Rašytojas ir diplomatas Ignas Šeinius (tikr. Jurkūnas) gimė Šeiniūnuose (Širvintų r.), lankė Gelvonų ir Musninkų pradžios mokyklas, baigė „Saulės“ mokytojų kursus Kaune. 1910–1912 m. dirbo mokytoju Vilniaus lietuvių dviklasėje mokykloje. 1912–1915 m. studijavo Maskvos Šaniavskio liaudies universiteto Istorijos-filosofijos fakultete, parašė kursinį darbą „Įvadas į meno filosofiją“. Iš vokiečių kalbos išvertė Fridricho Nyčės „Šitaip kalba Zaratustra“. Vertimas buvo publikuotas „Pirmajame bare“ 1915 m.
I. Šeiniaus kūryba, tarnyba ir asmeninis gyvenimas glaudžiai susijęs su Švedija, rašytojas priklauso dviejų šalių kultūroms – lietuviškajai ir skandinaviškajai. Dirbo Lietuvos pasiuntiniu Švedijoje, Danijoje, Suomijoje. 1917 m. vedė švedę Gertrudą Sydolf, užaugino sūnų Irvį.
1923–1927 m. buvo Lietuvos pasiuntinys Skandinavijos kraštams su rezidencija Stokholme. Rašė lietuviškai ir švediškai. 1933–1939 m. sugrįžo į Lietuvą, dirbo „Lietuvos aide“. 1940 m. visam laikui pasitraukė į Švediją.
Lietuvos skaitytojams I. Šeinius labiausiai yra žinomas romanu „Kuprelis“ ir impresionistinėmis apysakomis „Vasaros vaišės“, „Bangos siaučia“, „Mėnesiena“. Švedijoje I. Šeinius išgarsėjo švedų k. rašytomis memuarinės publicistikos knygomis apie sovietų okupuotą Lietuvą („Raudonasis potvynis kyla“, „Raudonasis tvanas“, „Raudonasis tvanas plinta“, „Stebuklo belaukiant“ ir kt.).
Muziejuje saugomas I. Šeiniaus archyvas nėra gausus, tačiau yra keletas įdomių eksponatų: pirmieji knygų leidimai, nuotraukos, kuriose matome rašytoją su kitais Lietuvos žurnalistais kelionėje po SSSR 1934 m.

Parengė Senosios literatūros skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė