Virtualios parodos

Mažosios Lietuvos krašto rašytoja Ieva Simonaitytė gimė Vanagų bažnytkaimyje, Klaipėdos apskrityje.
Būsimoji rašytoja I. Simonaitytė būdama penkerių susirgo kaulų tuberkulioze, tapo raiša. Gydėsi luošų vaikų prieglaudoje Angerburge.  Grįžusi iš ten, gyveno pas tetą Marę Dūdjonienę, nes motina ištekėjo ir augino kitą dukrą. Ieva ganė žąsis, prižiūrėjo svetimus vaikus. Vėliau išmoko siūti ir  garsėjo kaip gera siuvėja. Anot rašytojos gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojo D. Kauno, Ieva Simonaitytė – išskirtinio likimo asmenybė. Pavainikė, benamės duktė. Būdama penkerių, jau žinojo lemtį: Aš esu Etmės Evė. Jai teko labai daug laiko praleisti ligoninėse, kęsti didelius skausmus, gerti tabletes saujomis. Ramentai, lazda, gultas skaudamai kojai ir stuburui ištiesti... Lengva rašomoji mašinėlė, balti popieriaus lapai... Autobiografijoje I. Simonaitytė pasakojo apie rašymo pradžią, apie baltą  lapą ant stalo, padovanotą kamštinį plunksnakotį. Ir norint pailsėti, pasidžiaugti, pradėdavo veikti kamštinis plunksnakotis... Ir išsimargindavo popierius gyvybe. Juk aš ne vienąsyk esu sakiusi, kad rašydama ir verkdavau, ir džiaugdavausi...
I. Simonaitytė bemokslė, skaityti išmoko iš laikraščių... Nežinia iš kurios kartos protėvių paveldėjo nenugalimą potraukį rašyti ir unikalų talentą vaizduoti epinę šeimos bei genties istoriją ir žmonių charakterius. Tai citata iš D. Kauno teksto „Metų“ žurnale „Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose“, skirto rašytojos 120-mečiui. Buvo neišpasakytai stipri, užsispyrusi, ištverminga. Ji nesvyravo, visada tikėjo talento galia ir pripažinimu.
Vertėsi siuvėjos amatu, bendradarbiavo Mažosios Lietuvos spaudoje. Dirbo Lietuvos konsulate, „Ryto“ spaustuvėje korektore, „Prūsų lietuvių balso“ redakcijoje, baigė mašinraščio ir stenografijos kursus. Gyveno Klaipėdoje Butsargių ir Vilniaus gatvėje, Kaune Dzūkų gatvėje, nuo 1963-ųjų apsigyveno Vilniuje Antakalnio gatvėje, o vasarodavo Priekulėje. Ten prie savo namelio augino rožes. Fotomenininkė O. Pajedaitė prisimena, kad rašytoja labai mėgo rožes, jomis didžiavosi, turėjo apie keturiasdešimt kelmų... Apie rožes I. Simonaitytė kalbėjo:
 – Aš jų pati neskinu ir niekam neleidžiu skinti. Kam nešti į kambarį ir matyti vystančias, jei pro langą – žiūrėk kiek patinka. Pasikelia rytą rasotos, paskui išsiskleidžia vasaros saulėj... Aš jokiems svečiams nelaužau ir nedovanoju savo rožių. Gal kam ir nepatinka, bet... teip jau yr...
Rašytoja I. Simonaitytė tapo pirmąja Nepriklausomos Lietuvos valstybinės literatūros premijos laureate. Premija paskirta už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“, kuris pasirodė 1935-aisiais. Nuo 1936-ųjų I. Simonaitytė atsidėjo vien kūrybai. 1936 metais išėjo „Pavasarių audroj“, „Vilius Karalius“(1939 , 1956), „Be tėvo“ (1941), „Apysakos“ (1948), „Pikčiurnienė“ (1953), „... o buvo taip“ (1960), „Ne ta pastogė“ (1962), „Nebaigta knyga“ (1965), „Gretimos istorijėlės“ (1968).
–         Iš kur tos knygos atsirado? Gal iš noro pasigrumti su likimu, gal iš noro apginti save... Jo jo, daug kentėjau vaikystėje – tada ir gimė skausmingos giesmės. Pirmoji mano rimta knyga – „Šimonys“. Dar kai dirbau Klaipėdos seimelyje, būdavo, išsitraukiu slaptom iš stalčiaus ir rašau rašau... Šiemet išėjo jau aštuntas leidimas. Nežinau, už ką ją žmonės taip mėgsta. O mieliausia man jauniausia knyga – „Paskutinė Kūnelio kelionė“. 
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė