Nebeieškokime –

mes nieko nesurasime:

nei žemės, nei pavasario,

žaliom raidėm užrašomo,

tik vakarą

ir elgetas smuikuojančius

prie katedrų.

Nebeieškokime –

mes nieko nesurasime,

kol patys sau nebūsime

ir žemės, ir pavasariai.          

             Algimantas Mackus. Netikėjimas

Daugiau negu žodžiai kalba gyvenimai

Virtualioje parodoje per archyvalijas: nuotraukas, dokumentus, rankraščius, laiškus, knygas susipažinsime su išeivių poetu, rašytoju, radijo laidų vedėju, redaktoriumi, visuomenės ir kultūros veikėju Algimantu Mackumi (1932–1964). Šiais metais minime menininko 90-ąjį gimtadienį. Likimas jam buvo atseikėjęs vos 32-jus metus – žuvo autoavarijoje. Staigi mirtis neleido realizuoti svajonių, planų sumanymų...

Svetur, pasinėręs į visuomeninį kultūrinį darbą, siekė puoselėti ir išlaikyti lietuvybę. Redagavo žurnalą Margutis, ruošė ir vadovavo to paties pavadinimo radijo laidai Pelkių žiburėlis, bendradarbiavo laikraščiuose ir žurnaluose – Metmenys, Literatūros lankai, Aidai, Dirva, Draugas, Naujienos, Pelėda. Rašė muzikos vaidinimams tekstus, skelbė recenzijas ir straipsnius kultūrinėmis temomis, pasirašinėdamas pavarde ar slapyvardžiais – A. Audrius, Alg. Pagėgis. Kaip gyvas sidabras dalyvavo lietuviškoje veikloje: režisavo spektaklius, rengė parodas, knygų pristatymus, skaitė paskaitas, vedė radijo laidas. Priklausė liberalaus jaunimo akademinei organizacijai Šviesa – buvo pirmininku, o susijungus su Santara tapo aktyviu federacijos valdybos nariu, kultūrinės veiklos organizatoriumi, redagavo ir rengė spaudai knygas. Draugai ir bičiuliai jį vadino „idėjų žmogumi“.

Į literatūros pasaulį Mackus įžengė 1950 m. su debiutine knyga Elegijos, pasirašęs Algimanto Pagėgio vardu. Vėliau toji knygelė nekėlė jam didelio pasigėrėjimo. 1959 m. Lietuvių studentų Santara išleido antrąjį A. Mackaus poezijos rinkinį Jo yra žemė. Nuo pirmojo eilėraščių rinkinio, kurio pagrindinis motyvas buvo elegiški patriotiniai jausmai, jis padarė stulbinantį šuolį. Antroji knyga pateikė skaitytojams visiškai naują, brandžią, vakarietišku modernumu persmelktą poeziją. Jo žodis, kietas kaip titnagas ir aštrus kaip kalavijas, tapo tos kartos dramatiškumo atspindžiu. Vytautas Kavolis aptardamas A. Mackaus ir Liūnės Sutemos kūrybą įvardijo juos „bežemių karta“. Tarp šių dviejų jaunuolių daugiau nei dešimtį metų tęsėsi dvasinė bendrystė. Akcentuojant „bežemių kartos“ pasaulėjautą bei pasaulėžiūrą, reikia pastebėti, kad abiejų kūrėjų dominantė – lietuviško žodžio sauga ir globa. 1962 m. išėjo trečiasis, taip pat Santaros leistas, A. Mackaus poezijos rinkinys Neornamentuotos kalbos generacija ir jos augintiniai. Šiame cikle ryškiausias tautinis dramatiškumo motyvas. „Augintiniuose“ vyrauja  humanistinis motyvas: ciklo eilėraščiai sukasi aplink gerąjį skaitytoją Johną, išrautą iš gimtųjų Afrikos džiunglių, ir Vilniaus mažąjį Jureką, Dovydo žvaigžde paženklintą aukai. Už šią knygą 1964 m. jam buvo paskirta Monrealio Lietuvių akademinio sambūrio Vinco Krėvės vardo literatūrinė premija. Premijos įteikimo metu poetas  kalbėjo: „Mes privalome būti sąmoningi situacijai, ir todėl privalome įprasti į tuštumą. Iš tikrųjų aš siūlau beprasmišką egzilio gyvenimą, nes daugiau negu žodžiai kalba gyvenimai; ir siūlau išdidumo kupiną egzilę, nes tokioje egzilėje palieka vietos ir mūsų karčios egzistencijos ironijai, skausmai ir tiesai išsakyti. Iš tikrųjų aš siūlau ir kūrybinės vertės atpažinimo išdidumą be jokių sentimentų.“ Su ypatingu užsidegimu ir atkaklumu poetas ėmėsi rengti savo ketvirtąją knygą, skirtą A. Škėmos atminimui. Rinkinyje Chapel B ryškėja fatalistinė mirties nuojauta. Knygą įtaigiai skaitęs Margučio radijuje, deja, taip jos ir neišvydo. Knyga, išleista jau po poeto žūties, tapo epitafija sau pačiam.

Virtualioje parodoje išvysite ne tik visas A. Mackaus išleistas knygas, jam paskirtą apdovanojimo aktą, bet ir jo pirmųjų eilėraščių, rašytų Mamai rankraščių kopijas (originalai saugomi Lituanistikos tyrimo ir studijų centre, Lemonte).

A. Mackus sukūrė savitą poetinę kalbą, kuri daugumoje eilėraščių yra grubi, kandi, aštri, vietomis retoriška, nors kartais praslysta ir lyrinė gaida, vaizdingi palyginimai. Rimvydas Šilbajoris aptardamas A. Mackaus poeziją rašė: „A. Mackus labai skaudžiai išgyveno ir savo, ir lietuvišką, ir apskritai visuotinę tremtį kaip šiuolaikinio žmogaus pagrindinę situaciją. Paprasti tėvynės ilgesio vaizdai neatitiko Mackaus išgyvenimo gelmės ir jo sopulio erdvės. Kaip poetas, jis buvo kupinas tokios karčios širdgėlos ir totalios vienatvės, kad jų nei pakelti, nei išreikšti niekas kitas negalėjo, tik religiniai įvaizdžiai ir sąvokos, nes jos yra lygiai tiek totalios ir savo reikšmės absoliutumu kiekvieną būties smulkmeną persmelkiančios, kaip ir Mackaus egzistencinės dvejonės.“ A. Mackus yra vienas stipriausias savosios kartos išeivijoje išaugusių ir subrendusių poetų.

Pagrįstai kyla klausimas – kada, kaip ir kur susiformavo poreikis kurti, išsakyti savo jausmus, mintys, suausti potyrius į poetinę erdvę. Pasitelkus archyvinę medžiagą žvilgtelkime į A. Mackaus trumpą, bet turiningą gyvenimo kelią.                                 
   

Lietuviškas žodis tebelieka dramiškas, tarytum egzotika         

Algimantas gimė 1932 m. vasario 11 d. Pagėgiuose. Namas, kuriame gyveno Jono ir Marcelės Mackų šeima stovi ir dabar, paženklintas atminimo lenta. Prisimindama gyvenimą Pagėgiuose A. Mackaus mama laiške rašė: „Algimantas ten pradėjo lankyti vaikų darželį ir pradžios mokyklą. Hitleriui užėmus Klaipėdos kraštą, išbėgome. Trumpą laiką gyvenome Vilkaviškyje. Vinių grąžinus Lietuvai, vyrą tuojau paskyrė 6 pašto viršininku Gedimino gatvėje. Vilniuje Algimantas baigė pradžios mokyklą ir pradėjo lankyti I Vilniaus gimnaziją, čia išgyvenome iki pabėgimo į Vakarus.“ Tvirti ir stiprūs pamatai buvo padėti šeimoje – abu Algimanto tėvai buvo pašto darbuotojai, valdininkai domėjosi kinu, teatru, opera, prenumeravo spaudą, pirko knygas. Parodoje išvysite A. Mackaus – mažo vaiko, paauglio – fotografijas su tėvais Lietuvoje. Vilniuje Algimantas pramoko rusiškai ir lenkiškai, žavėjosi miesto architektūra, su mama lankė Filharmonijos koncertus, dramas, operas. Būtent Vilniuje pajuto glaudų ryšį su Tėvyne, kuris taip nostalgiškai degins gyvenant svetur. Artinantis antrajai sovietų okupacijai, 1944 metais, dvylikametis jaunuolis su tėvais pasitraukė į Vakarus. Mokėsi Wurzburgo, Schweinfurto ir Schwab Gmund gimnazijose. Parodoje eksponuojami Vilniaus ir Wurzburgo gimnazijų pažymėjimai. Iš Vokietijos 1949 metais atvykęs į Ameriką, apsigyveno Čikagos priemiestyje Cicero. Jaunuolis studijavo Čikagos universitete, įsitraukė į lietuvių išeivių kultūrinį, visuomeninį gyvenimą. 1957 ir 1958 m. studijavo rusų kalbą ir literatūrą, bei psichologiją Roosevelto universitete, Čikagoje. A. Mackus, dvylikos metų pasitraukęs į Vakarus, išsinešė širdyje spurdantį lietuvišką žodį. Rengė literatūros vakarus, dalyvavo kasmetiniuose Santaros-Šviesos suvažiavimuose – pastarųjų nuotraukos eksponuojamos šioje parodoje. Jam rūpėjo tiek parodų organizavimas, tiek teatrinė veikla, knygų sutiktuvės. A. Mackus brangino ir puoselėjo lietuvių kalbą: „Žinai, Kostai, beveik graudus vaizdas. Visas Santaros prieauglis absoliučiai nepažįstamas <...> Lietuviškas žodis tebelieka dramiškas, tarytum egzotika. Pasijutau tenai pasiutusiai svetimas. Žmonės nerodo jokio noro sueiti į artimesnį kontaktą vienas su kitu. Grupuojasi ir šnekasi (kaip sakiau – daugiausia angliškai) atskiromis celėmis.“ – nusivylęs jaunimu, rašė laiške Kostui Ostrauskui (1961 07 27).

A. Mackus nuo 1961 m. iki mirties redagavo žurnalą Margutį, o mirus Margučio radijo valandėlių ir žurnalo redaktoriui dr. Br. Dirmeikiui, perėmė ir žurnalo parengimą, išleidimą. Margutis tapo rimtu kultūros ir meno žurnalu. A. Mackus įsitraukė ir į Pelkių žiburėlio radijo programas, kurias rengdavo pasikeisdamas su Dalia Sruogaite-Bylaitiene. Šiai keleriems metams išvykus į Teksaso valstiją – dirbo vienas. A. Mackus entuziastingai ruošė laidas ir kvietėsi įdomius pašnekovus, talentingus menininkus: H. Nagį, M. Katiliškį, J. Blekaitį, J. Kaupą, A. Škėmą, K. Ostrauską, M. Gimbutienę ir kt. Radijuje talkino ir bendradarbiavo R. Šimanskytė, Liūnė Sutema. Pastaroji parengė laidą apie latvių poeziją. Draugų tarpe Mackus buvo vertinamas už pareigingumą ir profesionalumą. „Kalbėti jis mokėjo lengvai ir sklandžiai, žodžių neieškojo, sakiniai plaukė lygūs bei apvalūs, be užsikirtimų bei pauzių.“ (J. Blekaitis. Atsiminimai). A. Mackus atvedė į Margutį ir savo būsimą žmoną D. Juknevičiūtę. 1957 m. Dalia baigė Čikagos meno institutą, gavo stipendiją ir išvažiavo studijuoti į Europą. Dar po metų A. Mackus ir D. Juknevičiūtė susituokė. Jų bute nuolat rinkdavosi menininkai, aktoriai, režisieriai, rašytojai, vykdavo naujų kūrinių skaitymai, diskusijos. A. Mackus rūpinosi ir lietuvišku teatru: V. Valiukui statant K. Ostrausko Kanarėlę (1956 m.),  A. Mackus buvo įrašytas režisūros asistentu. Vėliau A. Mackus parengė V. Krėvės Dangaus ir žemės sūnūs tekstą pastatymui. Parodoje galima pamatyti nuotraukas, iliustruojančias šiuos įvykius.

Neabejotinai svarbų darbą A. Mackus atliko, redaguodamas ir ruošdamas leidybai knygas. Jis suorganizavo fondą, kur buvo leidžiamos kūrybingiausių lietuvių avangardinių rašytojų knygos. Išleido K. Ostrausko Kanarėles (1958 m.), J. Meko Gėlių kalbėjimą (1961), Jo yra žemė (1959), A. Nykos-Niliūno Hamleto vertimą (1964 m.). Jo Ekscelencija Prezidentas Valdas Adamkus talkino Mackaus sumanytoje Knygų fondo leidykloje. Pirmoji jųdviejų išleista knyga – K. Ostrausko Kanarėlė (1958). Po Mackaus žūties ši Knygų fondo leidykla buvo pavadinta jo vardu. Ruošdamas rankraščius spaudai stengėsi tobulai atlikti savo darbą. K. Ostrauskas vertino jo profesionalumą: „Laimingas tasai autorius, kurio rankraštį per visus teksto rinkinio laužymo „labirintus“ tarsi už rankos vedė Algimantas.<...> rūpinosi beveik iki pedantiškumo, negailėjo nei laiko, nei triūso – tarsi tai būtų jo paties knyga. Kiek žinau, lygiai taip pat kruopščiai ir sąžiningai jis palydėjo per spaustuvę ir kitas tos leidyklos knygas.“

Ypatingi dvasiniai saitai susaistė abu bežemius – Liūnę Sutemą ir A. Mackų. Jų dešimčia metų trūkusi draugystė žodžiais nenusakoma. Štai, ką laiške broliui Henrikui rašė: „Algimantas buvo būtinybė, kaip kasdieninė duona. Taip kaip turi ką nors kasdieną valgyti ar gerti aš be jo negalėjau gyventi...“ (1966 m.)  A. Mackus atėjo į Zinos gyvenimą staiga ir netikėtai, taip pat staiga ir netikėtai buvo iš jo išplėštas. Zina pasakojo, kad daug laiko A. Mackus praleisdavo jų namuose, Lemonte.

Žuvus A. Mackui Liūnė Sutema negalėjo susitaikyti su prarastimi. Atsisveikinimo metu ištarti žodžiai tapo svariu jo gyvenimo bei kūrybos įvertinimu: „Prabyla žmogus, kalbąs mirties kalba, gyvenąs su ja, viliojąs ją, iššaukiąs ją, ir nei akimirkai nepaleidžiąs jos iš savo glėbio. Išlaikąs nesibaigiančio dialogo įtampą su ja, ir todėl matąs ją tokią, kokios iki šiol pas mus niekas nepajėgė arba neišdrįso jos pamatyti. Žemyno balsas, išaugęs iš Nedievo, renkasi klausytojus.<...> Žemyno – Algimanto Mackaus žodžiai. Tada gal pradėsime ieškoti anos nesukrekėjančios gyslos, nešančios bespalvę Žilvinėlio putą. Kraujo žinia palikta. Augančia kalba. Kapą peraugančia kalba. Būsimiesiems.“


Parengė l. e. Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vedėjos pareigas Virginija Babonaitė-Paplauskienė