengrijoje. Vilniaus universitete taip pat kilo daug politinių, ideologinių įtampų, ypač lietuvių literatūros katedroje, kur dirbo visi, nepritariantys sovietinei ideologijai ir būrėsi vienas kitu pasitikėdami aplink profesorių V. Mykolaitį-Putiną. Vykstant Vengrijos revoliucijai, įtampos lyg buvo nuslopę, bet neilgam.

1957 m. pavasarį, jau prasidėjus literatūros katedros dėstytojų puolimui, V. Zaborskaitė apgynė per pusmetį intensyvaus darbo parašytą filologijos mokslų kandidato disertaciją tema „Kova dėl realizmo lietuvių literatūros kritikoje 1905–1917 metais“ ir gavo filologijos mokslų kandidato laipsnį. Parodoje matome tais pačiais metais išėjusią knygą „Realizmo klausimai“.

Tuo metu buvo rengiamas Lietuvių literatūros istorijos I tomas, literatūros katedros dėstytojai kiek įmanydami stengėsi išplėsti literatūros vertinimus už primesto ideologinio vertinimo ribų ir išlaikyti tyrinėtojo orumą. Tomas vis tik pasirodė 1957 m., tačiau Lietuvių literatūros katedros darbuotojai atsidūrė dėmesio centre, buvo kaltinami marksistinės ideologijos stoka. Vienas jų – katedros kaltinimas dėl netinkamos studentų reakcijos Vengrijos įvykių fone.

1961 m. dėl marksistinės ideologijos neatitinkančių pažiūrų kartu su keliais kitais lietuvybės puoselėtojais, V. Zaborskaitė buvo atleista iš pareigų. Režimui neįtiko ir rektorius J. Bulavas, ir humanitarės M. Lukšienė,  A. Rabačiauskaitė, I. Kostkevičiūtė. Keisčiausia, kad tai vyko jau pasmerkus Stalino kultą, kuomet visi tikėjosi atšilimo. V. Zaborskaitė prisimena: Tačiau nepaisant visko, nauji gyvybės daigai jau buvo nebeužslopinami. Lietuvos kultūrinis gyvenimas ėmė pastebimai atgyti, pradėjo naujai ir drąsiai skleistis visuomenės sąmonė, ypač tautinio sąmoningumo formos. Klostėsi tas lietuviškas fenomenas, kuris ir šiandien yra galvosūkis ir kelia diskusijas: kažkaip ėmė nykti ribos tarp kolaboravimo ir pasipriešinimo. Palengva užmarštin grimzdo pokario siaubai. Gal ne užmarštin, o į slaptąsias atminties ar pasąmonės buveines. Norint gyventi, išlikti, reikėjo negalvoti apie praeitį, sukaupti energiją dabarties gyvenimui – tai buvo neišvengiama. <...> Bet vis tiek esybę iki kaulų smegenų buvo persmelkusi baimė.“

Beveik metus V. Zaborskaitė neturėjo darbo, vertėsi atsitiktiniais vertimais, netgi buvo nutarusi germanistiką studijuoti, tačiau 1962 m., J. Paleckiui tarpininkaujant, įsidarbino LMA Istorijos instituto Menotyros skyriuje, tyrinėjo M. Strijkovskio renesansines pažiūras, Vilniaus akademijos teatro veiklą, poezijos interpretacijas.

V. Zaborskaitės gyvenimo sąlygos buvo sudėtingos, sunkios: su mama ir broliu gyveno namuose be patogumų. Niekuomet niekam dėl to nesiskundė. Tačiau, atsiradus galimybei pagerinti gyvenimo sąlygas, t.y. statytis kooperatinius butus, ji pajuto poreikį turėti patogumus ir savo kambarį, kuriame galėtų ramiai dirbti. Butui reikėjo pinigų. Tuomet sumanė greitai parašyti knygą, kurią galėtų išleisti ir gauti honorarą. Pasitarusi su J. Lebedžiu, nutarė gilintis į eilėraščių interpretacijas. „Vagos“ vyriausiasis redaktorius A. Maldonis sutiko knygą išleisti. Taip gimė „Eilėraščio menas“, kuris vėliau dar du kartus buvo išleistas papildytais leidimais. Sėkmingai įveikusi sau sugalvotą užduotį, V. Zaborskaitė, vaikų rašytojos A. Liobytės paraginta, tuoj pat parengė ir išleido pažintinio pobūdžio knygelę „100 literatūros mįslių“. Įmokėjusi ne tik pradinį įnašą, bet ir turėdama galimybę ateity išsimokėti likusią sumą, nuo 1964 metų rudens iki pat mirties gyveno savo bute Vilniuje. Virtualioje parodoje eksponuojama V. Zaborskaitės nuotrauka, kurioje ji prie darbo stalo savo kambaryje.

Nebuvo užmirštas ir vienas reikšmingiausių V. Zaborskaitės tyrinėjimų objektų – lietuvių literatūros klasikas Jonas Mačiulis-Maironis. Apgynusi kandidatinę disertaciją, V. Zaborskaitė pasijuto laisvesnė ir nutarė daryti tai, kas jai įdomu – nesustoti ties ideologine riba ir toliau tyrinėti Maironį, turėdama didelę viltį, jog parengta knyga vis tik pasieks visuomenę. Talentingoji mokslininkė, supratusi, kad kitaip nieko nepasieks, ryžosi netgi  kompromisams. 1968 m., prieš pat Prahos pavasarį išleistas reikšmingas veikalas – monografija „Maironis“, kurioje detaliai atkurta poeto kultūrinė ir istorinė aplinka. Anot pačios mokslininkės, anuomet jie buvo įsigudrinę virtuoziškai naudotis marksistinės metodologijos viražais, nes tik jie vieni galiojo ir galėjo keisti situaciją norima linkme. Knyga buvo labai paklausi ir tuoj pat dingo iš knygynų.

J. Lebedys siekė, kad V. Zaborskaitė apsigintų filologijos mokslų daktaro disertaciją ir grįžtų į universitetą, ragino ją tai padaryti. Ir V. Zaborskaitė ryžosi – išleistą monografiją „Maironis“ Vilniaus universiteto literatūros katedra pristatė kaip disertaciją filologijos mokslų daktaro laipsniui. Nuslopus Prahos pavasario pakilimui, 1969 m. vasario 11 d., disertaciją apgynė. Gynimas universiteto Kolonų salėje vyko iškilmingai ir sklandžiai, V. Zaborskaitė pripažino: Knyga buvo sumanyta, suplanuota ir didžiąja dalimi parašyta 1958–[19]61 m. laikotarpyje. Tai buvo metas, kai vyko dideli poslinkiai visame mūsų dvasiniame gyvenime, taip pat literatūros moksle. Vyko išsilaisvinimas nuo aprioriškumo ir schematizmo, nuo tų blogybių, kurioms didelę duoklę ir aš pati buvau atidavusi tik ką išleistoje ir apgintoje savo kandidatinėje disertacijoje. 1987 m. pasirodė antrasis monografijos „Maironis“ leidimas. Tačiau dėstyti į universitetą negrįžo. Parodoje – disertacijos gynimo nuotraukos.

1967 m. mirė V. Mykolaitis- Putinas, įkvėpęs V. Zaborskaitę lituanistikos studijoms, mokslinei veiklai. Žmogus, kurio buvimą ji nuolat jautė nuo pirmųjų pažinties su jo poezija dienų, juo pasitikėjo, tarėsi svarbiausiais klausimais studijuodama ir vėliau, krimsdama mokslininkės duoną. Žmogus, kuris ją vertino ir tarsi brėžė literatūros mokslininkės veiklos liniją. Tai buvo didelė netektis visai Lietuvos kultūrai. Gindama disertaciją, V. Zaborskaitė tarė: Deja, nebegaliu padėkoti Tam, kurio asmenybės šviesoje susiformavo visas mano santykis su literatūra ir kurio minties pėdsakai tokie ryškūs mano šiandien ginamame darbe – profesoriui V. Mykolaičiui-Putinui.

Graži, įsimintina ir lemtinga buvo draugystė su filologu, mokslininku, senosios Lietuvos kultūros tyrinėtoju J. Lebedžiu, ji tęsėsi gerą dešimtmetį, mokslininkus siejo profesiniai reikalai, artimos pažiūros. Jurgis Lebedys buvo man vienas artimiausių žmonių, sutiktų gyvenime.,– prisipažino V. Zaborskaitė. J. Lebedys vasarodavo Molėtų rajone prie ežerų. 1958 m. jis pakvietė kartu atostogauti ir Vandą su broliu. Poilsiavimas ten, Ščiuryje prie Baltųjų Lakajų kartu su Lebedžiu buvo ne visiems priimtinas – miegas ant šieno, plaukimas baidarėmis, maisto – ežero ir miško gėrybių gaminimas ant laužo.  Ir griežta, J. Lebedžio įvesta disciplina – laiko kūrybai, darbui, poilsiui organizavimas, kurią taip pat ne kiekvienas galėjo atlaikyti. Man Ščiurio vasaros buvo be galo malonios, gyvenau gamtos palaima ir tyla, branginau Lebedžio draugystę. Ir aš paskui atsiveždavau darbų – ten parašiau nemažą „Maironio“ gabalą, ne vieną „Eilėraščio meno“ skyrelį. Jo įvesta disciplina nė kiek nevargindavo: ji man atrodė tikslinga ir priimtina. Nuotraukose užfiksuoti atostogų Ščiuryje momentai: žvejojant su J. Lebedžiu, plaukiojant baidarėmis.

1969 m. vasarą, visiems kartu atostogaujant Ščiuryje, J. Lebedys staiga mirė. V. Zaborskaitė sunkiai išgyveno draugo praradimą, analizavo, ar viską padarė, gal buvo galima šios netekties išvengti, suprato, kad profesoriaus mirtis – didelė netektis Lietuvos kultūrai. Mirus Lebedžiui, pasižadėjau sau, kad užbaigsiu jo nutrūkusį darbą – studiją „Lietuvių kalba viešajame gyvenime XVII-XVIII amžiuje“. Aišku, neturėjau mintyje parašyti ją – tai būtų buvę neįmanoma. Bet tikėjausi kaip nors pateikti viešumai ir surišti su jo vardu studijai jau surinktą medžiagą. Anot V. Daujotytės, profesorė rodė mokslinio solidarumo, moralinės laikysenos kito atžvilgiu pavyzdį. Tai buvo sunkus, beveik penkerius metus trukęs darbas, kurį baigus, atsirado dar didesni knygelės išleidimo rūpesčiai. Leidybos ėmėsi leidykla „Mokslas“, o spausdinti niekas nenorėjo, tik apsukrumo ir kyšio davimo būdu rasta spaustuvė, sutikusi šį darbą atlikti 1976 m. Šios knygos parengimas ir išleidimas – vienas sunkiausių V. Zaborskaitės darbų, taip ir liko bibliografijose nefiksuotas, tačiau ją eksponuojame virtualioje parodoje.

1970 m. paskirtas naujas Istorijos instituto direktorius Bronius Vaitkevičius, su juo dirbti institute mokslininkė netroško. Itin daug aistrų sukėlė V. Zaborskaitės darbas „Prie Lietuvos teatro ištakų“, rašyti apie mokyklinį teatrą XVI–XVIII a. sekėsi sunkiai. Nebuvo jai svetima teatro sritis, studijų metais lankiusi B. Sruogos teatro seminarą, ir toliau domėjosi teatru. Nors suprato, kad vėl bus daug ideologinių klausimų, ji vis tik pirmoji ėmėsi tyrinėti teatro veiklos pradžią Lietuvoje. Tačiau išleisti parengtos knygos negalėjo. Pati mokslininkė 1970 metus įvardijo: tai buvo r i b a.  

Mirus profesoriui K. Umbrasui, Pedagoginis institutas pasiūlė etatą, tad 1971 m. V. Zaborskaitė pradėjo dėstyti Vilniaus pedagoginiame institute, kur 1973 m. tapo profesore ir su studentais dirbo iki 1994 m. Nuotraukose – V. Zaborskaitė su Pedagoginio instituto studentais.

V. Zaborskaitė pripažįsta, kad Pedagoginiame institute ji nepateisino kolegų lūkesčių, buvo jau dešimtmetį atitrūkusi nuo pedagoginio darbo, be to, užsisklendusi asmeninėse problemose, asmeniniuose reikaluose. Ją slėgė santykiai su mama, brolio negalia, sudėtinga mylimojo liga, nuolat kankino klausimas, ką pasirinkti – mokslinį darbą ar asmeninį gyvenimą. Studentams taip pat neskyrė dėmesio tiek, kiek dėstytojaudama universitete. Nežavėjo ir literatūros teorijos dėstymas, nuolat svajojo dėstyti lietuvių literatūrą. Tačiau buvo ir džiaugsmo – padedama ir palaikoma Pedagoginio instituto kolegų, 1981 m. ji vis tik išleido knygą „Prie Lietuvos teatro ištakų“. Virtualioje parodoje – knyga, dedikuota Maironio lietuvių literatūros muziejui ir teatro tyrinėjimo rankraščio fragmentas.

V. Zaborskaitės planuose buvo ir M. Valančiaus kūrybos tyrinėjimas, bet daugybė darbų, reikalų vertė šią tyrinėjimo temą atidėti. Pati savęs klausdavo: O kada Valančius? Taip norėtųsi gimimo 190-mečiui ką nors padaryti. Dienoraštyje 1999 sausio 2 d. rašė: Kai žvelgiu į gyvenimą prabėgusį – man jis buvo laimingas – Patyriau labai daug palankumo iš daugelio žmonių – Radau meilės išpildymą – Teigiamai buvo įvertinti mano darbai – bet jų mažai ir jų svoris nėra didelis – Ir pakeisti ką nors dabar jau vėlu – Jeigu pajėgčiau parašyti „Eskizus M. Valančiaus portretui“ – būtų saikas pilnas – Kiek galėčiau pasiekti. Virtualioje parodoje – rankraštis su užrašais apie Valančių.

Akademinei visuomenei V. Zaborskaitė buvo tarsi moralinis autoritetas. Tačiau nepaisant to, prieš ją taip pat buvo rezgamos įvairiausios pinklės, rašomi skundai. Visos akademinės mokslo šventovės suteikė ne tik dideles galimybes, bet jose V. Zaborskaitė patyrė ir nemaža skausmo, neteisybės. Visgi svarbiausia vieta buvo Vilniaus universitetas, kuriame ji studijavo sudėtingais karo metais, kuriame sutiko jai brangų profesorių V. Mykolaitį-Putiną, atvedusį ją iki pažinties su Maironio kūryba. Vienas kitas išpuolis tykojo ir Lietuvai atgavus Nepriklausomybę.

Gerokai anksčiau V. Zaborskaitė nusivylė pabandžiusi kritiko duonos. Ji savo kailiu buvo patyrusi, kad pabandžiusi recenzuoti jai pačiai nepriimtomis ideologinėmis nuostatomis, po to ilgai negalėjo atsikratyti kaltės jausmo. Tačiau kartais knygas recenzuodavo. Parodoje – R. Dambrauskaitės knygos apie I. Simonaitytę recenzijos rankraštis.

V. Zaborskaitės patriotizmas, lietuvybės svarba buvo jaučiama visur ir visada. Visą gyvenimą jai nedavė ramybės ir reikiamo dėmesio nesulaukęs žydų genocido klausimas. Tad natūralu, jog ji buvo grupėje žmonių, kovojusių su sovietiniais funkcionieriais, planuojančiais pastatyti garažus šalia buvusios sinagogos Vilniuje.

1988 m., susikūrus Sąjūdžiui, V. Zaborskaitė išrinkta į Sąjūdžio Seimą. Laikai keitėsi, džiugino galimybė laisvai reikšti savo mintis. 1989 m. beveik pusantro mėnesio kartu su poetu V. Dauniu keliavo po JAV, lankėsi Čikagoje, Niujorke, Vašingtone, pasimatė su lietuvių inteligentija, susipažino su daugeliu žmonių. Virtualioje parodoje – nuotraukos iš susitikimų Amerikoje.

Sąžininga, dora mokslininkė 1990 m. gruodžio 29 d. išrinkta Lietuvos mokslų akademijos nare korespondente.  Nepriklausomybės metais ministro D. Kuolio prašymu kartu su M. Lukšiene įsitraukė į švietimo reformos darbą, 1992 m. balandį – 1994 m. rugsėjį vadovavo Kultūros ir švietimo ministerijos Ugdymo turinio departamentui. Tai dar viena riba, dar vienas niekuomet nepatirtas darbo pobūdis – vadovauti. Dienoraštyje 1993 vasario 14 d. įrašė: Dabar norėčiau pažymėti praėjusių metų bent punktyrą, kad jie nenugrimztų užmaršty – Mano gyvenimą, jo tėkmę ir ritmą, lėmė tai, kad nuo praėjusių metų balandžio pradžios pradėjau dirbti Švietimo ministerijoje Dariaus Kuolio įprašyta. Tai buvo avantiūristiškas žingsnis: niekad niekam nevadovavus – tapti didelio padalinio – departamento – vadove. Imtis administracinio darbo, kurio niekas gyvenime nebuvau dirbusi <...> Su darbais ir rūpesčiais siejasi ir netikėtai atsivėrusi galimybė – atsivėręs platesnis pasaulis <...>.

Darbas buvo sunkus, intensyvus, varginantis, reikalaujantis laiko, žinių, susikaupimo, profesinio pasirengimo. Teko daug keliauti po Lietuvą, semtis patirties Austrijoje, Vokietijoje, Danijoje, skaityti pranešimus ir skleisti žinią apie jaunos valstybės švietimo sistemos pertvarką, apie žymiausias lietuvių literatūros asmenybes, apie užsienio mokslininkų ir rašytojų ryšį su Lietuva. Ministras D. Kuolys reformai teikė ypatingą dėmesį, tačiau vėliau, visa tai išsikvėpė. V. Zaborskaitė, visuomet siekusi maksimumo, reformos rezultatus vertino blogai.

1999 balandžio 15 d. staiga mirė vyras Rimantas Vėbra ir tada dar vieną ribą V. Zaborskaitė brėžė ties 2000 m.: noriu vis dėlto užbrėžti naujųjų metų ribą – Su Rimu pašnekėdavom: štai artėja 2000-ieji – kadaise tai atrodė nepasiekiamas tolimas laikas, o dabar atrodo, kad gal jų ir sulauksime – Ir Rimas pritarė – Dieve mano, kaip skauda širdį.

V. Zaborskaitė, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, gana aktyviai dalyvavo valstybės atstatymo gyvenime, visuomeninėje veikloje: buvo išrinkta V. Mykolaičio-Putino draugijos pirmininke, aktyviai dalyvavo steigiant Putino muziejų, rašė politinio ir visuomeninio gyvenimo įžvalgas įvairiems leidiniams. Dalį tekstų pati sudėjo į knygą „Tarp istorijos ir dabarties“. V. Zaborskaitei iškeliavus Amžinybės keliu, įdukra Virgilija Stonytė didelę likusių tekstų dalį surinko, susistemino ir parengė knygą „Tekančio laiko ženklai“, kuri daugeliu atvejų atliepia ir šių dienų aktualijas, politines peripetijas. Įdomūs ir samprotavimai apie vaikystės atspindžius: Kas šviečia iš vaikystės? Gimtųjų namų jaukumas. Tėvų įdiegta tėvynės meilė, jų pavyzdžio išugdytas atsakomybės jausmas. Ką išsaugojau iš ano laiko kaip savo gyvenimo esmę? Nepabrėžčiau ryšio su vaikyste lemiamo poveikio tam, ką suvokiu kaip savo tapatybę. Viskas formavosi ir skleidėsi daugybės vėlesnių veiksnių įtakoje: knygų, mokytojų, įvairaus gylio ir pobūdžio ryšių su įvairiais žmonėmis. Iki pat senatvės jaučiuosi besikeičianti ir turtėjanti. Ar daug turiu bendra su tuo, kas buvau vaikystėje? Tikriausiai iš ten driekiasi ne viena gija, bet dar daugiau užsimezgė randantis ir gausėjant įvairiausioms gyvenimo patirtims. Žmogus yra amžinai tampantis. Nors teigiama, kad žmogaus charakteris iš esmės susiformuoja ankstyvoje vaikystėje, bet aš nesu dėl to visiškai tikra. Gal charakterio pagrindai čia ir susiklosto, bet jis skleidžiasi ir atveria savo esmę vis dėlto tik visoje žmogaus gyvenimo tėkmėje. Minėtos knygos taip pat eksponuojamos parodoje.

Nors buvo nuoširdi Prezidento A. Brazausko sekėja, dalyvavo ir Prezidento V. Adamkaus organizuojamuose susitikimuose. Virtualioje parodoje – rankraštis apie susitikimą su V. Adamkumi  ir nuotrauka iš susitikimo prezidentūroje 1999 m. gruodžio 31 d.

Eksponuojama ir paskutinė V. Zaborskaitės sumanyta knyga – „Autobiografijos bandymas“. Kankino abejonės, ar verta knygą leisti, tačiau, kai darbo buvo likę nebedaug, 2010 m. gruodžio 8 d. vis tik įteikė paraišką Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai. Deja, nebesulaukė knygos išleidimo. Būdama 88-erių, 2010 m. gruodžio 27-ąją lietuvybės ir lietuvių literatūros puoselėtoja iškeliavo Amžinybėn... Knyga „Autobiografijos bandymas“ vis tik buvo išleista, ją sudarė Virgilija Stonytė, įvadiniu žodžiu įdėjusi V. Daujotytės tekstą „Gyvenimo aiškinimas(is)“, kuriame pažymėta, kad Vanda Zaborskaitė nugyveno gyvenimą, vertą paaiškinimo.

V. Zaborskaitės profesinė veikla buvo įvertinta aukštais apdovanojimais. 1994 m. prezidento Algirdo Brazausko apdovanota Gedimino ordino Karininko kryžiumi, dienoraštyje įrašė: Malonus man tas faktas, nors puikiai suprantu visų pagerbimų, tad ir šito, konvencionalumą. Bet vis tiek malonu gauti savos valstybės ordiną iš savo prezidento rankų.

2003 m. vasario 16-ąją prezidentas V. Adamkus paskutinėmis savo pirmosios kadencijos dienomis, prieš perduodamas valstybės vairą R. Paksui, Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi apdovanoja ir V. Zaborskaitę, dienoraščiui paatviravusią: Esu sutrikusi ir sugraudinta tokio garbingo apdovanojimo – „už nuopelnus Lietuvai“. Nesijaučiu nusipelniusi, bet, antra vertus, reikia suvokti visų šių dalykų reliatyvumą. V. Zaborskaitės knyga „Dienoraščiai“, sudaryta ir parengta V. Stonytės, taip pat eksponuojama parodoje.

V. Zaborskaitės intelektualumas, gebėjimas aprėpti įvairias meno, literatūros sritis, orientuotis politinėse situacijose nebuvo atsitiktinis. Augusią pasiturinčioje šeimoje, nuo mažens lavintą, ją ir vėliau supo asmenybės – A. Vienuolis, V. Mykolaitis ir visas būrys literatūros tyrinėtojų, kurie nuolat sekė ne tik sovietinį, bet ir Vakaruose esančių postsovietinių valstybių gyvenimą.

V. Zaborskaitės gyvenimas – pilnas tragizmo, ligų, baimės, nusivylimo, o tuo pačiu – įvairių atradimų ir išsipildymų. Ji pati nuo mažens kentėjo dėl savo luošumo, skausmingai priėmė brolio negalią, vėliau – mamos ligas, tai suteikė įtampų ir pergyvenimo. 1976 m. balandį palaidojo mamą, 1978 gruodį mirė ir brolis Jonukas. Jų netektys buvo skaudžios, perpintos vienatvės, verčiančios permąstyti visą gyvenimą, tačiau suteikę ir šiek tiek laisvės. Mamai mirus, dar labiau suartėjo su senokai pažįstamu istoriku Rimantu Vėbra, atsirado gyvenimo džiaugsmo antplūdis. Bėgant metams, jie vis tik nutarė savo santykius įteisinti ir 1988 m. sausio 28 d. susituokė. Parodoje – sutuoktuvių nuotrauka. Peržengusi pusamžio ribą V. Zaborskaitė tapo atviresnė, laisvesnė: Dabartim negaliu skųstis – turbūt yra pagrindo laikyti save laiminga.

1980 m. V. Zaborskaitė pradeda rūpintis Pedagoginiame institute sutikta internate augusia studente Virgilija Stonyte. Savo dienoraštyje rugsėjo 21 dieną įrašo: Į mano buitį (gyvenimą?) įėjo jaunutė mergaitė. Kaip vystysis jos dvasinis gyvenimas? Tai buvo lemtinga pažintis – Zaborskaitė tapo Virgilijos Mama. Sekančių metų sausio 15-ąją įrašė: Antrą mėnesį mano buitis įgavo naują formą – pas mane gyvena Rimas, sveikstantis, stiprėjantis – Lankosi Virgutė – visi trys valgėm Kūčias. Sutikom Naujuosius <...>

Daug džiaugsmo V. Zaborskaitei teikė poilsis gamtoje. 1987 m. lapkritį V. Zaborskaitė su R. Vėbra nusipirko sodybą Tetervų kaime prie Antalieptės, kuria abu rūpinosi ir ten atostogaudavo. Atvykdavo įdukra Virgilija ir į šeimą natūraliai priimti Rimo dukters Ingos vaikai: Mūsų sodyboje, Tetervose, apsilankė anūkas Marius. <...> Marius, kaip ir jo jaunesnysis broliukas Valentinas, yra man dvasiškai artimi, nors aš juos auginant ir ugdant nedalyvavau, stebėjau tarsi iš šalies ir iš toli, o pajutau jų prisirišimą vos prieš keletą metų, jau gerokai jiems paaugus. Eksponuojamos nuotraukos su vyru ir įdukra Virgilija sodyboje Tetervose.

V. Zaborskaitei mirus, jos įdukra Virgilija Stonytė ėmėsi garsios mokslininkės atminimo įamžinimo darbų, tvarkė paliktą medžiagą, sudarė kelias knygas. Radusi vertingų su Maironiu susijusių archyvalijų, jas 2012 m. gruodžio mėnesį, praėjus beveik dvejiems metams po V. Zaborskaitės mirties, perdavė saugoti į Maironio lietuvių literatūros muziejų: Maironio vizitinę kortelę su paties klasiko užrašu, atviruką, devocionaliją – šventą paveikslėlį su pranešimu apie Maironio mirtį, Maironio laišką seseriai Marcelei ir tris sidabrinius šaukštelius su Maironio inicialais. Šias muziejines vertybes taip pat galime pamatyti virtualioje parodoje.

I. Korsakaitė savo prisiminimų apie V. Zaborskaitę tekstą užbaigė žodžiais: Vilniaus Antakalnio kapinėse pačioje Menininkų kalnelio viršūnėje – Vandos amžino poilsio vieta, apsupta garsių lietuvių poetų, dailininkų ir kitų kūrybos pašauktųjų kapų. Kuklus Vandos Zaborskaitės ir jos vyro istoriko Rimanto Vėbros antkapinis paminklas paženklintas dviem ornamentuotais skrituliais, primenančiais dangaus šviesulių simboliką tautodailėje. Ramu čia pabūti,- prie pilkšvo akmens vartų, tarsi prasiveriančių į Anapus...


Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė