Šiais metais minime profesionalios aktorės, režisierės, talentingos rašytojos, charizmatiškos asmenybės Birutės Pūkelevičiūtės (1923–2007) šimtąsias gimimo metines. Žymi menininkė paliko ryškius, neišdildomus pėdsakus Lietuvos kultūros ir literatūros istorijoje.

Šių eilučių autorė artimai bendravusi su B. Pūkelevičiūte, perėmė iš jos rankų unikalią archyvinę medžiagą: nuotraukas, dokumentus, rankraščius, dienoraščius, laiškus, knygas. Po rašytojos mirties bendravimas tęsiasi su jos krikšto sūnumi – Vilniaus Metropolitu Gintaru Grušu. Jam leidus, iš B. Pūkelevičiūtės buto, atrinkau ir parvežiau į Maironio lietuvių literatūros muziejų vertingas archyvalijas. Medžiaga tvarkoma, tyrinėjama: ne kartą buvo rengiamos parodos, jos kūrybos, o vėliau ir atminimo vakarai, dabar vykdomi įvairūs projektai.

Šioje virtualioje parodoje, pasitelkus nuotraukas, dokumentus, rankraščius, laiškus, knygas, rekonstruosime šios menininkės gyvenimo ir kūrybos kelią Lietuvoje – Vokietijoje – Kanadoje – Amerikoje ir vėl Lietuvoje. Citatos iš biografinio lygmens tekstų – dienoraščių, laiškų, atsiminimų – paryškins gyvenimo faktus, atskleis ją supusią, anuometinę kultūrinę ir istorinę aplinką.

Birutė Klara Pūkelevičiūtė gimė 1923 metų rugpjūčio 12 dieną Nepriklausomos Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune, aukštas pareigas Teisės ministerijoje einančio Juozo Pūkelevičiaus ir Pranės Asadauskaitės šeimoje. Parodoje matome tėvų vestuvinę nuotrauką. Vienturtė nebuvo lepinama, bet pratinama prie įvairiausių darbų. Nuo pirmos iki paskutinės klasės lankė šv. Kazimiero „Saulės“ gimnaziją, kurioje mokytojavo griežtos ir reiklios seselės vienuolės ir mokytojai pasauliečiai, dalindamiesi savo žiniomis, gyvenimo patirtimi, klodami jos gyvenimui tvirtus pagrindus. Jaunuolė godžiai sėmėsi žinių ir troško pirmauti. Jos asmenyje derėjo stropios pareigingos mokinės siekiai ir pramuštgalviškos išdaigos. Itin smagiai leisdavo laiką gimnazijos vaidintojų būrelyje, vasaros skautų stovyklose ir su tėvais Palangoje. Daug nuotaikingų įrašų randame jos dienoraštyje: „Mamutė sako, kad aš turiu klajoklišką sielą. Bet man atrodo, kad tokiam amžiui visi keliauja.“ Arba – „Stovykla puikus išradimas, puikesnis už visus techniškus pabūklus“.

Parodoje, kaip kino juostoje, per nuotraukas veriasi džiugios vaikystės ir paauglystės dienos: ant kėdės sėdi metukų kūdikėlis; kiek paaugusi užfiksuota su tėvais; savo namo kieme su šuniuku Liuksu; įamžinta pirmosios Komunijos dieną. Nuotraukose  su „Saulės“ gimnazijos klasiokėmis: čia prabėgo smagios ir nuotaikingos dienos, čia pajuto žodžio spalvingumą ir jo lengvumą, už savo rašinėlius gaudavo geriausius pažymius. Laisvai ir paprastai eiliuodavo, rašė renginių scenarijus, buvo sukūrusi ne vieną eilėraštį; kūrė ritmingus tango ir valsus. Tėvai troško dukrą matyti „pianiste  arba bent poete“.  Tačiau iš dienoraščio ryškėja, kad B. Pūkelevičiūtės širdį pavergė teatras. Kada ir kaip atsirado ši, taip per visą gyvenimą ir neišblėsusi meilė – aistra teatrui, arba kaip pati rašė – „nepagydoma liga“? Gal ši sėkla įkrito šešiametės širdin, kuomet pirmą kartą su tėvais nuėjo į teatrą – žiūrėti „Spragtuko“... Vėliau mokėsi konservatorijoje ir vis apgailestavo, kad neturi tokio operinio balso, kaip anuomet jos pamėgti žymūs solistai.

Su savo artimiausiomis draugėmis – Julyte Gečiūte ir Regina Songailaite ne tik aptarinėjo teatrines naujienas, bet ir pačios vaidindavo gimnazijoje ir namuose. B. Pūkelevičiūtė prieš tėvų valią pasuko ten, kur širdis vedė – teatro link, slapta pradėjo lankyti Dramos studiją, kuri peraugo į „Kauno Jaunojo aktoriaus teatrą“. Jam vadovavo poetas Stasys Santvaras, o rašytojas Jurgis Jankus rūpinosi repertuaru – menine dalimi; režisierius Stasys Čaikauskas dėstė aktorystės pradmenis. Teatre B. Pūkelevičiūtė jautėsi kaip žuvis vandenyje. Vaidino S. Čiurlionienės pasakoje „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“, V. Kuprevičiaus ir Alės Rūtos operoje „Žiogas ir skruzdės“, „Bremeno miesto muzikantuose“, „Sniego karalaitėje“ ir kt. Šlovę ir pripažinimą jaunai aktorei atnešė G. Haptmanno spektaklyje „Hannelė“ suvaidintas pagrindinis Hannelės vaidmuo. Spektaklis buvo pakartotas net 14 kartų. Tėvams nieko nebeliko, kaip tik susitaikyti su dukros pasirinkimu. Vertindami jos darbą atsiuntė dukrai – pripažintai aktorei – gėlių.

Daugelio, anuomet talentingų jaunuolių, gyvenimą drumstė dramatiški istoriniai įvykiai. Pirmoji sovietų okupacija parodė savo tikrąjį veidą – daug intelektualų, valdžios žmonių – ministrų  buvo suimti, uždaryti kalėjimuose ar ištremti į Sibirą. Sovietai siekė užgniaužti laisvą žodį, diktavo savo sąlygas. Dienoraštyje iškyla keliaujančios po Europą ir viską niokojančios karo šmėklos vaizdai: „Čeko-Slovakijos jau nebėra. Tas šuo – Hitleris paėmė. Jau ir Klaipėdos nebėra. <...> Užpuolė Albaniją – pasipriešino italams. Kas mėnesį po vieną valstybę praryja.“ Artinantis antrai sovietų okupacijai visa Pūkelevičių šeima pasirinko priverstinę tremtį ir išvyko į Vakarus. Prasidėjo vargingas gyvenimas – papuolė į sovietinės armijos apsuptą Dancingą. Birutė čia sutiko klasės draugę J. Gečiūtę su tėvais ir jų išgelbėtą žydų tautybės merginą Elvyrą. Pabėgėliai matė, kaip raudonieji skėriai prievartaudami, plėšikaudami siaubė viską savo kelyje. Slapstydamasi ir bėgdama nuo teroro, B. Pūkelevičiūtė pasimetė nuo tėvų ir buvo paimta į nelaisvę priverstiniams darbams. Čia pat atsidūrė ir Gečių šeima. Prasidėjo sveiku protu sunkiai suvokiamas gyvenimas. Anų dienų skausmingi įvykiai sugulė į jos autobiografinius romanus „Aštuoni lapai“ ir „Devintas lapas“. Laimei, po daugiau nei pusmečio trūkusio vargingo gyvenimo, suklastojus dokumentus, pavyko pabėgti į Vakarų Berlyną, o vėliau persikelti į Augsburgą. Ten, sutikusi savo dramos studijos narius, B. Pūkelevičiūtė įsitraukė į „Tremties teatro“ veiklą. Jie pastatė K. Fuldos „Mokyklos draugus“, M. Rostando „Žmogus, kurį užmušiau“, M. Andersono „Žmonės kaip ir mes“ ir kt. Parodoje galite pamatyti trijų moterų, pabėgusių iš lagerio, nuotrauką, Augsburgo teatro kolektyvo narius ir sceną iš L. Fuldos spektaklio „Mokyklos draugai“. Apie B. Pūkelevičiūtės gyvenimą Augsburge sužinom ir iš jos laiškų, rašytų S. Santvarui. Štai kaip vaizdingai aprašo Tremties teatro nuotaikas: „Grimuojamės dulkėtuose užkulisiuose, drebam nekūrentose scenose... O užsidedam elegantiškas pirštines ir norim žiūrovą įtikinti, jog tai liuksuse paskendęs Paryžius! – Ir visa tai vadinasi „kultūrinis darbas“! Drauge tiesiog nesuprantama, kaip mes vis dar taip įsikibę į tą darbą – lyg be Jo – prarastas būtų visas mūsų gyvenimas!“ (1948-02-01). Tačiau B. Pūkelevičiūtė ir tokioje aplinkoje bandė nenuliūsti: „Tai prisiperku gėlių, apstatau visą kambarį, lašteliu ant nosies galo vokiško odekolono – ir lyg truputį giedrėja horizontas... Taip, atseit, ieškau prošvaisčių – tų vadinamųjų „spinduliukų““. (1947-08-04)

Prasidėjus emigracijai į kitus kontinentus, B. Pūkelevičiūtė su bičiulėmis užsirašė darbui į slaugos namus Kanadoje. Atvykę į svetimą žemę, buvo nuvežtos į „džiovininkų sanatoriją“ Winepege, kuriai vadovavo seselės vienuolės. Kaune baigusi medicinos kursus turėjo šiokių tokių įgūdžių šiam darbui... Bet, deja, širdis troško ko kito. Atlikusi prievolę – tuojau pat išvyko į Monrealį. Čia jau gyveno nemažai meno ir kultūros žmonių: Henrikas Nagys su žmona Birute; Vytautas Aleksandras Jonynas ir jo žmona Monika. Ilgainiui atsirado aktoriai Kazys Veselka, Leonardas Barauskas, Algimantas Dikinis. Birutė kartu su jais sumanė pastatyti A. Škėmos pjesę „Živilę“; vėliau to paties autoriaus „Pabudimą“. Šie spektakliai nesulaukė reikiamo dėmesio, o kai kuriuose kolonijose net buvo priešiškai sutikti. Skaudino ir jos debiutinės poezijos knygos „Metūgės“ (1952) kritika. Anuomet knyga įsiveržė į lietuvių literatūrą savo naujomis temomis, formomis, emocine pajauta. Ypatingai jautriai aprašytas moters tapsmo kelias: „Meilė šalia mirties, yra tikrai amžina (ne kabutėms pašiepta) tema, kuri galioja visai žmonijai. <...> esama „Metūgėse“ netgi jaunatviško pasmarkavimo. Ir apskritai: kodėl meilė laikytina nuodėmė? Aš su erotika neturiu jokio konflikto. Meilę su savim supriešinti gali skaitantysis, jeigu jis turi vidinių kompleksų, ir jeigu literatūrinę išmonę pernelyg raidiškai supranta“, - rašė B. Pūkelevičiūtė.

Po nesėkmingai praėjusių spektaklių ir asmeninių pergyvenimų, pasitraukė iš aktyvaus teatrinio gyvenimo. Dirbo tiesioginį darbą ir paniro į jau seniai sumanytą autobiografinio romano „Aštuoni lapai“ rašymą. Šis debiutas prozoje atnešė pripažinimą – laimėjo „Draugo“ romano premijos konkursą. Ištikimi bičiuliai – aktoriai K. Veselka, L. Barauskas džiaugėsi draugės sėkme, tačiau ilgėjosi teatrinės veiklos... O joje matė tą stiprią, energingą, kupiną svajonių, minčių, nepasiduodančią, charizmomis apdovanotą menininkę. Kalbino ją sugrįžti į teatrinę veiklą... Ir išties, aistra teatrui buvo gyva. Su begaliniu entuziazmu ir naujais sumanymais pasinėrė į jai artimą ir brangų pasaulį: parengė spektaklį pagal K. Borutos knygą „Baltaragio malūnas“; vėliau ėmėsi dar sudėtingesnio darbo – režisavo B. Sruogos „Milžino paunksmę“. Tiek viename, tiek kitame veikale atliko pagrindinius Jurgos ir Sonkos vaidmenis. H. Nagys, artimai bendravęs ir dalyvavęs su B. Pūkelevičiūte teatro veikloje, jai rašė: „kol Tu gyvuosi, tol Montrealiečių teatras gyvuos.“ Parodoje galime išvysti nuotraukas iš jos režisuotų spektaklių.

Pūkelevičiūtės sąmonėje brendo iš pirmo žvilgsnio, atrodo, neįmanomi dalykai – sumanė įrašyti spektaklius į plokšteles – taip išėjo pirmosios lietuvių teatrinės plokštelės. Parašė šešias pasakas vaikams – ir jas, kartu su kitų autorių pasakomis, perkėlė į plokšteles – „Žirginėliai“ ir „Antrieji žirginėliai“. Montrealiečių trupė keliavo su gastroliniais spektakliais į Ameriką – buvo laukiami ir mėgstami. B. Pūkelevičiūtės širdis džiaugėsi: „Kartais man vaizduojąs, kad mūsų susikurtas teatras buvo lyg fantastiškas auksinis sviedinys, kurį mėčiodami žaidėm, patys apsvaigę to kamuolio švytėjimu. Gal mūsų džiaugsmas buvo iliuzija? Scenoj kardai mediniai, pilys nutapytos ant drobės, karūnos blizga tik stikliukais. Todėl įprasta teatrą vaidinti iliuzoriniu pasauliu. O juk tikresnio už jį nėra, tikresnio – nėra.“

Išskirtiniu darbu tapo ir jos parašytos pasakos „Aukso žąsis“ spektaklis, vėliau savo sumanymą nusprendė perkelti į kino juostą. Tai nebuvo vaikams skirta pasaka, nors keletą motyvų ji pasiskolino iš Brolių Grimų pasakų. Savotiškas farsas – komedija suaugusiems buvo išleista ir atskira knyga. Kai kas iš autoritetingų rašytojų jai papriekaištavo, kad rašo „dzinguliukus“, bet menininkė atkirto, kad nėra taip lengva parašyti tuos „dzinguliukus“... Viename laiške savo bičiuliui dramaturgui Algirdui Landsbergiui, prašydama užtarimo – recenzijos apie „Aukso žąsies“ filmą rašė: „Žmogus turi du veidus: kaip toji senoviška aktorių kaukė. Leisk, sakau, man ir pasijuokti! Nejaugi mes tiktai mokam ašaroti. Nejau tiktai verksmai mus jaudina. Argi šypsena – nėra lygiai vertingas dalykas?

Gyvenimas Birutės nelepino nuolat ir nuolat iškeldamas naujus iššūkius: ji buvo priversta išmokti daugelį dalykų, atlikti tai, ko nepajėgtų atlikti dešimtys stiprių vyrų. „Sakysim, aš galiu pasisiūti kostiumą, mašinėle perrašyti veikalą, iš paper-mache pasigaminti butaforiją, galiu darbuotis su filmo moviola, redaguoti magnetinę garso juostą ir tvarkyti kasetės įrašus, turiu nuovoką apie apšvietimo kontrolines lempas ir dekoracijų dažymą, įstengiu suregzti reklaminį rašinį laikraščiui, o svarbiausia – reikalui esant, mano galvoj ima sukinėtis minčių čiuptukai: kaip sutelkti naujai sugalvotam žygiui lėšų?“.

Šis Jubiliejinis gimtadienis tampa paskata dar kartą atsigręžti į talentingos menininkės gyvenimą ir kūrybą. Kūrybinis derlius gausus, parašė keturis romanus: „Aštuoni lapai“ ir „Devintas lapas“, „Naujųjų metų istorija“ ir „Rugsėjo šeštadienis“; novelių knygą, tris pjeses; išleido dvi išskirtines poezijos knygas – „Metūgės“ ir „Atradimo ruduo“. Parodoje išvysite ne tik jos knygas, bet ir apdovanojimo aktus. Už nuopelnus Lietuvai Prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo B. Pūkelevičiūtę LDK  Gedimino V-jo laipsnio ordinu.


Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė  Virginija Babonaitė-Paplauskienė