Juozas Grušas neretai vadinamas kauniečiu, nors gimė ne Kaune, o Šiaulių rajone, Kalniškių-Žadžiūnų kaime. Visgi dramaturgas didžiąją savo gyvenimo dalį praleido gyvendamas Žaliakalnyje sodybinio tipo name: būtent gyvendamas Kalniečių gatvėje J. Grušas parašė garsiausias istorines dramas „Herkus Mantas“, „Barbora Radvilaitė“. Visgi ši virtuali paroda skirta atkreipti dėmesį ne į Juozo Grušo aukso amžių, o į jaunystę, kai būta sėkmingų ir nesėkmingų kūrybinių bandymų, savito balso paieškų. Išlikę rankraščiai, nuotraukos ir knygos kviečia atsigręžti į etapą, kai J. Grušas dar formavosi kaip asmenybė ir kaip kūrėjas.

J. Grušas, pabaigęs Šiaulių gimnaziją (dabar – Juliaus Janonio gimnazija), 1924 metais į Kauną atvyksta pradėti teisės studijas Lietuvos universitete (dabar – Vytauto Didžiojo universitetas). Būsimas pirmakursis su savimi atsiveža vienintelę medinę skrynelę-lagaminą, į kurią sutelpa visi jaunojo Grušo daiktai: keletas drabužių, pusmaišis obuolių, indas lydyto sviesto. J. Grušas atsikrausto į M. Daukšos gatvės bendrabutį, esantį senamiestyje, įsikuria dideliame kampiniame keturviečiame kambaryje kartu su kitais studentais. Jaunojo literato jaunystė neištaiginga: J. Grušas gyvena skurdžiai, už menką atlygį tenka prižiūrėti Žydų teatro patalpas, taip pat įsikūrusį Daukšos gatvėje. Rašytojas mena, kad tuo metu dramaturgija dar nerūpėjo, tačiau įdomu, kad pirmoji darbovietė Kaune išpranašavo vėlesnį ilgametį darbą teatre.

Grušas nuo pat jaunystės buvo romantikas, turėjo polinkį idealizuoti moteris, o savo mylimosioms rašydavo, kaip jis mena, „beprotiškus“ meilės laiškus. Parodoje eksponuojama pora 1924 m. jaunojo Grušo laiškų šiaulietei gimnazistei Stasei Kiršinaitei. Studentas nuoširdžiai rašo merginai: „Kaip norėčiau valdyti smuiką taip, kad galėčiau jąja išpasakot savo širdį...“ Visgi Grušas šiuose laiškuose atsiskleidė ne tik kaip įsimylėjėlis, bet ir kaip susikrimtęs, rūpesčių prispaustas žmogus: „Gyvenimas, Brangioji, kietas lyg granitas, nepajudinamas, nepakeičiamas... Ir gražieji dalykai jo esmės nemaino: gal tik pagražina, sušvelnina...“

Matyti, kad iš prigimties Juozas Grušas buvo linkęs filosofuoti, į gyvenimą žvelgti plačiai ir jį analizuoti, tad ne jam skirta buvo tęsti teisės studijas. Nors pirmiausia J. Grušas siekė būti advokatu, gana greitai jaunuolis perėjo į Teologijos-filosofijos fakultetą, kuriame pagrinde mokėsi lituanistikos, šiek tiek pedagogikos ir germanistikos. Ne paslaptis, kad būtent į šį fakultetą Grušas persikėlė iš susižavėjimo rašytoju, literatūros kritiku, dėstytoju Vincu Mykolaičiu-Putinu, su kuriuo susipažino dar būdamas gimnazijos suole. Profesoriui J. Grušas teikė ypatingą reikšmę, ne kartą sakė, kad Mykolaitis buvo jo vienintelis literatūros mokytojas. Su šiuo jautriu, ypatingu žmogumi J. Grušas ryšį palaikė iki pat profesoriaus mirties. Draugystė su V. Mykolaičiu J. Grušui atvėrė nemažai kelių, todėl visai nenuostabu nuotraukoje matyti antrakursį J. Grušą tarp tokių rašytojų kaip Juozas Tumas-Vaižgantas, Jonas Aistis.

Studijuoti literatūrą J. Grušui labai tiko. Nors studentas nepasižymėjo ypatingu skrupulingumu, bet, kaip pats pasakytų, buvo veikėjas. Grušas 1924 metais prisidėjo prie žurnalo „Pavasaris“ redakcijos, kurioje dirbo kartu su nuotraukoje įamžintais Juozu Keliuočiu ir Kazimieru Meškausku. Tuo metu žurnalas „Pavasaris“ ėjo kartą per mėnesį, jame susvarbintas jaunimo švietimas, pasaulėžiūros ugdymas. Spausdinami religiniai, filosofiniai traktatai, taip pat ir grožinės literatūros kūriniai.

Tai, kad socialinės problemos, moraliniai klausimai buvo artima jaunajam J. Grušui, rodo iš 1925–1930 metų išlikusios jo paties mintys, užrašytos ant pavienių lapelių. Ypač įdomūs ilgesni rankraščiai, kurių keletas eksponuojami parodoje. Viename jų matyti, kad rašytojas kuria dialogą apie idėjas ir jų dalijimąsi, visa tai J. Grušas laiko tikrąja pažanga. Turimus aforizmus galima skirstyti į dvi dalis: vieni jų yra apie žmogaus gyvenimo subtilybes, žmogiškumą, kiti – apie kultūrą, meną. Atrodo, kad Grušas nuo jaunystės mėgo analizuoti žmogų, matė jį kaip dviprasmybių skaidomą būtybę. Pavyzdžiui, jaunasis literatas rašo: „Ir pragaras kartais turi saldybių.“ Akivaizdu, kad tam tikros įžvalgos padarytos stebint pasaulį, apmąstant konkretų atvejį, bandyta padaryti universalią išvadą. Tai matyti tokiose sentencijose kaip „bendras skurdas ir bendra vieno kitam neapykanta jungia žmones.“ Kai kuriose frazėse atvira asmeninė pasaulėžiūra: viename aforizme J. Grušas tvirtina, kad priimdamas sprendimus neatsižvelgia  į viešąją nuomonę. Kitos išvados – komiškos, jaunatviškos: „Mūsų moterų dvasia yra atvirkščiai proporcinga jų dekoltė“.

Apie meną J. Grušas rašo kategoriškai, menas jaunuoliui ne griaunanti ir kurianti naują pasaulį jėga ar mokymo priemonė, bet, visų pirma, estetinis reiškinys: „Menas susižavėjime nežino pasigailėjimo“. Tokios įžvalgos kaip „Žiauriausias pasaulyje dalykas yra kultūra“ reikalauja papildomo paaiškinimo, tačiau, deja, ne visada jį pavyksta rasti. Visgi galima sakyti, kad šie aforizmai savotiškai paaiškina ir pirmųjų kūrybinių bandymų, ir brandžiausios J. Grušo kūrybos akstinus. Pirmosiose knygose, parašytose iki Antrojo pasaulinio karo, trūksta meninės išmonės, teksto lengvumo ir vaizdingumo, visas dėmesys – idėjoms, moralei, pasaulėžiūros problemoms, todėl tam tikruose kūriniuose, ypač romane „Karjeristai“ (1935), ryškus moralas. Žinoma, vėliau J. Grušas subręsta ir rašytojo dramose ryški literatūrinė vertė. Nors literatūra irgi yra menas, visgi neretai rašytojas naudojosi ja kaip priemone analizuoti ir vaizduoti žmogaus paklydimus, moralės trūkumą ir apskritai ribinius išgyvenimus.

Jaunąjį J. Grušą kaip rašytoją itin ugdė studentų literatų bendruomenė „Šatrija“, prie kurios prisijungė beveik iš karto perėjęs iš Teisės fakulteto. Būtent per draugijos susitikimus rašytojas suartėjo su veiklą organizavusiu Vincu Mykolaičiu-Putinu, profesoriaus žmona Emilija Kvedaraite, dramaturgu, vertėju Juozu Paukšteliu ir lyrike Salomėja Nėrimi. Susitikimų metu kultūros entuziastai dalijosi literatūrinėmis įžvalgomis, kai kurie, taip pat ir J. Grušas, skaitydavo autorinę kūrybą, o išvykose netrūkdavo dainų ir žaidimų. Gal net labiau nei nustebinti ar sugraudinti savo rašiniais J. Grušui rūpėjo pakalbinti žaviąją Salomėją. Vėliau J. Grušas net ėmė rašyti laiškus ir kviesti į pasimatymą jaunąją poetę, tačiau Nėris išliko gana abejinga. Parodoje matyti pirmojo Nėries poezijos rinkinio „Anksti rytą“ (1927) knygos, priklausiusios J. Grušui ir su rašytojo pastabomis, viršelis. Atrodo, kad romantiškas įsimylėjėlis nedrįstu kritikuoti savo simpatijos, tačiau būtent J. Grušas pažeria aštriausių pastabų pirmajai Nėries poezijos knygai  „Šatrijos“ susitikimo metu. Nors abu kūrėjai buvo artimi, o jų tarpusavio ryšys – labai įdomus, J. Grušas po kurio laiko nustojo domėtis Salomėja ir susižavėjo kita mergina – Katriute Steponaityte. Rašytojas, būdamas brandaus amžiaus, yra svarstęs: „Jeigu būčiau buvęs ryžtingesnis, jos ir mano gyvenimai būtų visai kitaip susiklostę“. Visgi draugystė su Salomėja Nėrimi – neatsiejama J. Grušo studijų dalis. Kaip rašytojas mena, Nėris, Stasė Kiršinaitė ir žmona Pulcherija – trys didžiosios jo meilės.

Artėjanti studijų pabaiga vainikuojama pirmąja Grušo išleista knyga „Ponia Bertulienė“. Šis apsakymų rinkinys, išleistas 1928 metais, gausus kūrinių, kuriuose atsispindi aforizmuose matytos jaunatviškos įžvalgos. Pats J. Grušas nors ir džiaugėsi pirma rimta publikacija, visgi jautėsi išaugęs šiuos apsakymus. Išleisto rinkinio netobulumą pastebėjo ir jo mokytojas Vincas Mykolaitis, atkreipęs dėmesį į apsakymų „teziškumą“. V. Mykolaitis teigė, kad J. Grušo „vaizduojamos situacijos dažnai yra netikros, o išrišimas nelogiškas“. Grušas buvo itin savikritiškas, parodoje matyti, kaip vienas iš knygos egzempliorių buvo išbraukytas, perrašytas pieštuku. Jau tada galima įžvelgti, kad teksto tobulumas – dramaturgo prioritetas.

Nors kai kurie rankraščiai nėra išlikę, o ne visa, kas įvyko, užfiksuota nuotraukose, turima medžiaga sudaro įspūdį, kad 1924–1928 metai J. Grušui kaip pradedančiam rašytojui buvo kertiniai. Be abejo, jie svarbūs ir kaip asmenybei: pirmosios meilės patirtys, skurdus gyvenimas atskirai nuo tėvų, besiformuojanti pasaulėžiūra. Tačiau atsižvelgus į pirmuosius kūrinius, savarankiškai suformuluotas mintis galime giliau pažvelgti į iškiliausią J. Grušo dramaturgiją ir užčiuopti jos pamatą.

Parengė vyr. muziejininkė (Juozo Grušo namai-muziejus) Beata Starodubova