Gegužės 21 d. minime išeivių rašytojos, mokytojos Julijos Švabaitės-Gylienės 100-ąsias gimimo metines. Žemininkų kartai priklausanti rašytoja mokėsi su K. Bradūnu (Vilkaviškio gimnazijoje), o vėliau su M. Indriliūnu, B. Krivicku, V. A. Jonynu, V. Mačerniu, A. Nyka-Niliūnu, P. Jurkumi ir P. Aukštikalnyte – studijavo Kauno ir Vilniaus Universitetuose. Nuo gimnazijos suolo J. Švabaitė rašė eilėraščius ir skelbė „Ateityje“, o vėliau – „Naujojoje Vaidilutėje“, „Studentų žodyje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Žiburėlyje“ ir kt. Poetinis braižas susiformavo ir išryškėjo Nepriklausomoje Lietuvoje. Tvirtai įsišaknijusi į gimtą žemę, joje savo dvasia ir lieka.

Rašytojos kūrybinis derlius – dešimt įvairaus žanro knygų. Išleido apysaką vaikams „Gabriuko užrašai“ (1973); romaną „Stikliniai ramentai“ (1985), už kurį buvo paskirta „Draugo“ premija; 2006 – humoristinių apsakymų knygelę „Draugų laivelis“. Tačiau mėgiamiausiu žanru nuo gimnazijos suolo iki gyvenimo pabaigos liko poezija. Čikagoje ir Lietuvoje išėjo knygos: „Vynuogės ir kaktusai“ (1963); „Septyni saulės patekėjimai“ (1974); „Vilties ledinė valtis“ (1981); „Tu niekur neišėjai“ – 1991 m. poezijos rinktinė pelnė Lietuvių rašytojų draugijos premiją. 1994 m. už knygą „Žiemos erškėtis“ – Lietuvių rašytojų draugijos premija. 1996 m. J. Švabaitei-Gylienei buvo paskirta 25-oji Vilkaviškio rajono Salomėjos Nėries premija. 2002 m. išleido poezijos knygą „Kur šią naktį nakvosi“; paskutinė poezijos knyga „Ant vėlių suolelio“ išėjo 2007 m. Sulaukusi garbaus 95-ojo jubiliejaus ir pati prisėdo ant šio suolelio, šalia artimųjų...

Su J. Švabaite-Gyliene daugelį metų bendrauta Lemonte ir Lietuvoje, jos rinkinys pamažu buvo vežamas į Maironio lietuvių literatūros muziejų. O po rašytojos mirties likusias archyvalijas perdavė jos vaikai: Aušra, Jurgita, Linas ir Saulius Gyliai. Dėkojame rašytojos vaikams už padovanotą vertingą medžiagą.

Praskleiskime archyvalijas: nuotraukas, dokumentus, rankraščius, laiškus, knygas ir iš arčiau žvilgtelkime į J. Švabaitės-Gylienės sunkų, bet turtingą gyvenimo ir kūrybos kelią, kuris driekėsi iš Lietuvos per Vokietiją, Australiją, Ameriką.

J. Švabaitė gimė 1921 m. gegužės 2l d. Čyčkų kaime, vėliau persikėlė į Didžiuosius Šelvius (Vilkaviškio r.). Poetės namai buvo netoli nuo rašytojo Antano Vaičiulaičio tėviškės. Šiuose namuose ji tapo dažna viešnia: ne tik skolindavosi knygas, bet ir susitikus su iš Kauno atvykusiu dėstytoju, jau žinomu rašytoju A. Vaičiulaičiu, klausinėdavo jo apie literatūrą, kultūrinius įvykius, o svarbiausia – apie kūrybinį darbą. Su ypatinga atida įsiklausydavo į jo patarimus. Polinkį į literatūrą nulėmė ir mama – gražiabalsė Gižų parapijos choro dainininkė, užburdavusi ne tik ilgesingomis dainomis, bet ir savo sukurtomis pasakomis, legendomis. Mokėsi Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje. Jos archyviniame rinkinyje yra daug retų ir originalių nuotraukų. J. Švabaitė buvo aktyvi ateitininkų kuopoje, literatų būrelyje bei teatro grupėje. Bendradarbiavo anuomet slapta leidžiamame ateitininkų laikraštyje „Naujas kelias“, pasirašydama Raselės slapyvardžiu. Nuotraukose kartu su J. Švabaite įamžinti būsimieji literatai – poetas K. Bradūnas ir literatūros kritiku tapęs Vincas Natkevičius. Matome vienos ateitininkų sueigos dalyvius pas kun. Joną Dabrilą; literatų kūrybos vakare gimnazijoje; po spektaklio „Amerika pirtyje“. Meilę literatūrai skiepijo gimnazijoje dirbusi mokytoja, rašytoja Petronėlė Orintaitė, o literatų būrelio vadovas, mokytojas S. Palekas globojo kiekvieną jauną kūrėją, nešykštėjo patarimų. Sėkmingai baigusi gimnaziją ir gavusi Katalikų Veikimo centro stipendiją išvyko studijuoti prancūzų kalbą ir literatūrą į Prancūziją. Metai Paryžiuje suteikė naujų patyrimų, įžvalgų, profesionalių žinių. Prancūzų kalbos sąjungos (Alliance Francaise) kursų baigimo pažymėjimą, suteikianti teisę dėstyti kalbą mokyklose, pasirašytą prezidento, žymaus rašytojo Georges Duhamelio, parsivežė į Lietuvą. Prancūzų kalbos ir literatūros studijas tęsė Kauno, o vėliau Vilniaus universitete. Vilniaus „Aušros vartų“ šventovėje sumainė žiedus su teisininku Jurgiu Gyliu, tačiau jaunai porai nebuvo lemta tęsti gyvenimą gimtojoje žemėje. Antroji sovietinė okupacija išstūmė iš Lietuvos į Austriją, o vėliau jie atsidūrė Vokietijoje. Ten gyvenimas nelepino: trūko maisto, drabužių, o ir gimus dviem vaikams prasidėjo nauji rūpesčiai. Apsigyvenę Ravensburge, artimai bendravo su kaimynais literatais – B. Brazdžioniu, S. Santvaru, H. Radausku ir kt. Su pastaruoju kiek artimiau susibičiuliavo. Vėliau J. Švabaitė rašė: „Jis man turėjo likiminės įtakos“. Vokietijoje eilėraščius skelbė „Žiburiuose“, siuntė į K. Bradūno redaguojamus „Aidus“. Susirašinėdama su A. Vaičiulaičiu, jau gyvenusiu Amerikoje, bandė išsiaiškinti išvykimo galimybes. Nors ir turėjo ten giminaičių, nepavykus su jais susisiekti, nutarė 1949 m. vykti į Australiją.

Atvykus į šią egzotišką šalį, teko imtis įvairių fizinių darbų virvių fabrike, vyras mokėsi braižytojo specialybės. Šiame tolimame žemyne rūpėjo lietuviško žodžio sauga, todėl įsitraukė į Melburno lietuvių sekmadieninę mokyklą, rašė tekstus, poeziją, skelbė juos „Tėviškės aiduose“, „Mūsų pastogėje“. Žmonos, motinos, mokytojos daliai teko daug išbandymų. Reikėjo dalyti laiką jau keturiems vaikams, namų ruošai, mokytojavimui, o kūrybai likdavo tik trumpos poilsio valandėlės. Vaikus sumigdžius, užsidarydavo ir iki išnaktų taukšėdavo mašinėle. J. Švabaitei liko svetima Australijos „kaktusų dykynė“, negalėjo priprasti, vargino ne tik fizinis, bet ir dvasinis skurdas. Buvo išsiilgusi parodų, renginių, diskusijų, bendravimo su draugais rašytojais. Toks aktyvus gyvenimas vyko Čikagoje. Ilgainiui abu su vyru nusprendė persikelti į Jungtines Amerikos Valstijas.

1960 m. gausi šeima apsigyveno lietuviškiausio miesto Čikagos centre – Marketparke. Čia viskas priminė Lietuvą: kavinės, maistas, knygynai, lietuviškos gimnazijos, lietuvių kalba gatvėse. Svarbiausia – Jaunimo Centre vykę parodos, knygų sutiktuvės, teatras, lietuvių opera, veikli Rašytojų draugija. Visas šis lietuviškas darbas vyko tik visuomeniniais pagrindais ir laisvalaikiu po sunkių tiesioginių darbų. J. Švabaitė-Gylienė daugiau nei 30 metų dirbo odontologijos laboratorijoje Čikagos Ilinojaus universitete.

J. Švabaitė įsitraukė į kultūrinę-visuomeninę veiklą, rengė ir skaitė pranešimus per „Margučio“ radiją. Amerikoje tarsi atsiveria jos kūrybos versmė: rašo ir spausdina savo eilėraščius „Aiduose“, „Drauge“, „Ateityje“, „Metmenyse“ ir kt. „Poezija – tai antrasis mano gyvenimas, tai tarytum terapija. Tačiau neturiu tos palaimintos dovanos, kad štai atsisėdi ir jau gimsta naujas eilėraštis. Tai sunkus, sunkus kelias, kartais išnešioji vieną kitą eilutę mėnesius, metus, kol susirikiuoja į eilėraštį, ir tai nesijauti juo patenkintas. Kurti dažnai paskatina konfliktas su savimi, su aplinka, kartais koks užgaulus žodis, nusivylimas žmogumi, koks sakinys, žinutė iš laikraščio, Tėvynės ilgesys, vargonų giesmė, liaudies daina...“ – rašė J. Švabaitė-Gylienė.

J. Švabaitė-Gylienė yra sukūrusi ir prozos kūrinių. Išleido apysaką vaikams „Gabriuko užrašai“ (1973); romaną „Stikliniai ramentai“ (1985), už kurį buvo paskirta „Draugo“ premija; humoristinių apsakymų knygelę „Draugų laivelis“ (2006). Pradėjo rašyti vaikams prašant pasakų, nuotykingų istorijų. Taip gimė ir „Gabriuko užrašai“. Knygoje pasakojama apie egzotišką Australiją, rūpesčius bei vargus, kuriuos patyrė išeiviai, mėgindami įsikurti naujame žemyne. Išskirti galime romaną „Stikliniai ramentai“, kuris išeivijoje buvo palankiai sutiktas. Rašytoja vaizdavo moters menininkės likimą – dailininkę Magdaleną ir jos vyrą Tomą, norintį rašyti, bet įklimpusį į alkoholio liūną. Autorė rašė, kad „poezijoje yra paties autoriaus gilus išgyvenimas, o romanas – plačia prasme tų išgyvenimų stebėjimas.“ Autorė stebėjo gyvenimą ir matė ne vieną tokį likimą. „Mano romanas tai bandymas sukurti lietuvę moterį – motiną – menininkę, ant savo silpnų pečių nešančią keleriopą gyvenimo naštą.“

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, rašytoja čia tapo dažna viešnia. Dalyvavo Poezijos pavasario šventėse, kūrybos vakaruose, knygų sutiktuvėse.

J. Švabaitė-Gylienė rašė: „Mano poezija išpažintinė. Tikiu, kad skaitytojas ras joje ir savo gyvenimo detalių. Jeigu ras ir supras, man buvo verta gyventi.“

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė