Virtualios parodos
Perprasti ir suvokti Mykolo Sluckio asmenybę bei savastį nūnai galime tik iš jo parašytų apsakymų, apysakų, romanų, knygelių vaikams. Šiemet spalio 20 d. prozininkas būtų sulaukęs itin solidaus 90-ojo jubiliejus, deja, 2013-ųjų pradžioje jis iškeliavo į amžinybę.
      Jubiliejinė paroda prašyte prašosi nuoseklios retrospektyvos: vaikystės, jaunystės, brandos metų bei kūrybos savitumo tyrinėjimų. Sluckio atvejis nėra paprastas, jis – žydas, karo metų vaikas. Gimė Panevėžyje, neturtingo amatininko šeimoje. Tėvas – Gecelis Sluckis  – sunkiai dirbo „garbarnėje“, odų dirbtuvėje, statybose, buvo kalvis, dažnai bedarbis, mama – skalbėja...
     Vaikystė buvo ypatinga: „... nuo kokių dešimties vienuolikos metų, žinojau būsiąs rašytojas. Tiesa, prieš tai žavėjausi kitomis profesijomis. Visai mažą svaigino ką tik išdirbtos odos kvapas, ypač raižomų pakinktų. Mat tėvas buvo odminys. Vėliau svajojau apie knygrišio amatą, nors tėvų svajonės mane, jaunylį, siejo su mokslais. Seno popieriaus traškesys ir klijų kvapas man lig šiol malonus... Lemiamą įtaką „kandidatams į rašytojus nuo čiulptuko“ beveik visada turi knygos. Mano atveju – mažai žinomo Jono Mackevičiaus-Nord „Peliukės Micės laiškai“. Ir kaip vaikiška ašara skaidrus Petro Cvirkos pasakojimas „Cukriniai avinėliai“. Ir netgi gležno amžiaus skaitytojams nerekomenduotina Justino Pilyponio „Kaukolė žaliame čemodane“. Aš pradėjau skaityti nežinodamas, kiek bus du plius du, nenuvestas į mokyklą. O sukrėtė – tikra to žodžio prasme – Haufo pasakos. Ne brolių Grimų, ne Anderseno (į jas pasinėriau vėliau), o Haufo. Po darbo dienos, ant kelių pasisodinęs, tėvas, pats mėgėjas skaityti, jas perpasakodavo...“ (Iš pokalbio su rašytoja Gintare Adomaityte, žurnalas „Rubinaitis“, 2005 m., Nr. 1 (33).
     Mykolas Sluckis – karo vaikas: 1941 m. birželį iš Palangos pionierių stovyklos būsimasis rašytojas evakuotas į Rusiją, užaugo vaikų namuose. Tame pačiame pokalbyje su Gintare Adomaityte jis prisimena: „Karo metus praleidau Rusijos šiaurėje, Kirovo srities Malmyžo rajone. Atvykę radome tremtinius iš Estijos. Tenai mūsų vaikų namai įsikūrė. Alkanos, žvarbios dienos, negyjančios, uodui įkandus, žaizdos, maliarija, bet ir kaimo mokykla, ir knygos (Čechovas, Kuprinas, Puškinas, Lermontovas, Šileris, Mopasanas, Dodė, Andersenas Neksė)“...
    Labai taupūs prisiminimai, tačiau jais pasakoma daug. Kalbėdamas viešai rašytojas dažnai tarsi nutylėdavo faktą, jog grįžęs į Lietuvą 1944 m., neberado tėvų ir brolio, jie kaip ir daugelis žydų, buvo nužudyti... Išliko tik jis ir jaunesnė sesuo. Tai, be abejo, sunki ir skaudi tema. O ir po karo žydų problema buvo itin sudėtinga, sudėtinga ir to laiko rašytojo dalia...
      Grįžęs į Lietuvą gyveno Vilniuje. 1951 m. Vilniaus universitete baigė rusų filologiją. Dirbo žurnalo „Žvaigždutė“ redaktoriumi, vėliau buvo Lietuvos rašytojų sąjungos prozos konsultantas, valdybos sekretorius. Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 1949 m.
   1948 m. išleidžiama  pirmoji M. Sluckio knyga „Aš vėl matau vėliavą“, pirmasis romanas „Geri namai“ – 1955 m. Tai visais atžvilgiais autobiografiniai kūriniai, kaip ir jautrios, subtilios vaikystės dienų novelės knygelėje „Kaip sudužo saulė“ (1957).
    Rašytoją išgarsino prozos kūriniai, ypač romanai: „Laiptai į dangų“, „Adomo obuolys“, „Kelionė į kalnus ir atgal“, „Uostas mano – neramus“, „Saulė vakarop”, „Medžliepis“, „Išsipildymas ne pagal Joaną“, taip pat apsakymų ir novelių rinkiniai. 
     Kūryba išversta į keturiolika užsienio kalbų. Ypač vertinamas buvo tuometinėje Rytų Vokietijoje – į vokiečių kalbą išversta vienuolika jo romanų.
    Apdovanojimai: 1966 m. LTSR valstybinė premija už apsakymų rinktinę „Žingsniai“, 1972 m. Žemaitės literatūrinė premija už knygą „Merginų sekmadienis“, 1976 m. Lietuvos komjaunimo premija už vaikų apsakymų rinktinę „Aš vėl matau vėliavą“, 1987 m. P. Cvirkos premija už knygą „Medžliepis“...
      Jūsų dėmesiui siūlome nedidelę parodėlę – keletą Mykolo Sluckio gyvenimo akimirkų.
 
Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė