Antanas Jonynas (1923–1976) išskirtinė asmenybė lietuvių literatūros istorijoje. Poetas, eseistas, publicistas, redaktorius, aktyvus visuomenės veikėjas, Aklųjų draugijos įkūrėjas ir jos siela, šešių vaikų tėvas. Kontraversiška asmenybė, įvairiais istorijos tarpsniais dėl savo pažiūrų, kuriomis tikėjo, skirtingai vertinta, pripažinta, šiandien, gal kiek primiršta.

Minint A. Jonyno 100-ąsias gimimo metines kviečiame pasidairyti po poetui skirtą virtualią parodą „Poetui Antanui Jonynui – 100“, apimančią jo gyvenimą ir kūrybą. Naudotasi tik Maironio lietuvių literatūros muziejuje esančiomis muziejinėmis vertybėmis, iš A. Jonyno bei jo vyriausio sūnaus Antano A. Jonyno rinkinių.

Gaila, tačiau ankstyvųjų nuotraukų iš dar būsimo poeto kūdikystės, vaikystės ir paauglystės neturima. Antanas gimė 1923 m. gruodžio 14 d. Alytuje, Igno ir Mortos Jonynų šeimoje, augo dar dvejais metais jaunesnė sesuo Petrė. Tėvas buvęs pasiturinčio ūkininko sūnus, vedęs našlaitę samdinę Mortą Sinkevičiūtę. Užrūstinęs šeimą su jauna žmona išsikėlė į miestą – Alytų. Antano tėvas buvo geležinkelininkas, pastatė gražų namelį, kuriame prabėgo Antanuko vaikystė, netoli telkšojo Dailidės ežerėlis, miškas, tekėjo Nemunas. Dar ir dabar čia veikia Antano Jonyno memorialinis muziejus, priklausantis Alytaus krašto muziejui.

Antano mama Morta buvusi neraštinga, tačiau gera žmonėms ir jautri namų šeimininkė, labai religinga, augino ir auklėjo vaikus. Pasak Antano Jonyno žmonos Stasės, „tą gerumą, jautrumą žmonėms ir jų problemoms, greičiausiai paveldėjęs iš motinos“.[1]

Šešerių pradeda lankyti mokyklą. Gabus mokinys, labai darbštus ir kruopštus, „peršoka“ kelias klases, domisi literatūra, vaikystėje, anot paties poeto, didžiausią įspūdį padarė Vinco Krėvės apsakymas „Skerdžius“, kurį namuose prie namiškių skaitydavo garsiai: „Motina, ruošdama vakarienę, sukindavosi apie krosnį, kur ant krosnies virdavo vakarienei bulvės ir girdėdavosi jų marmesys, tėvas kažką knebinėdavo, taisydavo kažkokius namų apyvokos daiktus, o Antanas garsiai skaitydavo. Tylomis motina, klausydama apie skerdžių Lapiną, nubraukdavo ir ašarą, tėvas dar labiau įnikdavo taisyti, remontuoti.“[2] Jau vėlyvesnėse klasėse didelę įtaką padarė lietuvių poetai neoromantikai – S. Nėris, B. Brazdžionis, J. Aistis ir kiti. Tiesiog „dievino“ Maironį, buvo įsigilinęs į visus jo kūrinius, mintinai mokėjo, rašė iš jų referatus.

Po kruopelytę skleidėsi jaunuolio literatūrinis pašaukimas, talentas, tačiau ištiko netikėta tragedija – žiemą susirgęs gripu, nesigydė, vis tiek slidinėjo, ėjo į pamokas, stebėjo traukinių katastrofą Alytuje, dar labiau sušalo, prasidėjo komplikacijos, smegenų uždegimas, galiausiai pasibaigęs apakimu. Anot literatūrologės Janinos Riškutės: „Tėvas, išgirdęs gydytojo, išgelbėjusio Antano gyvybę, bet neišsaugojusio regėjimo, ištartus lemtingus žodžius: „Mano misija baigta“, graudžiai pravirko“. Santūriojo tėvo ašaros aiškiau už viską pasakė Antanui apie nelaimės baisumą.“[3]

16-metis vaikinas mokosi gyventi iš naujo. Jaučiasi vienišas, izoliuotas, nereikalingas, esantis visuomenės našta, labiausiai pasiilgdavo bendrų veiklų su bendraamžiais, jaunystės teikiamų džiaugsmų: „Šnekų, žaidimų šurmulio klausydavo vogčiomis, slapstydamasis, tarsi tam nebeturėtų teisės, – „pakakdavo kam nors atkreipti į mane dėmesį, ir aš susilenkęs skuosdavau pro galą namo į kiemą“. Nuoskauda, izoliacijos našta jį veikė hipertrofuotai. Susitelkęs į save, nejautė, kad ir kitiems nelengva. Sunkiai sirgo motina. Tėvas visas santaupas išleido sūnaus ir žmonos gydymui. 1940 m. gruody motina mirė.“[4]

1941–1944 m. mokėsi Kauno aklųjų institute, gyveno aklųjų bendrabutyje su tokiais pačiais nelaimės draugais – skurdžiai, beveik pusbadžiu, tačiau optimizmo ir ryžto netrūko. Kadangi buvo labai gabus mokslams, literatūrai, kartu mokėsi ir Kauno mokytojų seminarijoje – svajojo apie pedagogo kelią. Vasaros atostogų grįždavo pas tėvą į Alytų. Maždaug 1943 m. pasirodo pirmieji jo eilėraščiai periodikoje, motinai skirtas eilėraščių ciklas net buvo įskaitytas Kaune radijuje. Institute tarp bendraamžių ir bendro likimo draugų – labai atsiskleidė, kaip žmogus, kaip kūrėjas, kaip visuomenininkas, organizatorius ir oratorius.

Baigus institutą pakviečiamas į Vilnių steigti Lietuvos aklųjų draugijos (LAD). Niekam nekelia dvejonių jo indėlis į Lietuvos tiflologiją – aklųjų draugijos įkūrėjas ir pirmininkas, jo iniciatyva 1945 m. pirmą kartą Lietuvoje įsteigiama aklųjų leidykla, leidžiamos knygos Brailio raštu, A. Jonynas rūpinasi aklųjų ir silpnaregių teisėmis, buities gerinimu, švietimu, jam ypač svarbu, kad aklieji įsilietų į visuomenę ne kaip „juodadarbiai“, bet kaip pilnaverčiai ir pilnateisiai kūrybos, meno, mokslo atstovai.

Ši virtuali paroda prasideda šelmiška, linksma nuotrauka iš Vilniaus laikotarpio, maždaug 1950-ųjų, kuomet jaunuoliui buvę 27-eri. Vilniuje turbūt prabėgo geriausi, brandžiausi ir laimingiausi poeto gyvenimo metai.

Sostinėje tęsia literatūros studijas universitete, aktyviai kuria, išleidžiamos 5 eilėraščių rinktinės, parašo filmų scenarijų, publicistikos ir literatūros kritikos darbų, aktyvus Rašytojų sąjungos narys, dirba Literatūros ir meno, Pergalės, Moksleivio žurnalų redakcijose.

Antanas Jonynas 1952 m. vedė Stasę Apuokaitę, kilusią iš Voverių kaimo, dažnai lankydavosi žmonos gimtinėje, bendravo su plačia žmonos gimine, nemažai tokių nuotraukų galima matyti ir šioje parodoje. Sukurė gražią, darnią, meile ir pasitikėjimu grįstą šeimą, susilaukė šešių vaikų: Antano, Rūtos, Dalios, Jono, Salomėjos ir Stasio.

Radosi gerų bičiulių, su kuriais draugystė nenutrūko visą likusį gyvenimą. Virtualioje parodoje galima matyti nuotraukas su politiniu veikėju Algirdu Ferensu, likimo broliu, dar nuo aklųjų instituto laikų Valentinu Vytautu Toločka, žurnalistu Leonu Stepanausku, rašytoju Mykolu Sluckiu. Ypač su pastaruoju rašytoju palaikė artimą ryšį, draugavo šeimomis, vaikštinėdavo po Vilnių, važinėdavo į įvairius literatūrinius renginius po Lietuvą. Jie buvo vienas kito naujų kurinių pirmieji klausytojai, vertintojai, keisdavosi nuomonėmis, taip Antanas išklausė visus M. Sluckio romanus.

Vilniuje pas Jonynus kambarėlyje  (tuo metu Algirdo g. Nr. 8) dažnai rinkdavosi poeto bičiuliai, pasak J. Riškutės: „<...> dažną vakarą rinkdavosi V. Grybas, K. Kubilinskas, J. Macevičius, „pas Antaną Jonyną kiekvienu metu galėjo ateiti bet kuris žmogus su nelaime, su vargu, jis visada rasdavo paguodos žodį, jis visada pasidalindavo ir duonos kąsneliu, ir degtinės taurele. Pas jį buvo antroji jaunųjų rašytojų sekcija, kur viskas būdavo persvarstoma, kur būdavo ginčijamasi iki išnaktų, buvo atkakliai ieškoma tiesos“.[5] Pasak žmonos Stasės, iš arti mačiusios poeto kasdienybės detales: „Antanas žmogų vertino pagal tai, ar jis teisingas, doras, ar geras. Jam nerūpėjo, kokios jis tautybės. Visų tautybių žmonės laukiami ir gerbiami buvo mūsų namuose“.[6]

A. Jonynas buvęs be galo užimtas ir disciplinuotas žmogus, apie tai byloja poeto dienotvarkė pavadinta Dienų darbais, perspausdinta iš Brailio rašto jau po poeto mirties 1985 m., matoma šioje parodoje. Mirė poetas staiga, savo namuose Vilniuje, 1976 m. liepos 5 d., pasak bičiulio J. Macevičiaus, „kai nustojo plakti Antano Jonyno širdis, ties jo galva tebeveikė tranzistorius ir jis jį išjungęs.“[7]

Sunku pasakyti, kokios buvo paskutinės poeto mintys, darbų užmojai, mirė dar visai jaunas 52-iejų metų. Tačiau savo vaikus išauklėjo puikiais žmonėmis. Parodoje galima matyti ankstyviausią 1957 m. ir vėlyviausią 1987 m. poeto gausios šeimos nuotraukas, saugomas muziejaus rinkiniuose.

Išsipildė paskutinė poeto Antano Jonyno valia: „... ir sūnui lyrą atiduodu ne be pavydo ir skriaudos...“[8] Vyriausias sūnus Antanas A. Jonynas seka tėvo pėdomis – poetas, vertėjas, įvairių literatūrinių premijų bei Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2003 m.) šiemet, lapkričio 26 d., kaip ir tėvas švenčia jubiliejų – garbingą 70-metį ir yra sakęs: „Gerbiau jį kaip tėvą ir kaip žmogų. Savo pirmąją knygą jo atminimui paskyriau“.[9] Šią knygą Metai kaip strazdas (1977 m.), su autoriaus 1983 m. gruodžio 12 d. dedikacija muziejui, taip pat galima išvysti virtualioje parodoje.

Po tėvo mirties poetas Antanas A. Jonynas sudarė ir išleido anksčiau nepublikuotų tėvo eilėraščių rinktinę Rugsėjo pilnatis (2003 m.). Didelę rinktinės dalį sudaro 1941–1945 m. Antano Jonyno jaunystės eilėraščiai: romantiški, dainingi, skambūs, liūdni, „neregio poeto, puikiai jautusio ir mačiusio visą gamtą“ ir aplinką, eilės, šiomis dienomis virtusios dainomis...

SENTIMENTALUS ROMANSAS

Aš mylėjau
Tave
Tau nežinant.
Tau nežinant
Tave aš myliu.
Mano meilė
Plati
Kaip žvaigždynai,
Kaip žydėjimas
Lauko gėlių.

Ar mylėjai mane,
Nežinojau.
Ar mylėsi –
Paklausti bijau.
Eisiu, eisiu,
Rugsėjui lašnojant,
Į tave
Kaip lig šiolei ėjau.

Vėlų vakarą,
Rudenį pilką
Tavo balsas
Pro rūką aidės.
Šauks į kelią –
Į tolimą, ilgą,
Pasitiks
Ir per naktį lydės.

Ir mylėsiu
Tave
Tau nežinant.
Meilė švies man
Visu tuo keliu – – –
Amžina ir šviesi
Kaip žvaigždynai
Kaip žydėjimas
Lauko gėlių.

1942–1973

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Kristina Dambrauskaitė

_________________________

[1] Janina Riškutė. Antanas Jonynas. Monografija. Vilnius: Vaga, 1988 m. p. – 9.

[2] Ten pat, p. – 10.

[3] Ten pat, p. – 17–18.

[4] Ten pat, p. – 18–19.

[5] Ten pat, p. – 39.

[6] Ten pat, p. – 52.

[7] Ten pat, p. – 51.

[8] Ten pat, p. – 55.

[9] Ten pat, p. – 53.