Prieš šimtą metų 1923 m. sausio 7 d. Sūduvos krašte gimė poetas Anzelmas Matutis (1923–1985).  Gyvenimą palyginęs su klaidžiojimu po žmonių Girią, poetas svarbiausiu savo darbu laikė eilėraščių vaikams rašymą. A. Matutis buvo didelis gamtamylis – ir jūrose plaukiojęs, ir Drevėje gyvenęs, įvertintas ne viena premija, o už rinktinę „Margaspalvė genio kalvė“ apdovanotas tarptautiniu H. K. Anderseno diplomu. Literatūrologė dr. Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė A. Matutį pavadino vaikiškiausiu vaikų poetu ir teigė, kad su jo poezija turėtų augti kiekviena vaikų karta. Ketvirtį amžiaus pradirbęs mokytoju, A. Matutis gerai pažino vaiko psichologiją, o kūryboje gebėjo net pats į jį savotiškai persikūnyti. Susitikimus su vaikais poetas yra pavadinęs labai geromis dienomis, nes jų metu galintis pasitikrinti savo eilėraščius, stebėdamas klausančio akis, lūpas, šypseną ar abejingumą.

Pašaukimą eiliuoti A. Matutis pajuto gana anksti, penkiolikmetis pradeda bendradarbiauti vaikų žurnale „Žvaigždutė“. 1942 m., pabaigęs Marijampolės mokytojų seminariją, įvairiose mokyklose poetas dirbo net tris dešimtmečius, iki 1972-ųjų. Prieš išleisdamas pirmąsias knygas „Grok, žiogeli, smuikeliu“ ir „Genių kalvė“ (1948 m.) A. Matutis pamiklina plunksną, versdamas eilėraščius iš rusų kalbos. 1971 metai – svarbūs poeto gyvenime. Už rinktinę „Genių kalvė“ įvertintas Lietuvos komjaunimo premija, jis Gudų girios pakrašty pasistato namelį – Drevę. Vieta pasakų nameliui buvo nusižiūrėta ankstėliau, besigrožint Varėnos krašte į Ūlos upę įtekančio Uosupio upelio kilpa. Kaip knygoje „Po girią vaikščiojo poetas“ rašo A. Matučio gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas ir bičiulis J. Linkevičius, medžiagos fantastiniam statiniui pasiūlė giria ir geri žmonės. Pamatus tam šešiakampiui šešiasieniui, primenančiam bičių korio akį, sudėjo iš girnapusių, o medienos reikėjo patiems statytojams pasiieškoti. Surastus kelių kamienų pušų stuobrius, neregėtus kelmus, medžių gumbus, šaknis, kerpes teko kūrybiškai panaudoti,  iš jų niekur neregėtą namelį ir baldus jam sumeistraujant. Drevės pavadinimas prigijo anksti, jį pašnabždėjo pušies karalienės stuobrys, pastatytas priešais namelį. Statyboms talkino jauni ir seni, Rudnios mokyklos mokiniai ir Pauosupės meistrai, vienas iš talkininkų buvo ir A. Matučio draugas poetas M. Vainilaitis.

Drevė tapo poeto antraisiais namais, čia jis gyvendavo nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Joje parašyta gausybė eilėraščių, nurodant datą ir parašymo vietą. Giriniu Matutis pasivadino dar 1967 m., pristatydamas knygelę „Šilų berniukas“. Giria, numylėta žalioji šalis ir jos gyventojai monai, laumės, nykštukai įkvėpė poetą dėlioti žodžius į posmus, mokant  vaiką stebėti, pažinti ir saugoti pilną paslapčių miško karalystę. Originalioji, poeto numylėta Drevė ir šiandien gyvuoja – pavasariais, ievoms pražydus, čia rengiami poezijos pavasarėliai, renkamas A. Matučio premijos laureatas.

Idėją parašyti poemą  „Girios televizorius“ poetui pakuždėjo Gudų girios Malinuko ežerėlis su savo giriniais atspindžiais. Už šią novatorišką knygą Matutis 1974 m. buvo įvertintas respublikine valstybine premija. Po televizinės programos principu sukurtos poemos atėjo laikas eiliuotai pasakai su ryškiu pagrindiniu veikėju. Juo tapo Drevinukas, tris dešimtmečius lauktas ir ieškotas girios bičiulis-gelbėtojas. Pagrindinio veikėjo vardu pavadinta lyrinė pasaka pasirodė 1974 m. ir yra, pasak literatūrologo J. Linkevičiaus, iki šiol nepralenkta tarp giminingų eiliuotų pasakų dėl savo pagrindinio veikėjo paveikslo ryškumo ir originalumo bei aukšto kūrinio meninio lygio.

Neatsispyręs kelionių aistrai 1976 m. A. Matutis su poetu A. Drilinga žvejybiniu laivu „Pabaltijys“ išplaukė į trijų mėnesių kelionę po Baltijos, Šiaurės jūras iki Atlanto vandenyno. Savo įspūdžius, gyvenant  su laivo įgula, gaudant egzotiškas žuvis, poetas aprašė „Laiškuose kaimynui Žūkliui“.

A. Matutis artimai draugavo su rašytoju V. Petkevičiumi, dažnai būvodavo jo sodyboje „Kodėlčiaus dvare“ Birštone, net piršliavo dukters Liudmilos Petkevičiūtės vestuvėse. Su V. Petkevičiumi lankytasi ir Kolos pusiasalyje. Iš senųjų samių, kartu žvejojant, išgirsta legenda apie didvyrį Leinę paskatino A. Matutį parašyti herojinę sakmę „Karžygys Leinė“ (išleista 1965 m.).

Po savąją girią vaikščiodamas ir tolimuosiuose vandenyse plaukiodamas, poetas atidžiai klausėsi gamtos kalbos ir kaip tikras burtininkas vertė ją eilėmis, pelniusiomis jam vaikų poezijos meistro vardą.


Parengė Edukacijos ir lankytojų aptarnavimo skyriaus edukuotorė Daiva Irena Šarkanauskaitė