Antrasis pasaulinis karas po pasaulį išblaškė tūkstančius mūsų tautiečių. Vieni pateko į Sibiro lagerius ir Rytų tremtį, kiti, išvengę tokio likimo, ne rožėmis klotais keliais atsidūrė Vakaruose. Vienas jų – Vladas Būtėnas – žurnalistas, rašytojas, visuomenės veikėjas, 1941-ųjų sukilimo, pasipriešinimo artėjančiai antrajai sovietinei okupacijai 1944-aisiais dalyvis. Šių metų gruodžio 2 d. minime 100-ąsias jo gimimo metines.

Tremtyje

V. Būtėnas gimė Vabalninke, Biržų apskrityje, pašto tarnautojo šeimoje. 1933 metais apsigyveno Panevėžyje, pradėjo mokytis vienoje seniausių Lietuvoje valstybinėje berniukų gimnazijoje. Parodoje matome nuotrauką, kurioje Vladas, jau Panevėžio gimnazijos šeštos klasės mokinys, įsiamžinęs su auklėtoju Kaziu Barausku ir bendraklasiais. Panevėžio gimnazijoje dar nuo J. Balčikonio, J. Yčo, K. Šakenio, J. Lindės-Dobilo laikų vyravo romantinė dvasia ir patriotinės nuotaikos. Čia jis buvo aktyvus visuomeninių organizacijų narys, „Meno kuopos“ susirinkimuose skaitė pirmuosius prozos ir poezijos bandymus. Šeima, mokytojai, patriotiškai nusiteikę klasės draugai, kuopos literatai padėjo susiformuoti jo pasaulėžiūrai, gyvenimo nuostatoms, kurioms liko ištikimas iki gyvenimo pabaigos.

Vladas Būtėnas, 1941-ųjų sukilimo dalyvis, po trijų metų įstojęs į apsaugos būrį, bandė sulaikyti iš Rytų paskui pakrikusią vokiečių kariuomenę besiveržiančius Raudonosios armijos pulkus. Drauge su kitais lietuviais partizanais jis pasiekė Latviją, kur po klaidžiojimų, bado ir nuovargio iškankinti, visi kapituliavo vokiečiams Rygoje. Vėliau Rytprūsiuose, jau demoralizuotoje vokiečių kariuomenėje, Vladui teko kęsti badą ir pažeminimą vilkint „Luftwaffe“ uniformas. Apie tai jis rašė savo atsiminimuose: „Buvome patekę į tokį pragarą, kur dienai gaudavome tik riekutę duonos ir dubenėlį skystos, vandeningos sriubos“. Sulaukęs žinių, kad Flensburgo mieste esą nemažai lietuvių pabėgėlių ir įsteigta net lietuvių pabėgėlių stovykla, žurnalistas apsigyveno Vokietijos šiaurėje. Ten baigė kalbininko, kultūros žurnalo „Žingsniai“ leidėjo ir redaktoriaus Petro Būtėno suorganizuotus mokytojų kursus. Vėliau gyvendamas Seedorfo, Stadės bei Dedelstorfo lietuvių stovyklose, trejus metus mokytojavo pradinėse mokyklose ir bendradarbiavo leidiniuose „Žingsniai“, „Žibintas“. Andrius Vaitkus, ruošdamas Flensburgo lietuvių stovyklos istoriją „Dienos be tėvynės“, Vladą pakvietė jam rašyti. Šitaip ėmė rinktis, jo paties žodžiais, „naivūs eilėraščiai ir sentimentalūs paskutinių dienų Biržų krašte prisiminimai“.

Laimės paieškos Amerikoje

1949 metų rugpjūčio mėnesį, pakviestas buvusio kaimyno Vabalninke, žinomo Amerikos lietuvių veikėjo, žurnalisto, redaktoriaus Juozo Laučkos, V. Būtėnas atvyko ieškoti laimės į JAV.  Apsigyvenęs netoli Niujorko esančiame kurortiniame Great Neck miestelyje, dirbo įvairius atsitiktinius darbus. Ten jau buvo įsikūrusių patyrusių spaudos žmonių, žurnalistų ir rašytojų: buvęs „Lietuvos aido“ vyr. redaktorius ir monografijų autorius Aleksandras Merkelis, buvęs „Kario“ redaktorius kpt. Simas Urbonas, keturvėjininkai Petras Tarulis ir Juozas Tysliava. Anot V. Būtėno, „šis bendravimas su rašytojais buvo lyg savotiškas universitetas. Nuo tada pradėjau bendrauti Amerikos lietuvių spaudoje“. Jis rašė korespondencijas, įvykių apybraižas, lietuvišką veiklą vertinančius, kartais ją net pakritikuojančius rašinius, istorinius bei politinius straipsnius – tai, ko tik reikalavo to laikotarpio lietuviškos periodikos redaktoriai, prašė politikai, pageidavo skaitytojai bei visuomenininkai.

1950-ųjų rudenį kraštiečio, bičiulio ir kylančio rašytojo Aloyzo Barono pakviestas V. Būtėnas persikėlė į Čikagą ir apsigyveno Cicero priemiestyje. 15 metų Vladui teko sunkiai dirbti, pradžioje „Hotpoint“ šaldytuvų įmonėje, paskui prie linotipų „Naujienų“, Mykolo Morkūno ir „Draugo“ spaustuvėse. Įstojus į galingą spaustuvininkų profsąjungą 1967-aisiais, gyvenimas tapo lengvesnis: dirbo tą patį „Chicago Sun Times“ ir „Daily News“ spaustuvėse, tačiau atlyginimas patrigubėjo, o savaitėje liko tik 35 darbo valandos.

Apie V. Būtėno šeimyninį gyvenimą žinoma nedaug. 1953 metų balandžio 11 dieną įvyko jo ir  Dalios Meškauskaitės vestuvės, jiems gimė du sūnūs – Gintautas ir būsimasis „Antrojo kaimo“ teatro trupės aktorius Eugenijus. „Esu dėkingas žmonai, – rašė V. Būtėnas, – kad ji rūpinosi vaikų lietuvišku auklėjimu, šeštadieniais juos vežiojo į lituanistines mokyklas, į lietuvių skautų sueigas bei stovyklas“. Vestuvių nuotrauką, kuriose dalyvavo ir kraštietis, bičiulis A. Baronas, galima matyti parodoje.

Rašytiniai paminklai kovotojams už Lietuvos laisvę

Parodoje rodomos ir V. Būtėno išeivijoje išleistos knygos. Pirmoji – 1952 m. pasirodžiusi ir bibliografine retenybe tapusi poezijos knygelė ,,Nuėję plotai“, kurioje jis publikavo eilėraščius, rašytus Lietuvoje, išvietintųjų stovyklose, Great Neck‘e ir Cicero. Nors kaimynystėje gyveno artimi draugai A. Baronas, Algimantas Mackus, Marius Katiliškis, geros pažįstamos Gražina Tulauskaitė ir Juzė Vaičiūnienė, išleistą knygelę parodė ne jiems, o būsimam politinių mokslų profesoriui Vytautui Vardžiui. Jis negailestingai konstatavo: „Iš tavęs gal išeis neblogas žurnalistas, bet poetas nebūsi, eilėraščių neberašyk“.

Nors eilėraščių daugiau ir nerašė, tačiau toliau ėjo kūrybos keliu. Kaip buvusiam rezistentui-pogrindininkui jam labai rūpėjo Lietuvos pokario partizanų kovos, jų veikla. Knygoms apie partizanus ir tikėjimo kankinius medžiagą telkė iš Broniaus Kviklio archyvų, tuomet sunkiai prieinamos okupantų spaudos, asmeniškai išklausytų gyvų liudytojų.

1956 m. Vlado Ramojaus slapyvardžiu, kad nepakenktų okupuotoje Lietuvoje likusiems savo artimiesiems, pasirodė jo autobiografinė knyga „Lenktynės su šėtonu“, kurioje pasakojo apie partizaninio karo pradžią Lietuvoje, bėgimą nuo okupacinės rusų kariuomenės per Latviją, Lenkiją, Rytprūsius iki pat Danijos. Autorius, bijodamas pakenkti pasilikusiems bendražygiams, savo ir jų giminėms, neminėjo tikrų pavardžių, o rašė koduotais vardais. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pavardes planavo atskleisti, tačiau nespėjo. Išėjus šiai knygai, Vlado bičiulis M. Katiliškis pareiškė, kad ir jis tokią knygą parašys. Savo pažadą įvykdė – išleido autobiografinį romaną „Išėjusiems negrįžti“ (1958 m.).

1967 m. pasirodė V. Būtėno knygos „Kritusieji už laisvę“ I tomas, o po dvejų metų – II-asis. Vyskupo V. Brizgio paprašytas, 1972 m. paruošė ir išleido dokumentinį veikalą „Dabarties kankiniai“, kuriame aprašė Lietuvos tikinčiųjų kryžiaus kelią okupacijose. Šis veikalas išleistas Mato Raišupio slapyvardžiu, nes V. Ramojaus slapyvardis sovietinio saugumo jau buvo iššifruotas. „Bijojau, kad tai dar labiau nepakenktų Žemaitijoje tebegyvenančiai mano senutei motinėlei ir iš tremties Vorkutoje grįžusiai vienintelei sesutei, – sakė V. Būtėnas.

1979 m. vasarą jis pradėjo rašyti antrąją savo autobiografijos dalį „Dienai riedant vakarop“ apie gyvenimą Vokietijoje, JAV. Ši autobiografinė apybraiža, spausdinta 127-iuose „Draugo“ numeriuose, yra lyg lietuvių bendruomenės JAV gyvenimo istorija. Deja, šis darbas liko nebaigtas.

Darbas „Amerikos balso“ redakcijoje

Parodoje matome nuotraukas, kuriose V. Būtėnas įsiamžinęs su „Amerikos balso“ lietuvių redakcijos darbuotojais. Aktyvus visuomenės veikėjas dirbti Vašingtone įsikūrusioje ,,Amerikos balso“ lietuvių redakcijoje pradėjo 1978 m. Kazio Bradūno sūnus Jurgis jam užleido nedidelį butelį, anot V. Būtėno, geram rajone, visai netoli valstybinio zoologijos sodo. Redakcijoje žurnalistas susibičiuliavo su rašytoju Antanu Vaičiulaičiu, režisieriumi ir poetu Jurgiu Blekaičiu. Lietuviškam spaudos darbui puoselėti sąlygos „Amerikos balso“ redakcijoje buvo gerokai suvaržytos, Vladas nerimavo dėl kirčio klaidų, ne kartą norėjo darbą mesti ir grįžti į Čikagą. Laiške, kurį matote parodoje, A. Baronui jis rašė: „Darbas žymiai sunkesnis negu įsivaizdavau. Jei būčiau prieš tai atvažiavęs čia pasidairyti, esu tikras, kad būčiau tikrai pasilikęs Čikagoje. Pas mus viską kontroliuoja International Communication agentūra, esanti mūsų įstaigos rūmuose. Ji teletipais visoms tarnyboms pateikia pasaulines žinias ir nustato jų tvarką transliacijai. Į Lietuvą plaukia pačios paskutinės pasaulinės žinios. Tad dažnai jau išverstas ir sekundėmis suskaičiuotas žinias reikia išmesti ir skubiai versti bei sekundėmis apskaičiuoti paskutinės akimirkos žinias“. 1989 m. V. Būtėną ištiko insultas. Jis pakenkė kalbai, todėl „Amerikos balso“ laidose prie mikrofono jau neidavo, tik rašydavo ir vertė įvairius tekstus.

Platūs žurnalistiniai horizontai

V. Būtėnas išeivijos spaudoje buvo ne tik vienas produktyviausių, bet ir labiausiai skaitomų žurnalistų. Pirmasis parašyti apie statomą P. Vaičiūno pjesę „Naujieji žmonės“ jį paprašė aktorius St. Pilka. Nuo 1951 m. iki išvykimo į Vašingtoną V. Būtėnui teko parašyti šimtus įvairių reportažų. Jo rašiniai lietuvių bendruomenės kultūrinio gyvenimo, meno, saviveiklos ir kt. klausimais buvo spausdinami „Naujienose“, „Tėviškės žiburiuose“, „Dirvoje“, „Darbininke“, „Karyje“, tačiau daugiausia jo straipsnių publikavo dienraštis „Draugas“. Skaitytojui žinomiausia buvo jo rengiama savaitinė skiltis „Dviejuose horizontuose“, vėliau pakeitusi pavadinimą į „Horizontai“. Žurnalistas sodriais rašiniais bei interviu pasitikdavo ir palydėdavo kiekvieną tautinių šokių bei Dainų šventę, Čikagos lietuvių operos pastatymus, „Dainavos“ ansamblio renginius, garsino satyros ir humoro teatro „Antras kaimas“ spektaklius, iškilių tautiečių amžiaus sukaktis, minėjimus, jautriai rašė nekrologus. 1956 metais tapo Čikagoje vykusios pirmosios JAV ir Kanados lietuvių dainų šventės komiteto nariu spaudos reikalams, keliolika metų informavo visuomenę apie Lietuvos operos kasmetinius pastatymus. Darbuodamasis Lietuvių žurnalistų sąjungos valdyboje, padėjo suredaguoti jos ruošiamą knygą-vadovą spaudos bendradarbiams „Žurnalistika“. Už visus žurnalistinius darbus Lietuvių katalikų mokslo akademija 1973 m. V. Būtėnui paskyrė žurnalistikos premiją.

Paskutinis žurnalistinis uždavinys

1972–1973 m. vasaromis V. Būtėnas drauge su jėzuitu, fotomenininku Algimantu Keziu ir Kalifornijos universiteto etnologijos magistrante Elena Bradūnaite lankė senąjį Amerikos lietuvių imigrantų telkinį – Pensilvanijos angliakasių Lietuvą. Antrosios kelionės metu prie jų prisijungė studentas R. Lapas ir J. Bradūnas.

Keliautojai, pašventę savo vasaras Pensilvanijos lietuviškųjų kolonijų praeičiai tirti, aplankė visus 25 ten esančius anglių kasyklų ir pramonės rajonus – nuo Skrantono ir Vilks Bario iki Šenandoa ir Mahanoi Sičio, kuriuos XIX a. tankiai nuklojo lietuvių kolonijos. Ten gimė „išeivių Lietuva“ – kūrėsi pirmosios lietuviškos organizacijos, išėjo pirmieji lietuviški laikraščiai, o kultūrinė veikla labai gyvai reiškėsi iki Antrojo pasaulinio karo. Džiaugsmo jiems suteikdavo vietomis rusenančios lietuvybės žarijos, tačiau dauguma parapijų, kuriose nebuvo įkurta mokyklų ar nesirūpinta jų lietuviška dvasia, jau buvo nutautėjusios. Viename savo bičiuliui A. Baronui skirtame atvirlaiškyje, kurį matote parodoje, V. Būtėnas 1972 m. iš Šenandoa rašė: „Pirmos emigracijos žmonių čia jau nebėra, jų vaikai tarp 60–80 metų amžiaus. Smagiausi kompanionai – III karta. Jie dar kalba bei dainuoja lietuviškai“.

Iš šių kelionių 1977 m. buvo išleistas didelio formato albumas „Pensilvanijos angliakasių Lietuva“ su plačiais V. Būtėno tekstais, E. Bradūnaitės užrašytais 10 senųjų išeivių prisiminimais, ištraukomis iš XIX a. pabaigos Pensilvanijos lietuvių spaudos ir J. Bradūno pokalbiu su airiu, mokėjusiu kalbėti lietuviškai. Įspūdingos A. Kezio nuotraukos ir nemačiusiajam „angliakasių Lietuvos“ vaizdžiai perteikė jos gamtovaizdį, miestelių panoramas, darbo aplinką.

Sulaukęs pensijos V. Būtėnas su žmona sugrįžo į Čikagą, apsigyveno priemiesty Oak Lawn, išnuomotam bute, nes savojo niekuomet neturėjo. Vėl uoliai įsijungė į lietuvišką literatūrinį darbą, tačiau greitai pradėjo vystytis sunki liga, jo sveikata kasdien blogėjo. Vienas labiausiai skaitomų to metų išeivijos žurnalistų iškeliavo amžinybėn prieš pat savo septyniasdešimtąjį gimtadienį, 1993 lapkričio 7 d., baigęs sunkų, neramų, bet ir labai įdomų, turiningą, lietuvių tautai skirtą savo gyvenimą.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė