Gruodžio 9 dieną, prieš 120 metų, Trakiškiuose, Marijampolės valsčiuje gimė literatūrologas, pedagogas, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis, visuomenės veikėjas – Juozas Ambrazevičius-Brazaitis (1903–1974).

Kauno mieste, kuriame praleisti jo gyvenimo produktyviausi ir kūrybingiausi metai, įamžintas atminimas: 1994 XII 9 Kauno Panemunės mikrorajono gatvė pavadinta J. Ambrazevičiaus-Brazaičio vardu; 2007 vasarą VDU Humanitarinių mokslų fakultete profesoriaus vardu pavadinta viena iš auditorijų, o vestibiulyje  atidengti bareljefai ir atminimo lenta (skulptorius Stasys Žirgulis). 2009 metais J. Ambrazevičius-Brazaitis už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju Kryžiumi po mirties.

Literatūrologas Rimantas Skeivys išryškino jo esminius bruožus: „Tai asmenybė, kurios užmojai ir darbai toli pranoksta įprastus žmogaus veiklos mastus, neišsitenka nei profesijos ribose, nei visuomeninio aktyvumo tradicijose, nei konvencionaliuose vertinimuose.“ Tęsdamas savo mintį įvardija jį, kaip „lietuviškosios būties modernintoją, puoselėtoją, grynintoją.“ Iškeliama ir jo didžioji auka vardan tėvynės: „Tai idealistas, be atodairos ir svarstymų sudėtingu istorijos laikotarpiu sprendęs aktualias Lietuvos visuomeninio gyvenimo problemas, sprendęs tuo metu, kai nebuvo kam jų spręsti, kai reikėjo imtis atsakomybės, pasikliaujant tik sąžine, meile ir pareigos jausmu.“ 

Virtualioje parodoje, pasitelkę Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomą archyvinę medžiagą – nuotraukas, rankraščius, knygas, laiškus – norėtume priminti ideologo, politiko, literatūros mokslo teoretiko ypatingus nuopelnus Lietuvai.

Juozo Ambrazevičiaus gyvenimo ištakos Trakiškiuose, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, įsitraukė į ateitininkų veiklą. 1922 m. įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Studijuodamas dirbo laikraščio „Lietuva“ redakcijoje. Gabus ir talentingas jaunuolis baigiamuoju darbu pasirinko Juozo Tumo-Vaižganto kūrybą. Lietuvos universitetą baigė 1927 metais su pagyrimu. 

Nuo 1927 iki 1943 dirbo „Aušros“ mergaičių gimnazijoje. Apsigyveno netoli Gertrūdos bažnytėlės, trijų kambarių bute kartu su Antanu Vaičiulaičiu ir Stasiu Santvaru. Su šiais žmonėmis visą gyvenimą palaikė bičiulystę. Aušriokės nepaprastai mylėjo savo jautrų ir dėmesingą mokytoją, lankydavosi jo bute rengiamuose seminaruose. Aliūtė Landsbergytė ir Joana Abramikaitė buvo nuolatinės seminarų dalyvės, pasakojo apie mokytojo turiningas paskaitas.

1931 metais J. Ambrazevičius noriai priėmė pasiūlymą vykti metams į Bonos universitetą tobulinti žinias. Čia susipažino su Vakarų Europos literatūrologų pažiūromis, naujomis teorijomis. Nusipirkęs automobilį, keliavo kartu su A. Vaičiulaičiu į užsienį. Nuotraukoje galite pamatyti jų kelionės į Prancūziją vaizdą.

1930 m. paskelbė pirmąją literatūros mokslo studiją, išleido vadovėlį „Literatūros teorija“. 1930–1940 išspausdino apie 35 tekstus „Židinyje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Tiesos kelyje“, „Athenaeum‘e“, po vieną straipsnį lenkų, latvių ir estų leidiniuose ir kt. Jausdamas mokslinių knygų stygių, nutarė iš pat pradžių vienas, o paskui su kitais rengti literatūros teorijos, lietuvių literatūros ir pasaulio literatūros vadovėlius gimnazijoms. Minėtinos jo parengtos knygos: „Literatūros teorija: poetika (1930, 1936); „Visuotinės literatūros istorija“ (1931, 1934, 1936, 1942, 1947, 1991), kurią paruošė kartu su Juozu Griniumi ir Antanu Vaičiulaičiu bei trijų dalių chrestomatiją „Naujieji skaitymai“ (1936–1939), kurią rengė kartu su Antanu Vaičiulaičiu ir Alina Skrupskeliene. Kai kurias iš jo knygų galite pamatyti parodoje.

Parengė monografiją apie Maironį, keletą lietuvių klasikų leidimų – Vinco Pietario pasaką „Lapės gyvenimas ir mirtis“ (1930), romaną „Algimantas“ (1940), Lazdynų Pelėdos apysakos „Klaida“  (1939), Maironio „Pavasario balsų“ VII–IX laidas (1940–1944), Adomo Dambrausko-Jakšto laiškų Tomui-Vaižgantui rinkinį, naują Kristijono Donelaičio „Metų“ leidimą.

J. Ambrazevičius, puikiai vertinamas akademiniame pasaulyje, buvo pakviestas į Vytauto Didžiojo universitetą dėstytojauti. 1933 spalio 13 d. tapo Teologijos-filosofijos fakulteto visuotinės literatūros istorijos katedros vyresniuoju asistentu, o 1938 vasario 1 d. paskirtas neetatiniu lektoriumi, kuriuo dirbo iki fakulteto uždarymo. Įsteigus Filosofijos fakultetą, 1941 m. spalio 1 d. iki 1943 m ėjo lietuvių literatūros katedros ekstraordinarinio profesoriaus pareigas. Su darbu universitete sietina studija „Vaižgantas“ (1936) ir gausūs literatūros istorijos bei kritikos straipsniai, kurių dalis perspausdinti rinkinyje „Lietuvių rašytojai“ (1938). Pastarąsias knygas išvysite parodoje.

J. Ambrazevičius neapsiribojo tik moksliniais tyrinėjimais, jis su didžiausiu entuziazmu įsitraukė į visuomeninį-politinį darbą. 1936 metais aktyviai dalyvavo „jaunųjų katalikų“ grupės veikloje, priešinosi Lietuvos prezidento Antano Smetonos autoritariniam režimui. 1936 m. buvo vienas pagrindinių „Naujojoje Romuvoje“ paskelbtos deklaracijos „Į organišką valstybę“ organizatorių. Deklaracija to meto spaudoje sukėlė aštrią diskusiją dėl valstybinės santvarkos ir valdymo principų. Jos teiginiai tapo svarbiu „Jaunųjų katalikų“ grupės identifikaciniu požymiu. Dalyvavo steigiant ir redaguojant dienraštį „XX amžius“, dirbo laikraščio redakcijoje. 1938–1940 m. Tautosakos komisijos prie LR Švietimo ministerijos narys. Istorinių pervartų metu – 1940 m., prasidėjus sovietinei okupacijai, įsitraukė į pasipriešinimo organizaciją „LAF“ patariamosios grupės nariu, buvo numatytas švietimo ministru Laikinojoje vyriausybėje ir pradėjo rengti švietimo sistemos atkūrimo planus. Birželio sukilimo metu gavo Laikinosios vyriausybės Ministro pirmininko pareigas ir sėkmingai jas vykdė. Aktyviai bendradarbiavo antinaciniame pogrindiniame laikraštyje „Į Laisvę“. Sustabdžius Laikinosios vyriausybės veiklą, 1941 m. spalio mėnesį įkūrė pogrindinę antinacinio pasipriešinimo organizaciją Lietuvių Frontas (LF) su kariniu padaliniu „Kęstutis“ ir jai vadovavo. J. Ambrazevičiaus iniciatyva buvo įsteigta Tautos taryba. 1943 m. įsikūrus VLIK‘ui vadovavo politiniam VLIK‘o komitetui.

1944 m. rudenį Juozas Ambrazevičius, slapstydamasis nuo gestapo, pakeitė pavardę į Brazaitis ir pasitraukė į Vokietiją. Čia įsitraukė į Žurnalistų sąjungos gretas, buvo Lietuvos rašytojų tremtyje draugijos narys. Dalyvavo suvažiavimuose, rengė literatūros vakarus. Parodoje galime pamatyti retas, unikalias istorines nuotraukas iš Vokietijos laikotarpio.

1946–1951m. dirbo VLK’o Tarybų tarnyboje. Vėliau persikėlė į JAV. Čia vėl laukė spaudos darbai ėmėsi redaguoti laikraštį „Darbininkas“ – nuo 1954 iki 1974 rašė tekstus, rūpinosi finansais.  Kitas jo svarbus kūdikis – žurnalas „Į Laisvę“ (1953–1960). Kūrė lietuvių fronto bičiulių sąjūdį, rengė jo programą (1958); buvo Vyriausios tarybos pirmininkas, vėliau jos Politinis komisijos narys. Paskelbė straipsnių apie 1940–1944 Lietuvos okupacijas, parašė ir suredagavo politinių memorandumų, išleido knygas „Lietuvos žmonių vardu“ (In the name of Lithuanian People, 1946), „Maža tauta bus nuslopinta” (Ein Kleines Volk wird ausgeloscht, 1948). Dokumentinėje knygoje „Vienui vieni“ (lietuvių ir vokiečių kalbomis 1964, 1990, Vilnius) suformulavo iki šiol istoriografijoje vyraujančią lietuvių antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo koncepciją. Bendradarbiavo Lietuvių Enciklopedijoje ir Encyclopedia Lithuanica. Suredagavo, papildė Juozo Lukšos-Daumanto knygos „Partizanai“ antrą leidimą (1960), išleido kelias knygas vokiečių kalba. Po jo mirties išleisti Raštų šeši tomai (1980–1985).

J. Brazaičio gyvenimą nusako biografinio lygmens tekstai – epistolika, saugoma MLLM. Amerikoje kartu su kitais įsteigęs Lietuvių Fronto bičiulių draugiją, rengė kultūros, literatūros vakarus, skaitė paskaitas. Laiške K. Bradūnui rašė: „Turiu prašymą ... LFB, ar formaliai į Laisvę rengia Filadelfijoje literatūros ir dainos koncertą. Dainuos Baranauskas. Norėčiau, kad lygiom būtų reprezentuojama ir literatūra. Pirmas prašymas į Tave – kad sutiktum dalyvauti. Taip pat laiškai siunčiami Nykai, Vaičiulaičiui, Ostrauskui, Jurkui. Tačiau norėčiau, kad literatūros pasirodymas būtų kiek kitokio stiliaus nei paprastai. Norėčiau labiau išryškinti pačius rašytojus nei jų kūrybą. O tai galvočiau atlikti tokiu būdu: kiekvienas rašytojas pasirenka po vieną, daugiausia du kūrinėlius, kurie jiems labiausiai patinka; prieš publiką padaromas su jais mažas pasikalbėjimas, iš kurio publika pajustų šio rašytojo charakterį ir paskui pats rašytojas pademonstruoja savo poezijos ar prozos gabalą. Jeigu pasiseks susitarti  norėčiau dar prašyti Kačinską. Kad atvyktų paskaityti tų poetų po vieną eilėraštį, kad parodytų, kaip ta poezija atrodo pro artisto žodį. Taigi, mielas Kazimierai, ar sutiksi atvykti į Philadelphią vasario 23 d., sekmadienį, 3.30 val.?” (1958 02 09)  

Išeivijoje ateitininkai, norėdami pagerbti savo idėjinį vadą paskyrė jam premiją, kurią jis panaudojo knygos apie J. Eretą išleidimui. Laiške „Šatrijos“ draugijos pirmininkei J. Švabaitei-Gylienei rašė: „Sujaudino mane ir tai, kad aš nesu nieko padaręs (ir, deja, nepadarysiu!) – nieko, kas verta būtų Jūsų premijos. Ir tiesiog nežinau, kaip aš galėsiu ją apversti, kad visuomeniniam reikalui būtų iš to naudos (Išmoksiu pasijuokti iš savęs, nusprendžiau, kad graboriui premijos tikrai nepaliksiu). Iš kitos pusės negalėjau nesijaudinti dėl Jūsų parodyto bičiuliško solidarumo. Nieko kito, man rodos, taip nebranginau visuomeniniame gyvenime, kaip ištikimybės draugams – jų pavadavimo darbuose, jų moralinio, o kai prireikia, materialinio rėmimo, jų prestižo išlaikymo opinijoje, jų apsaugos nuo neteisingų kaltinimų... Jei Vaižgantas kitados prisipažino, kad nė paties Dievulio taip nemylėjęs, kaip Lietuvos žemelę, tai aš drįsčiau prisipažinti, kad nė pačiam Dievuliui nebuvau tiek ištikimas kaip savo draugam... Kai šiame gerame krašte dažniau linkstama palankumą rodyti svetimiem ir net nedraugam negu draugam, tai Jūsų dėmesį man aš sutinku kaip Jūsų tebeegzistuojančią solidarumo dorybę. Man tai savotiška, sakykim, egoistinė paguoda, lyg aš matyčiau savo egzistenciją prasitęsus Jumyse...“ (1969 04 25)

Laiške S. Santvarui rašė: „O iš perspektyvos žiūrėdamas, sau priskiriu vieną – gali sakyti – dorybę, bet su tokiu pat pagrindu gali sakyti – ydą, kuri nuvedė mano gyvenimą nelauktu keliu. Vaižgantas sakė, kad savo žemelę labiau mylėjęs nei Dievulį, aš sakyčiau apie save: draugam buvau ištikimesnis nei pačiam Dievuliui. Tebeliko lig šiol anas „šuniškas“ prisirišimas prie draugų, noras juos paremti, užtarti. Anais laikais ta ištikimybė draugam nubloškė mane į gyvenimo sritį, kuri man visai svetima – į politikos laukus. Kai draugai buvo likviduoti, norėjau jų darbus pratęsti, juos pavaduoti. Gal tai buvo naivus draugiškumas. Bet jis pradėjo vis giliau klampinti mane į sritį, kurios Lietuvoje vengiau ir visom jėgom kračiausi. Tokia gyvenimo ironija suko mano gyvenimą, laužė – iki galutinai perlaužė... Bet jeigu reiktų gyvenimą pradėti, abejoju, ar aš būčiau kitoks, kitaip daryčiau, nei esu iki šiol daręs. Šiuo laiškeliu norėjau padėkoti Tau už man parodytą draugiškumą anuo metu Ugniagesių gatvelėje ir dabar už tą draugiškumą, kurį išskaičiau iš Tavo rašinio. <...> Tebesu optimistas ir kitus optimizmo mokau pasisemti iš Sibiro tremtinių sensacijos, kad gyventi daros vis geriau ir geriau: vakar buvo geriau negu šiandien, šiandien geriau negu rytoj...“

Nutolęs nuo visuomeninės politinės veiklos S. Santvarui rašė: „Aš pats nieko nebesitikiu nei iš gyvenimo nei iš kitų. Mėginu tik guostis vienu dalyku: padaryti, ką galiu aš pats; padaryti taip, kad jausčiausi padaręs tiek gerai, kiek galėjau, nors žinau, kad tie darbeliai kitiem nebus nei šilta nei šalta. Mėginu kituose įžiūrėti, ką jie dar gero padaro, ir tai mėginu viešumon iškelti. Tokia mano labai jau kukli paskirtis paskutinėm dar likusiom jėgom (nors jų, vertinu, belikę 25 procentai!) Mėginu būti dėkingas tiem draugam ir tom mano gerojom daktarėm, kurių dėka tebejudu (nors ne visada jų paklausau, nes kaip ir visi pacientai – etc. „ugly patient!“) Esu DP, vadinas, išvietintas. Vietoj 8 kambarių turiu mažą kambariuką ir pats stebiuosi – jo man dar per daug, reikia „erdvę“ mažinti ir mažinti, iki jos dar mažiau pakaks. Jei ką darau, redaguoju, tai tik partizaniškai. Iš visokių „vadų“ seniai esu pasitraukęs. <...> Kaip matai, nuotaikos neprarandu ir stengiuosi nesigraužti dėl „nepataisomo pasaulio“. Tegul jau ateities žmonės dėl jo graušis.“ (1954 03 24)

KGB persekiojo J. Brazaitį iki pat mirties, bandė apkaltinti jį įvairiomis „nuodėmėmis“. Gyvenimo paskutines dienas leido dr. Rožės Šomkaitės slaugomas ir prižiūrimas. Palaidotas Putnamo vienuolyno kapinėse (Konektikuto valstija), o 2012 m. gegužės 20 d. palaikai perlaidoti Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Virginija Paplauskienė