Prozininkas, dramaturgas, eseistas Romualdas Granauskas – tradiciškiausias lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjas, vaizdavęs žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį, atskleidęs agrarinės kultūros esmę, užčiuopęs giliausias jos šaknis. Jo kūryba nuspalvinta žemaitišku koloritu, dažnai rašytojas net vadinamas nykstančios senosios Žemaitijos kultūros metraštininku. Anot E. Bukelienės, „Jis protėvių užprogramuotas, kuršių žynių užburtas saugoti savyje šimtmečių patirtį – jauseną, galvoseną, vertybių sistemą. Ypatinga yra rašytojo laiko samprata, to laiko jutimas. Atrodo, lyg jis būtų žilas, apsamanojęs Lietuvos laukų akmuo, kurio koja nepaspirsi, nes dalis jo giliai žemėje, jis nepajudinamas, tvirtai įsikibęs žemę, amžinas“.

Minint R. Granausko 85-ąsias gimimo metines kviečiame pasidairyti po jam skirtą virtualią parodą „Užburtas saugoti savyje šimtmečių patirtį“. Iš muziejaus fondų atrinktos vertybės – nuotraukos, rankraščiai ir išleistos knygos atspindi išskirtinio talento prozininko svarbiausias gyvenimo akimirkas, kelią į literatūrą ir pripažinimą.

Romualdas Granauskas gimė 1939 m. balandžio 18 dieną Mažeikiuose, nors pats kartojo, kad tikroji jo gimimo diena yra mėnesiu anksčiau. Jo mama Rozalija buvo kilusi iš valstiečių, o tėvas Ignas – eigulys save kildino iš plikbajorių. Jų santuoka nesusiklostė – 1940-aisiais tėvai išsiskyrė.

Netrukus mama ištekėjo už 22 metais vyresnio policininko Stasio Valto. 1944 m. artėjant frontui visa šeima bandė trauktis, tačiau saugumas pabėgėlius susekė, teko apsistoti mažoje trobelėje Šauklių kaime, netoli Mosėdžio. Tai, deja, neišgelbėjo patėvio nuo sovietinės valdžios. Šis buvo suimtas ir mirė lageryje.

Romualdas per pora metų baigė Šauklių pradinę mokyklą, metus dar skaitė knygas namuose, nes artimiausia ugdymo įstaiga buvo tik už penkių kilometrų. Paūgėjęs jau tęsė mokslus Mosėdyje, tačiau 1955 m. vasarą motina su sūnumi grįžo gyventi į savo tėviškę Mažeikių rajone, Naikių kaime. Rašytojas tvirtino, jog būtent mokslo metai, praleisti Mosėdyje, buvo lemtingi jo tolimesniam gyvenimui. Ryškų pėdsaką moksleiviui paliko lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Alfonsas Šileikis, kuris mokykloje buvo įsteigęs literatų būrelį. Jam priklausė Stasė Lygutaitė, Romualdas Granauskas, Ričardas Pakalniškis ir kiti. Daugelis minėtų moksleivių rašė prozos kūrinėlius, kiti eilėraščius. Anot R. Granausko, „Negalėjom nerašyti. Tai pats didžiausias mūsų negalėjimas. Didesnio ir nežinau“. Pirmasis jo apsakymas „Prieš audrą“ pasirodė 1954 m. žurnale „Švyturys“. Tai dar nebuvo brandi kūryba, tačiau ji atskleidė, kad vaikinas tikrai turi talentą, kurį reikia plėtoti.

Paskutinę, baigiamąją vidurinės mokyklos klasę, Romualdas jau lankė Mažeikiuose, tačiau dėl muštynių neramios dvasios jaunuolis buvo iš jos pašalintas. Sūnų globoti ėmėsi tikrasis tėvas, gyvenęs netoli Skuodo, Ketūnuose. Iš ten jaunuolis važinėjo dviračiu į Sedos vidurinę mokyklą. Tėvas draudė lankyti motiną, o sūnus nepakluso, todėl liko be pastogės, artimųjų, be išgyvenimo šaltinio. Pasigailėjusi jį priglaudė ir maitino bendramokslės Valerijos Vaitkutės mama. Tą šeimą rašytojas labai šiltai prisiminė visą savo gyvenimą.

1957 m. būsimasis rašytojas išlaikė brandos egzaminus drauge su Sedos darbo jaunimo mokyklos vienuoliktokais. Atestatą gavo, tačiau jo elgesys buvo įvertintas tik trejetu, o tai buvo laikoma „Vilko bilietu“ beveik visose aukštosiose mokyklose. Nors vėliau ir buvo įstojęs į tuometinį Kauno politechnikos institutą radioelektronikos specialybę, nesibaigus nė pirmajam semestrui, vaikinas studijas metė. Taip R. Granauskas ir liko be formalaus aukštojo išsilavinimo, nors S. Gedai atrodė kitaip: „Savamokslis, tačiau mokytesnis už kitus“.

Vietoj išsvajoto aukštojo mokslo atėjo šaukimas į kariuomenę. Ir ten jaunuolis sugebėjo prisidaryti problemų ir susilaukti nuobaudų, kurios pratęsė tarnybos laiką. Visgi, kaip teigė pats R. Granauskas, kariuomenė turėjo ir naudos – ten išmoko groti visais variniais pučiamaisiais, išskyrus valtorną, įgijo chorvedžio patirties, dainavo net solo arijas, nes turėjo gerą muzikinę klausą ir stiprų, sodrų, plataus diapazono balsą. 1962 m. jis šiaip ne taip ištrūko iš kariuomenės ir grįžo pas mamą į Naikius. Pirmąja darboviete tapo Mažeikių spaustuvė, tačiau netrukus ją iškeitė į darbą Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redakciją.

Romo gyvenimas pagaliau grįžo į ramias vėžes – vedė lituanistiką baigusią Almą Skruibytę, pradėjo dėstyti matematiką ir kitus tiksliuosius mokslus Mosėdžio vidurinėje mokykloje. Mokiniams jis buvo autoritetas, turėjo pučiamųjų orkestrėlį, mokė groti. Mosėdyje rašytojas artimai bendravo su Akmenų muziejaus įkūrėju Vaclovu Intu: „Tai buvo vienintelis mano draugas Mosėdyje. Mes laikėmės vienas kito. Nors buvau dešimčia metų jaunesnis, jis [Intas] buvo toks pat pasiutęs, neperkalbamas. Asme­nybės dažnai susikerta kaip kirvis į akmenį, bet mes kažkaip sutapom“. Bičiuliai užfiksuoti ir nuotraukoje, kurią galima išvysti šioje parodoje.

R. Granauskas svajojo tapti šturmanu, buvo net įstojęs į Klaipėdos jūreivystės mokyklą, tačiau saugumas sutrukdė jam siekti užsibrėžtų tikslų. Teko jam padirbėti ir betonuotoju Klaipėdoje, ir Mažeikių kompresorių gamykloje bei dėstytoju konservatorijoje. Grįžęs po sunkaus darbo dar sėsdavo rašyti. Taip 1969 m. gimė ir jo pirmoji knyga „Medžių viršūnės“, kurioje jau išryškėjo įgimtas gebėjimas vaizdingai pasakoti, trumpai ir glaustai išreikšti didelius pasaulio ir žmogaus gyvenimo įvykius, kurti gyvus dialogus, šeimyninių barnių scenas.

R. Granauskas, gyvendamas provincijoje, jautėsi suvaržytas, troško išsiveržti iš gūdumos, išskleisti sparnus, kad galėtų justi visuomenės pulsą ir atsidėti kūrybai. Poeto ir vertėjo Algimanto Mikutos dėka pavyko gauti darbą Kaune „Nemuno“ redakcijoje, o 1973 m. įstoti į Rašytojų sąjungą. Kadangi Vilniuje nuosavo būsto neturėjo, kurį laiką rašytojas su šeima gyveno atskirai. Netrukus jis gavo sostinėje butą, nors ir kukliai, tačiau vėl visa šeima apsigyveno kartu.

V. Daujotytė knygoje „Granas: įtrūkstanti tikrovė“ teigia: „Granauskas atitinka nerimstančio, neprisitaikančio, klajojančio, maištaujančio kūrėjo archetipą. Keitė darbus, vietas, bandė studijuoti, netiko, bandė mokytojauti, neištvėrė. Nenuolaidus, konfliktiškas. Neišsaugojo ir šeimos, išėjo“.

Nors pirmoji šeima iširo ir rašytojas vedė antrą kartą žurnalistę Teresę Dovydaitytę, su dukromis Gintare ir Inga Romualdas nuolat bendravo. „Tėvas viską mokėjo – sako dukros; meškerių visokių turėjo, žvejoti mokino. Atsisėdo prie fortepijono ir pradėjo skambinti, niekad to nedaręs. Muzikantas būtų buvęs, jei nebūtų susilaužęs rankos, klausą absoliučią turėjo. Jei ko paklausdavom, atsakydavo: moku tikriausiai, tik nesu bandęs. Kulinaras buvo“. Pasidomėjus, kaip gyvena, kūrėjas atsakydavo – į pypkę įsikibęs. Jų rašytojas turėjo sukaupęs didžiulę kolekciją. Vieną jų, padovanotą ir Maironio lietuvių literatūros muziejui, galima matyti ir šioje parodoje.

Vilniuje rašytojas praleido visą likusį gyvenimą, tačiau šio miesto taip ir nepamėgo, pasitaikius progai stverdavo meškerę ir lėkdavo žvejoti ar grybauti, svajojo pasenti gamtos apsuptyje. Savo novelių knygoje „Trys vienatvės“ autorius rašė: „Tik labai nenorėčiau tarp tų mūrų, ant tų asfaltų sulaukti gilios senatvės, kai jau visai nedaug man bebus likę. Nors pačioj atokiausioj, pačioj atkampiausioj vietoj, bet kad būtų virš galvos tikras dangus, už kreivo lango – tikras medis, medyje – tikras paukštis ir kad tikrai žinočiau, jog per gyvenimą ką nors tikro esu nuveikęs...“

R. Granauskas skaitytojų dėmesį patraukė jau pirmaisiais savo apsakymais, tačiau rimtesnio kritikų susidomėjimo sulaukė parašęs apysaką „Jaučio aukojimas“, kuri pirmą kartą pasirodė žurnale „Pergalė“, o vėliau knygoje „Duonos valgytojai“ (1975). Apysaka parašyta nelengvai įvaldoma pasakojimo antruoju asmeniu forma ir sąmonės srauto stiliumi, išskirtinė ir kūrinio forma – trijų labai ilgų sakinių struktūra, atitinkanti tris apysakos skyrius. Joje kūrėjas sakralizuoja išeinančios senosios žemdirbių kartos pasaulėjautą, papročius, įprasmina senosios lietuvių baltų pasaulėjautą. „Jaučio aukojimas“ laikomas pačiu moderniausiu ir meniškiausiu iki tol sovietmečiu sukurtu lietuvių prozos kūriniu.

1987 metais pasirodė R. Granausko knyga „Baltas vainikas juodam garvežiui“, o po metų apysaka „Gyvenimas po klevu“ (1988), kurioje per vienos šeimos skausmingą gyvenimo istoriją rašytojas atvėrė nykstančio lietuviško senojo kaimo žaizdas. Tai – vienas žymiausių R. Granausko kūrinių, tapęs lietuvių prozos atgimimo ženklu.

Prozininko kūrybines galias išlaisvino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. XXI-ajame amžiuje pasirodė šie jo kūriniai: „Raudonas ant balto“ (2000), „Duburys“ (2003), „Šunys danguje“ ir „Kenotafas“ (2005), „Rūkas virš slėnių“ (2007), „Trys vienatvės“ (2011), „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“ (2012), „Šventųjų gyvenimai“, „Išvarytieji“ (2013) ir kiti. R. Granauskas vaizdavo tai, ką pats patyrė ir matė – žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį, agrarinio pasaulėvaizdžio viešpatavimo laiką ir jo griuvimą, irimą totalitarizmo sąlygomis, nužemintuosius – atplėštuosius nuo žemės, laisvės ir istorijos, nuo kūrybos, papročių ir paveldimų dorovės normų. „Viskas ateina iš gyvenimo patyrimo. Juk negali aprašyti to, apie ką nesi nei girdėjęs, nei matęs, nei sapne sapnavęs. Čia ir gyvenimo patirtis, čia ir atmintis“, – apie savo kūrinius kalbėjo prozininkas.

R. Granauskas mokėjo ne tik nuostabiai pasakoti, bet ir smagiai pajuokauti, iš jo lūpų nuolat liejosi sąmojis, gal ir ne pats linksmiausias, bet itin taiklus, labai dažnai net virstantis kažkuo panašiu į aforizmus. Jo žmonos Teresės dėka rašytojo šmaikštūs posakiai, pokštai, kalbos, pasakytos premijų įteikimo progomis drauge su esė apie lietuvių literatūros klasikus ir lietuviško žodžio gyvenimą sugulė į knygą „Baltas liūdesio balandis“ (2015).

R. Granauskas – ne tik prozos meistras. Savo kūrybines galias išmėgino ir kurdamas scenarijus kino filmams: „Sodybų tuštėjimo metas“ (1977) Jono Avyžiaus romano motyvais, „Vasara baigiasi rudenį“ (1981), „Vėjas rugiuose“ (1983). Jo kurtose esė apie S. Daukantą, J. Biliūną, J. Gurauskį bei poetinėje dramoje „Rožės pražydėjimas tamsoj“ su širdgėla ir meile apmąstomi rašytojo dvasiai itin artimų kultūros žmonių tragiški gyvenimai, dėmesio centre atsiduria pačios asmenybės, per šimtmečius neužgęstanti jų dvasios šviesa, taurumas, pasišventimas, įsipareigojimas tautinei kultūrai.

Daugybę metų rašytojas sirgo įvairiomis ligomis, laiką leido tarp namų ir ligoninės, tačiau kūrybinis talentas negeso, vienas po kitos gimė išskirtiniai kūriniai. „Dabar tiek metų nematau nei kaip saulė teka, nei kaip debesys plaukia, nei kaip ežeras atrodo. Ką padarysi… Čia, matyt, Dievo dovana – atėmė kojas, sutrumpino takus, sėdėk ir rašyk“, – atviravo R. Granauskas.

R. Granauskas rašė ir leido knygas iki pat savo gyvenimo pabaigos, jo kūryba sulaukė didžiulio pripažinimo. Prozininkas amžinybėn iškeliavo 2014 m. spalio 28 d., palikęs neįkainojamos vertės dvasinės brandos ir lietuviško žodžio kūrybinius lobynus. Anot rašytojo, „visos tos knygos – aš. Kadangi daugiau rašiau nei nerašiau, tai lyg ir antru gyvenimu tapo. Net svarbesniu už pirmąjį“.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė