1940-ųjų sovietų okupacija Lietuvoje sukėlė daug nerimo. Slėgė pirmoji trėmimų banga, Brazdžionių namuose buvo atlikta krata, jie žinojo, jog yra sekami – rytais matydavo ant sniego aplink namelį svetimas pėdas. Tačiau pirmąją okupaciją išgyveno, išsislapstė. Visiškai atsitiktinai nebuvo išvežti tik todėl, kad nebuvo namuose.
1944 metais, grįžtant okupacinei sovietų armijai, kartu su kitais Lietuvos inteligentais nutarė trauktis Aldonos ir Bernardo Brazdžionių šeima su vaikais Algiu, Daliumi ir Saule.
L. Peleckis-Kaktavičius knygoje „Bernardas Brazdžionis“, išleistoje 2014 metais, publikuoja interviu, kuriame Brazdžionis sako: „Iš Lietuvos išvykome bėgdami nuo sunaikinimo, bet tas bėgimas buvo ne į gyvenimą, o į mirtį, nes Vokietijoje tebevyko karas, ant miestų ir ant žmonių galvų krito bombos. <...> Bet, sakėmė, geriau būti bombų užmuštam, geriau čia po atviru dangum mirti, negu pasilikti prievartai, smurtui, kančiai <...>“.
Traukdamiesi kartu su reikalingiausiais daiktais išsivežė įvairių dokumentų, vieną kitą knygą. Tarp brangiausių – Aldonos Brazdžionienės 1937–1939 m. vyrui Bernardui rašyti laiškai ir kelios devocionalijos. Tikėtina, kad pamaldi šeima pasiėmė ir maldaknygę – Bernardo Brazdžionio rinkinyje saugoma gana sudėvėta tarpukario laikotarpiu Julijos Maceinienės parengta ir išleista maldų knygelė berniukams ir mergaitėms „Jėzus ir aš“.
P. Palilionis ir L. Peleckis-Kaktavičius savo knygose apie Bern. Brazdžionį publikuoja prisiminimus apie paskutiniąsias dienas prieš pasitraukiant. Poetas pasakoja, kad buvo sugrįžęs į Kauną. Faktas tas pats, tik kelionės motyvai pasakojami skirtingai: P. Palilioniui akcentuoja Bradūno knygos įrišimą, o L. Peleciui-Kaktavičiui, jog grįžo pasiimti knygų, pasiėmęs V. Mykolaičio-Putino „Rūsčiąsias dienas“ ir savo knygas. Beje, knyga „Rūsčiosios dienos“ su autoriaus autografu Bern. Brazdžioniui saugoma memorialinėje bibliotekoje. Tikėtina, kad tąkart jis pasiėmė ir kitas tarpukario laikotarpio dedikacijomis pažymėtas knygas – „Antrieji vainikai: naujosios poezijos antologija“, išleista Kaune 1936 metais ir Antano Miškinio „Keturi miestai“, išleista Kaune 1938 metais.
Išties, prieš pasitraukiant, iš Kiršų vieną kartą Brazdžionis išvyko į Kauną, nors žmona ir labai prieštaravo. Grįžo tik po 5 dienų. Tuomet paaiškėjo kelionės tikslas – jis labai norėjo atsidėkoti Bradūnui už pagalbą, todėl nuvažiavo į leidyklą, pats įrišo ir parvežė penkis pirmosios Kazio Bradūno knygos „Pėdos arimuose“ egzempliorius. Vokietijoje, 1944 m. gruodį K. Bradūnas šią knygą dovanojo Brazdžioniui, įrašęs autografą: „Bernardui Brazdžioniui / po svetimuoju dangum / gimtosios žemės prisiminimui. Kazys Bradūnas / Furthof / 44.XII.10.“.
Brazdžioniai, pasiruošę trauktis iš Lietuvos ir pasiėmę reikalingiausius, jiems brangiausius daiktus, iki Kulautuvos plaukė garlaiviu, Kybartų link važiavo sunkvežimiais. Kiršuose, netoli pasienio, buvo poeto Kazio Bradūno tėviškė. Ten apsistojo pas K. Bradūno tėvus kartu su rašytoju Česlovu Grincevičiumi, ekonomistu Juozu Leimonu, tautotyrininku Antanu Mažiuliu. Artėjant frontui, pasikinkę 4 arklius, keliavo į Rytprūsius.
Pasienyje Brazdžionių šeimai teko išsiskirti. Grace (Austrijoje) gyveno J. Leimono sesuo, todėl Bern. Brazdžionis ir J. Leimonas žmonas su vaikais išsiuntė ta kryptimi, o patys liko laukti, nežinodami – reiks trauktis ar ne.  Išsiskyrimą liudija maža rankraštinė knygelė „Svetimi kalnai“, kurioje yra Bern. Brazdžionio įrašas: „Mano brangiajai Aldonėlei – Duok Dieve vėl visiems laimingai susitikti / Bernardas / 44.7.19“.
Aldona Brazdžionienė su trimis mažais vaikais prekiniais vagonais buvo išvežti į Vakarus ir apgyvendinti pereinamajame lageryje (durchgangslager), o Bernardas buvo paimtas apkasų kasti.
Tačiau po trijų dienų, liepos 22-ąją, Virbalyje Bern. Brazdžioniui buvo išduota medicininė pažyma, kad jis darbui netinkamas. 
Nusipirkęs bilietą į Gracą, po dešimties dienų, liepos 31-ąją, išvyko traukiniu iš Eitkūnų. Bern. Brazdžionio rinkinyje saugomas labai retas eksponatas – 1944 m. liepos 31 d. traukinio bilietas vienam asmeniui iš Eitkūnų (tuo metu – Eydtkau) į Gracą. (Šiuo metu Eitkūnai yra Černyševskis,  miestas Rusijos teritorijoje, šalia kelio Kybartai – Nesterovas). Neabejotina, jog šis bilietas prieš 70 metų poetui Bernardui Brazdžioniui atvėrė pirmuosius vartus į laisvąjį pasaulį.
Nelengva buvo kelionė, pavojai tykojo kiekvienoje vietoje, kamavo nežinomybė, ar pavyks surasti savo šeimą. Trumpam  apsigyveno Grace. Ten kelioms savaitėms gavo atostogų korteles ir ieškojosi darbo. Yra duomenų, jog, nusprendęs apsigyventi Furthofe, Brazdžionis vyko pas žmoną ir vaikus į Gotenshafeną, pakeliui užstrigdamas Breslau mieste. Dokumentai patvirtina, jog rugpjūčio 7 d. rytą iš Breslau (Vokietijoje) Bern. Brazdžionis išsiuntė žmonai 2 telegramas į pereinamąjį lagerį Gotenshafene, pranešdamas savo atvykimo valandą.
Darbas Furthofo fabrike buvo sunkus ir alinantis, ypač tuomet, kai teko šlifavimo skyriuje „pielytes“ plauti. Visą širdgėlą tuomet išliedavo dienoraštyje: „23.8.44. Trečiadienis / Iš pat ryto gaunu naują darbą – šlifavimo skyriuje plauti pielyčias. <...> Užtvinko pirštas, įlindus geležies rakščiui.“  Kitą dieną – „Iš pat ryto pirštus, plaunat, lyg adatom bado. Bandau kentėti. Atšoku instinktyviai. <...> Po pusryčių pirštus išsitepu cinko mostim. Geriau.“
Paskutinę spalio savaitę visa šeima išvyko į Zalcburgą, kur pajuto sotesnį ir švaresnį gyvenimą. Tačiau neilgam, nes šiame mieste labai neramu, jis buvo nuolat bombarduojamas, todėl Brazdžioniai nusprendė apsigyventi Austrijoje, aukštai Alpėse, Gatschacho kalnų kaimelyje, vasarvietėje prie Weissensee ežero netoli Italijos sienos. Iš ten 1945 m. pavasarį šeima atvyko į Vokietiją, apsigyveno Wangene. Išlikusi pažyma vokiečių kalba, parašyta Oberau1945m.  birželio 23 d. su neįskaitomais dviejų asmenų parašais, kurioje nurodoma, jog Brazdžionio šeima gyvena pas juos.
Pasibaigus karui ir pradėjus kurtis DP stovykloms, Brazdžionių šeima apsigyveno Ravensburge. Tuomet, susikūrus įvairioms lietuvių organizacijoms ir UNRRA-i (Jungtinė tautų paramos ir atstatymo organizacija) padedant 1946–1949 m. Brazdžionis dirbo Ravensburgo lietuvių gimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, aktyviai dalyvavo lietuvių kultūriniame ir literatūriniame gyvenime.
Nepaisant sunkios tremtinio dalios, Bern. Brazdžionis rašė eilėraščius ir leido knygas. 1945 m. Tiubingene išėjo rinkinys „Svetimi kalnai“, 1947 m. premijuotas Švietimo valdybos premija. Po poros metų, 1947 m. Viurcburge išleista eilėraščių knyga „Šiaurės pašvaistė“. Vokietijoje buvo labai reikalingos knygelės vaikams, todėl Vytės Nemunėlio slapyvardžiu išleista A. M. Šimkūno iliustruota knygelė „Tėvų nameliai“ (1945) ir dail. A. Vaičaičio iliustruota „Mažoji abėcėlė“ (1946).
Brazdžionių šeima, kaip ir dauguma į Vakarus pasitraukusių lietuvių, rūpinosi galimybe išvykti į JAV. Pradžia buvo sunki, 1948 m. jau buvo sumanę išvykti į Venesuelą, bet juos perkalbėjo tolima giminaitė  Pranė Lapienė, gyvenanti Amerikoje prie Atlanto vandenyno, kur turėjusi savo vasarvietę ir smuklę. Ji atsiuntė iškvietimus ir laidavo už visą šeimą.
1948 m. lapkričio pabaigoje Bern. Brazdžionis išvykimo į JAV reikalais vienas važiavo į Paryžių, kur apie dvi gruodžio savaites gyveno viešbutyje, tvarkė įvairius reikalus, lankė teatrą, operą, muziejus, kapines, kuriose palaidoti Š. Bodleras ir Gi de Mopasanas, lankėsi pas A. J. Greimą, A. Galdiką ir kitus lietuvius.
1949 m. pavasarį, gavę visus reikalingus leidimus, susikrovę būtinus daiktus, surašę reikalingas pervežamų daiktų deklaracijas, Brazdžioniai išvyko į ilgą kelionę Amerikos link... Bremerhavene, kartu su kitais pabėgėliais apgyvendinti barakuose, laukė laivo į JAV.
Išlikę kelionės dokumentai, pervežamų daiktų, rūbų ir knygų sąrašai, meno kūrinių pervežimo į JAV deklaracijos, smulkūs memorialiniai daiktai, kuriuos Bern. Brazdžionis, kaip tikras muziejininkas, tvarkingai sudėjęs saugojo ilgus metus. Iš Vokietijos į Ameriką išsivežė ir fotoaparatą, mat labai mėgo fotografuoti, dažnai naudodavo vadinamąjį „autoknipsą“, kad galėtų pats atbėgti į fotografuojamųjų tarpą.
Vartant DP stovyklose išduotas tabako ir darbo korteles, įvairias darbo, sveikatos tikrinimo pažymas bei kitus dokumentus, nesunku suprasti, kokių rūpesčių turėjo pabėgėliai, kiek reikėjo jėgų, laiko, pastangų ir net asmeninių pažinčių, kad galėtų išvykti į saugesnes laisvojo pasaulio valstybes. Pokario emigrantams neužteko nusipirkti laivo bilietą, jie privalėjo atlikti aibes įvairiausių procedūrų, gauti pažymas, jog nėra nusikaltėliai, o visą kelionę privalėjo segėti skiriamuosius NCWC (Nacionalinės katalikų gerovės asociacijos) ženklus. Bern. Brazdžionio rinkinyje saugoma ir daugiau unikalių, kelionėje reikalingų dokumentų ir daiktų – įvairūs numerėliai, maitinimo, bagažo kortelės.
Gegužės 15 d., sekmadienį, laivas „Eltinge“, kuriuo plaukė ir penkių asmenų Brazdžionių šeima, atvyko į Bostono uostą. Jie apsigyveno netoli Bruklino, labdaringos moters P. Lapienės skirtame vasarnamyje.
Išsikėlęs gyventi į Bostoną, o vėliau – į Kaliforniją, Bern. Brazdžionis kiekvienais metais šeimos vardu gegužės 15 d. siųsdavo P. Lapienei padėką už pagalbą persikeliant gyventi į JAV ir nuolatinę globą gyvenant Amerikoje. „... nesiliaujamai šaltos ir apniukusios dienos mums primena kelionę per Atlantą, o artėjanti gegužės 15-ta vis daugiau prisiminimų kelia. Lygiai tokios pat, rodos, buvo ir tada dienos, ir visoje kelionėje tik keletas tebuvo giedrių. Jas skaidrino vien viltis ir tikėjimas nauju gyvenimu. Šiame „minėjime“ aktyviai dalyvauja ir vaikai, su kuriais, po dienos darbų susirinkę ir susėdę prie pietų stalo, viską pamažu prisimename, užsikabindami už smulkmenų ir kaip kino filmoje pro atmintį praleisdami tą naktį, kai priartėjome prie Bostono žiburių, ir tą ankstų rytą, kai buvome prieš aušrą prikelti, ir tą uostą, kuriame išlipome, ir tą traukinį, kuriuo pasiekėme New Yorką, ir tą traukinį, kuriame nė NCWC numeriukų nenusiėmę vykome į Stony Brook, kur lyg sapne ar pasakoj radome namus, ir širdį, ir šilumą... O filmas sukasi ir sukasi ir sukasi,“ – rašė laiške 1954 m. gegužės 13 d.
Brazdžionis aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime, jis buvo žinomas žurnalistas, aktyvus radijo „Amerikos balsas“ bendradarbis, rašytojas, Lietuvių rašytojų draugijos valdybos narys. 1954 m. kolegos rašytojai Bostone organizavo iškilmingą Bern. Brazdžionio literatūrinio darbo 30-mečio minėjimo šventę.
1953 m. Čikagoje išleidžiamas Lietuvių rašytojų draugijos premija premijuotas eilėraščių rinkinys „Didžioji kryžkelė“. Čikagoje, 1954 m. vasario 28 d., premijų įteikimo šventėje Bern. Brazdžionis pasakė: „Mano žodis bus grynai asmeniškas – trigubas ačiū: Dievui, tautai ir lietuviui. Dievui – už jėgas per tris literatūrinio darbo dešimtmečius; tautai – kad tris kartus pasirinko mano parašytą žodį. O prie ačiū lietuviui, t.y. lietuviškajai visuomenei, noriu paaiškinti. Kodėl? Nes ir mano širdis padalyta tarp trijų miestų. Pirmasis miestas – Bostonas, Amerikos Atėnai, uostas prie Atlanto, kur praleidau savo pirmuosius vaikystės metus, kur antrą kartą pajutau žemę, kad ir svyruojančią po kojomis; arčiausia Lietuvos uostas, ir iš jo norėčiau, kad išplauktų laivas į tėvynę.“ Antruoju miestu paminėjo Niujorką – didįjį tautų ir politikų Babelį, o trečiuoju – miniatiūrinę Lietuvą Amerikoje – Čikagą.
1955 m. „Lietuvių dienų“ leidėjas Antanas Skirius pakvietė Brazdžionį atvykti į Los Andželą redaguoti šio žurnalo ir rugsėjo numeris išėjo redaguotas vyr. redaktoriaus Bern. Brazdžionio – taigi, neišsipildė poeto noras, jog iš Bostono laivas išplauktų į Tėvynę – Bern. Brazdžionio gyvenimo laivas pasuko kita kryptimi – Kalifornijos link, taip grįžimą Lietuvon atitolindamas dar trisdešimt penkeriems metams.
Į Lietuvą su turistine grupe atvyko tik 1989 m.
Nuo to laiko beveik kasmet Brazdžioniai grįždavo namo į Lietuvą, gyveno savo namelyje Kaune. Paskutinį kartą Lietuvoje lankėsi kartu su vaikaite Dalyte ir jos dukrele Teresyte 2001 m. vasarą...

Parengė Bern. Brazdžionio rinkinio skyriaus vedėja Jūratė Ivanauskienė