Keturvėjininkai – XX a. 3-iojo dešimtmečio lietuvių rašytojų avangardistinė grupė, sietina su jų įkurtu žurnalu „Keturi vėjai“. Naujasis sąjūdis savo veiklą pradėjo vienkartiniu leidiniu „Keturių vėjų pranašas“, išleistu 1922 m. vasario 16 d. Leidinio išleidimo data, sutapusi su Lietuvos nepriklausomybės ketverių metų sukaktimi, buvo pasirinkta sąmoningai. Lietuva – laisva, atvira Europai ir pasauliui, todėl atsinaujinkime, atjaunėkime, kurkime, griaukime ir kritikuokime per ilgai užsibuvusius ir išsikvėpusius stabus! Vos keturių lapų leidinuke dominavo keturvėjininkų sąjūdžio iniciatoriaus Kazio Binkio futuristiniai tekstai ir idėjos. „Pranašo“ vedamajame straipsnyje buvo skelbiama: „Mes jauni iškeltagalviai, nenuoramos ir vėjavaikiai einame į gyvenimą Naujojo Meno vėliava nešini“. K. Binkis eilėraštyje „Salem Aleikum!“ sušuko: „Gana sacharininti širdys!“. Neįprastai prabilo ir Salys Šemerys: „Kaunas šiandie girtas“, ir Petras Tarulis prozos vaizdelyje „Peizažas“: „Šalin raukšlėtų mieguistų paklodžių veidai!“

Keturvėjininkų sąjūdžio atsiradimui didelę įtaką turėjo tuomet Europoje įsigalėjusios avangardistinės meno kryptys, ypač vokiečių futuristai ir ekspresionistai, garbinę didmiesčių gyvybingumą, technikos stebuklus, veiksmą, jaunatviškumą, gyvenimo džiaugsmą ir nevaržomą laisvę.

Ryškiausiais K. Binkio pasekėjais tapo literatai: Juozas Tysliava, Salys Šemerys, Juozas Petrėnas – Petras Tarulis, Juozas Žlabys-Žengė, Alfonsas Šimėnas, Antanas Rimydis, Pranas Morkus, Butkų Juzė, Teofilis Tilvytis, Augustinas Gricius. Jie rinkdavosi K. Binkio bute Maironio gatvėje į poeto sumanytus „paldienikus“ ir diskutuodavo, skaitydavo savo kūrybą. Tai buvo uždara grupė, į kurią nekviesti asmenys nepatekdavo. Apie ką buvo kalbama „paldienikų“ susibūrimuose, žinių išliko mažai, nes niekas tų diskusijų neprotokolavo. A. Šimėno teigimu keturvėjininkams „buvo svarbu pasirodyti kitaip sukirptais švarkais, jie norėjo rašyti kitaip, negu kiti iki šiol rašė. Lengviausiai tai buvo su eilėraščiais: iki šiol laikytasi prozodijos taisyklių, vadinasi, rašykime nesilaikydami taisyklių arba bent jas paneikime iš dalies. Sunkiau buvo su proza: pradėję nuo P. Tarulio įmantrybių a la  „Nuovakarių skiauterys“, baigė senoviškai parašytu A. Griciaus apsakymu“.

Pirmasis „Keturių vėjų“ numeris išėjo 1924 m. sausio mėnesį. Žurnalą redagavo ir viršelį piešė  J. Petrėnas – P. Tarulis, spausdino „Ryto“ bendrovės spaustuvė Klaipėdoje. Žurnalas išėjo solidus (64 p.), ekspresyviu ryškiu viršeliu, leidinio pavadinimas užrašytas net devyniomis kalbomis, viduje – keletas senovinio lietuvių meno iliustracijų. Įvade „Žengte marš“ (Mūsų laboratorija) keturvėjininkai, pasivadinę „žodžio darbininkais“, skelbė: „Vyturiai ir lakštutės dėl mūsų gali būti ramūs: jų gramofoninių balsų vietoje, kad nuo jų pasilsėtumėm, mes mieliau klausysime kad ir karvės maurojimo!“ Žurnale publikuojama avangardistinė Salio Šemerio, Butkų Juzės, Juozo Tysliavos, Alfonso Šimėno, Antano Rimydžio poezija, Petro Tarulio intriguojanti proza „Nuovakarių skiauterys“ ir keturvėjininkų mėgiamų užsienio autorių (Vladimiro Majakovskio, Vincento Huidoboro) vertimai. Apie K. Binkio ryškų kūrybos posūkį prabilo Petras Janeliūnas: „Eilėraščių“  Kazys Binkis mirė. Mirė „deimantų žvaigždelių“, „meilužių“, mergelių „lyg dievaičių“, „širdelių“, „svajonių“, „vylingų dūmų“, „šilkasparnių debesėlių“ Binkis. „100 pavasarių“ autorius tapo futuristu.

Antrasis „Keturių vėjų“ numeris išėjo tik po dvejų metų. Buvo daug kuklesnis, tik aštuonių puslapių, tačiau didesnio formato, ir vadinosi jau ne žurnalu, o laikraščiu. Savo idėjas keturvėjininkai deklaravo šūkiais: „Šalin surūgęs tautinis romantizmas!“, „Šalin anemiškas simbolizmas!“, „Visa literatūros valdžia keturių vėjų taryboms!“.

Vėliau išėjusiuose dar dvejuose numeriuose (1927 ir 1928) jaunieji literatūros maištininkai laikėsi tų pačių idėjų ir stilistikos, suteikdami ateinančios kartos menininkams eksperimentavimo ir iššūkių galimybes.

Keturvėjininkai savo avangardinę kūrybą ne tik publikavo žurnale, skaitė literatūros vakaruose, bet ir leido originaliomis knygomis. Anuomet skaitytojų dėmesio susilaukė K. Binkio „100 pavasarių“ , S. Šemerio „Granata krūtinėj“, J. Tysliavos „Žaltvykslės“, „Auksu lyta“, ,,Nemuno rankose“, P. Tarulio „Mėlynos kelnės“, J. Žlabio-Žengės „Anykščių šilelis“ ir kt.

Ne visiems maištingieji keturvėjininkai ir naujieji jų kūriniai bei idėjos patiko, susilaukė jie ir kritikos. Ypač jaunuosius kūrėjus kritikavo Adomas Jakštas. Straipsnyje „Dekadentizmas ir jo atstovai mūsų poezijoj“(„Židinys“, 1926 m. balandžio mėn.) literatūros kritikas juos vadina kairiaisiais ir išdykaujančiais vaikais. „Pirmiausia jų žymė – tai vaikiškas išdykavimas. Išdykaujančiu vadinama toks vaikas, kurs nepaiso jokių draudimų, nesilaiko jokios tvarkos, nežiūri jokių įsakymų, bet daro ką tinkamas, eina galvatrūkčiais, laužo, gadina, kas jam pasipainioja, žodžiu sakant, kurs virsta mažu anarchistu. Į tokį vaikišką išdykėlį ir panėši mūsų naujieji poetai.“

Išpopuliarėję keturvėjininkai buvo pakviesti ir į garsųjį literatūrinį teismą Lietuvos universitete, kuris vyko 1927 m. gruodžio 10 d. Šis „teismas“ buvo plačiai aprašytas ir „Keturiuose vėjuose“ (1928 m. Nr. 4). Tokie „teismai“ nebuvo naujiena, tai tebuvo nauja moderni literatūros vakarų forma. Prokuroras Blazas kaltino keturvėjininkus pasisakymu prieš senąjį meną, senąją estetiką, „riebių žodžių“ pamėgimą, teigė, kad jų eilėraščiai daugiausia tik agitaciniai ir plakatiniai.  Tačiau kartu buvo pareikštas ir šio sąjūdžio atsiradimo supratimas: „Apsidairę po mūsų paskutinių laikų literatūrą užtinkame joje skurdą ir snaudulį. Rašytojai ir dainiai dainavę nepriklausomybę kaip idealą po 1918 metų savo temų nustojo. Jų nuopelnai, esą, tėvynei dideli, bet mes baigdami dešimtuosius nepriklausomybės gyvenimo metus galim iš savo literatūros ir daugiau ko reikalauti“. Pripažinus jų reikalingumą  ir atsiradimo prasmę, teismas priėmė sprendimą: „iki gyvos galvos sunkiems literatūros darbams. Po 20 metų duodama teisės apeliuoti į kitos kartos tokį pat teismą“.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė, 2024 m.